7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ateitis yra dabar

Apie kažką, bet ne apie Jakubo Chomos parodą „Resilience“ projektų erdvėje „Editorial“

Linas Bliškevičius
Nr. 16 (1295), 2019-04-19
Tarp disciplinų Dailė
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.

Prieš išlįsdamas į saulės šviesą žaidžiau „World of Warcraft“ ir tikrinau savo veikėjo DPS (padaroma žala per sekundę) ant Training Dummie’so (treniravimosi manekenas), tokio mechaninio NPC’o (nežaidėjo veikėjas, arba botas). Ar nebus taip, kad koks nors per daug savimi pasitikintis kritikas nelaiko menininkų savo Training Dummie’ais? Panašu, kad tokių rašytojų yra. Bet daugelis meno lauko žmonių vis dėlto kaltinami tokia netikėliška veikla kaip NPC’ai – nesugebėjimu mąstyti atsižvelgiant į tikrovę, arba kaip tai apibūdina urbandictionary.com: „kai kurie žmonės prisiima NPC’o vaidmenį, iščiurškia „nuomones“, kurios užprogramuotos jiems iščiurkšti, ir jie tai kartoja, lyg priklausytų kokiam kultui.“ Taip, kai kurie mėgsta kartoti visokias tiesas, kurios jau seniai praradusios tiesos statusą, nes dabar yra šaunus naujas pasaulis, kuriame yra tik posttiesa. Tiesa, šis pasaulis apskritai yra post, nes viskas yra post, o tai reiškia, kad mes gyvename tokiame laike, kuris yra vėlesnis negu yra. Taigi, kaip ir parašyta pavadinime, ateitis yra dabar. Estetika, kurios reikalauja ateitis, irgi turi būti post, nes jei tokia nebūtų, tai mes jau žinotume reikšmes. Kaip to įrodymą galima atsiversti vogtą Jacques’o Rancière’o knygą „The Future of Image“ („Vaizdo ateitis“) PDF formatu ir rasti tokį sakinį 124 puslapyje, kuriame cituojamas kitas žmogus: „aš išėjau į lauką pasisioti“. Kaip tai susiję? Šiuo metu nežinau, bet ateityje, manau, paaiškės... kai bus postpost.

 

Jakubas Choma – čekų menininkas, kuriantis „skulptūrinius koliažus arba kompleksiškas, daugiasluoksnes terpes“, kuriose matosi stipri ekranų turinių įtaka ir sintetiški vaizdiniai be tikrumo likučių. Taip galiu teigti, nes kai per socialinį tinklą paklausiau autoriaus, ar nesuklydau išvydęs lazerį instaliacijoje, man buvo atsakyta: „Tai yra nešiojamasis lazerinis graveris, jis truputį „performino“ per atidarymą. Jis veikia per aplikaciją mano išmaniajame, per bluetooth’ą.“ Aš atsakiau: „Wow, the future is now“ (Oho, ateitis yra dabar). Tuomet menininkas pridūrė: „Tai buvo kažkas panašaus į performatyvų veiksmą, „variklio“ deginimą (taisymąsi?), tai atviras klausimas, arba į tai gali būti žiūrima kaip į kažkokią kalbą, kurios tu nesupranti, ar kažką panašaus.“ Matyt, į šią ateities estetiką raktas ne čia, nors toks menininko požiūris man patinka. Jis verčia užsibūti mąstant apie nereprezentuojamybę ir tai, jog objektinės raiškos tinklinė prasmė įgauna radikalų informacinį perviršį, per platų konotacinį lauką, kad apskritai susivoktum, apie ką kalbama, nes tai yra postkalba – intelektualinis statinys, kuris nugalėjo mus kaip ateities robotai ir dirbtinio intelekto mašinos, galų gale sunaikinsiančios žmoniją. Bet šita save išpildanti pranašystė prasidėjo dabar ir tuo pat metu, kai prasidėjo ateitis – internetas.

