Tapytojas irgi žmogus

Prie galerijos, įsikūrusios viename negražiausių dangoraižių, galima užuosti kokybę, kuria dvelkia „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius). Tokia nutolusi ir vieniša galerija primena Šveicariją, kur patekus užplūsta saugumo jausmas, o visos medžiagos atrodo kokybiškesnės ir net atidarymų gėrimai atrodo brangesni, it gryni pinigai, tekantys gerkle. Tikrovėje, žinoma, nebūtinai taip yra. Tikrovė panaši į žmones žurnale „Žmonės“. Šiame populiariame leidinyje, taip stipriai norinčiame būti aukštosios kultūros dalimi, dažnai publikuojamos nuotraukos, kuriose žymūs žmonės daro tai, dėl ko ir yra žymūs, – pozuoja. Šioje laisvalaikio spaudoje buvo ir straipsnis apie Eglės Karpavičiūtės parodą „Making Myself“ („Kuriant save“), kurioje meniškai tiriamas meno pasaulis ir jo žmonės.

Šios parodos eksponatai – paveikslai – pateikiami kaip nutapytos spaudos fotografiją primenančios kompozicijos, kuriomis liudijamos menininkės įžvalgos apie pasaulį. Bet kažkur tarp tokių meninių sprendimų lakioja piktosios komercializmo dvasios, kurių neišvaikys jokie kunigai ir iškalbinga tyla apie tapytojams taip rūpimas gildijos problemas. Norėdamas išlikti su pretenzijomis į objektyvumo iliuziją, panorau savo jutimus argumentuoti. Savo neišmanymui kompensuoti kreipiausi į kelis tapytojus, panorusius likti anonimais, ir paklausiau, ką jie maną apie tokią tapybą ir šią parodą. Patogumo dėlei, visas jų nuomones sutrauksiu į vieną Tapytojas X figūrą, su kuria ir polemizuosiu.

Tapytojas X man iškart pakužda, jog tai yra „viena iš Gasiūno Eglių“. Šiek tiek sutrikęs ir nesupratęs praleidau šį komentarą pro ausis. Tačiau toliau kalbantis su Tapytoju X paaiškėja, jog Eglė Karpavičiūtė – buvusi Jono Gasiūno studentė ir jos kūryboje atsiskleidžia visa šio asmens mokykla, kuri savo tapatumu išsiskiria iš kitų Vilniaus dailės akademijos dėstytojų propaguojamų. „Kuo?“ – klausiu, ogi „stilistiniu vientisumu ir spalvinėmis išraiškos priemonėmis“, – papildo mano žinias Tapytojas X. „Manau, kad tai geriausias „50 shades of Gas“ pavyzdys. Nors ne toks Gas kaip Eglės Ulčickaitės“, – kultūrinį kontekstą atskleidžia man jis.

Šie tapybiniai sprendimai kyla būtent iš Jono Gasiūno išplėtotos tapybos sampratos, kuri keliauja kaip alus iš čiaupo į visus bokalus. Tapytojas X nurodo, jog tai Gerhardo Richterio ankstyvasis stilius, kurį taip mėgo eksdėstytojas. Jam būdingas potėpio paliekamo pėdsako atsisakymas, faktūros ignoravimas. Tapybos priemonių taktiliškumo nurašymą lydi neišvengiamas koncentravimasis į patį atvaizdą, kurio visuma ir jo dalių darna turi būti nepriekaištinga. Viskas išties harmoninga, spalviškai subtilu ir niuansuota, o vaizdai įsikvepia tikrovės dvasios, būdingos dideliam tapybos istorijos pyrago gabalui. Tačiau obuoliautojai fizikai teigia, kad bet koks veiksmas turi ir atoveiksmį – atsisakydama tapybos, tapytoja tampa spausdintuvu, vizualinė idėja tiesiog perkeliama ant drobės. Tačiau rezultatas yra ne abstrakcija, ne universali tapybinė kalba, o ypatingai susiaurintas tematinis klodas – fotografinės manipuliacijos, kuriomis vaizduojami selektyvūs siužetai. Toks sprendimas leidžia išlaikyti tapybos plokštumos sąvoką, tokią ypač svarbią įvairaus plauko XX a. I pusės kūrėjams. Formalusis dėmuo yra svarbus, nes jis neišvengiamai sanguliauja su turiniu. Bet su formaliąja analize baigiasi gasiūnizmai ir prasideda autentiškas turinys, kuriuo ir skiriasi nuolankieji mokiniai. Nors, Tapytojo X įsitikinimu, jie nesugeba skraidyti taip aukštai kaip Jonas Gasiūnas, nes paprasčiausiai neturi tiek drąsos.

Meninis sprendimas kužda, jog formaliąsias savybes reiktų laikyti tik komunikacijos įrankiu, juk autorė kalba turiniu bei kontekstu. Paveiksluose galima įžvelgti ne tik tapybos pradžiamokslį, t.y. niuansavimo ir spalvinių laukų problemas, kurias ši menininkė sprendžia išties meistriškai, bet ir mimetinio meno istoriją, realizmą, o visa dvasia mums svarbiausiu aspektu ir pagrindine mintimi – popartą ir socialinę bei institucinę kritiką. Tačiau Tapytojas X ir čia neleidžia atsikvėpti ir pateikia simptomišką istoriją: „Prisiminiau kažkokio komedianto šou, kur jis klausia: „Koks būtų jūsų pats fantastiškiausias sekso scenarijus?“ Žmonės atsakė – „dvi, trys moterys“ – ir panašiai, o jis atkerta: „Kas su jumis? Aš klausiu jūsų didžiausios fantazijos, o jūs tik tiek galit? Mano būtų su kokia ateive, turint devyniolika falų, kokioje nors tolimoje planetoje ir panašiai.“ Iškart supratau, apie ką jis kalba. Jeigu pasitelkiama šiuolaikiška technika – fotografija, tai kodėl tuomet ir turinys grynai kaip fotografijos? Prisimenu jau seniai sau iškeltą klausimą: „Kodėl tai negali ir likti fotografija?“ Šie vaizdai manęs ir neveikia kaip tapyba, kaip medžiagiška poezija, įkalinta formoje, bandanti išsivežti iš savo apibrėžčių per vaizduotę. Galbūt mano smegenys surambėjo ir pavargo nuo vaizdų pertekliaus ir tokios manipuliacijos vaizdais nebestebina, tėra dar vienas „vaizdelis“ kitų „vaizdelių“ masėje. Galbūt čia negailestingos technologijos, socialiniai tinklai, visokie memų puslapiai kaip girnos sutraiškė ir padarė apatišką.

Tačiau šie vaizdai kontekstualūs, štai ir genijus Gasiūnas kaip Van Goghas parišta ausimi, štai ir meno aukcionas, kuriame autorė pardavinėja savo pačios autoportretą, štai ir banaliausia įmanoma