 

Kai į meną pradėjo smelktis internetas su visu savo tinkliniu mąstymu, nuvedančiu iki antivakserių (arba postvakserių), tokiam įsiliejimo fenomenui buvo sukurtas terminas – postinternetas. Šio termino kritikai tikina, kad prieš tai internetas turi nustoti egzistavęs. Bet čia atsiskleidžia kitas aspektas, fiktyvūs interneto klodai įsismelkė į kultūrą ir žmogiškąjį mąstymą taip, kad tapo žmogaus tęsiniais, jo atmintis dabar debesyje, jo akys – jam nepažįstamų žmonių telefonų kameros, jo skonis – kažkas labai keisto, to, ko negalėjai pamatyti, nes nebuvo interneto, jo protas – protaujančių algoritmų kūrinys. Pasikartojantis pertekliaus ir suprantamumo ribų išsiplėtimo už suvokiamumo ribų motyvas man primena, jog čia reikia naujos sąvokos – postinformacija. Ir net nenustebau, kai į paieškos sistemą įvedęs žodį „postinformacija“ radau diagnozę theguardian.com – mes jau gyvename postinformacijos amžiuje. Dabar dominuoja tyčiniai absurdiški asmeniniai naratyvai ir pajuokos bei džiungles primenantys perkrauti pasaulėvaizdžiai. Stebėdamas, kaip kai kas neįtikėtinus faktus priima kaip tiesą, iškart prisimenu vieną filmuką youtube.com, kaip vienas žmogus nebeatskiria tikrų antraščių nuo tų, kurios pasirodo „The Onion“ (satyrinis leidinys, kuriantis netikras, kartais beprotiškai kvailas naujienas). Panašu, kad daugiasluoksnis tinklas leido atsirasti tokiai fikcinių naratyvų masei, jog sistema nebeatsilaiko.

 

Parodos pavadinimas „Resilience“ (savybė greitai atsikurti po kažko, atsparumas, smūginis tąsumas) mane nuveda į mintį, kad galbūt menas yra tikresnis už tikrovę dėl to, jog veikdamas tiesiogiai jis neslepia savo fikcinio dėmens, neapibrėžtumo ir dėl to yra atsparesnis už tiesas. Tačiau wikipedia.com randu, jog šis terminas susijęs su menu ir turi papildomą reikšmę: „tai yra meno kūrinio gebėjimas pasitelkus estetiką išlaikyti savo specifiškumą kitų objektų atžvilgiu, nepaisant vis didėjančios kūrinių kūrimo subjektyvacijos“, mene tai pasireiškia „kaip atsakymas į laipsnišką grožio panaikinimą XX a. ir iš to sekančią neįmanomybę apibrėžti meno kūrinio“. Šis fenomenas vadinamas postapibrėžtine meno būsena, kuri neleidžia mums rasti jokių žodžių, tinkamai reprezentuojančių meną, nes paprasčiausiai tokiu būdu darytume klaidą, kurią apmąsto filosofinės hermeneutikos atstovai, – mes interpretuotume kūrinį, kurdami naują, o tai būtų postkūrinys, veikiantis kaip nuoroda į savo provaizdį ir dėl to tik dar labiau apsunkinantis užduotį, nes postkūrinys papildytų kūrinio konotacijų lauką ir todėl pats turėtų kisti, ir visi įsikalintų amžinos interpetacijų sinchronijos rate. Taigi šios parodos eksponatai priešinasi interpretacijoms, tačiau neišvengiamai jų prašosi, nes žmogaus protas nemėgsta tuštumos. O toji proto tuštuma ir tampa pirma vieta, kurią užpildo „kažkas“, bet nebūtinai tiesa. Taip šis menininkas (galbūt net pats to nežinodamas) sukuria postpasaulio analogiją, nukeliančią į netikrybės terpę ir keliančią tokius tikrus jausmus, kokius man kelia „World of Warcraft“, antivakseriams – jų informacinis burbulas, bet kokios meno kritikos adekvatumas, humanisto teigimas, kad dabar bus posthumanizmas.

 

Akistatoje su aporija suprantu atsakymą, kad vis dėlto šitas tekstas yra tarsi DPS’o tikrinimas ant Training Dummie’so, kuris žaidime „World of Warcraft“ yra nesunaikinamas taip, kaip nesunaikinamas menininko kuriamas prasminis sprūdis. Bet man lieka klausimas – tai kokia gi tai estetika? Nesvarbu, kas nors kada nors išsiaiškins, kad tai postestetika, ir viskas grįš į savo vietas, tarsi nieko nebuvo.

 

Paroda veikia iki gegužės 11 d.

Projektų erdvės „Editorial“ (Latako g. 3, I a., Vilnius) dirba ketvirtadieniais–penktadieniais 15–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.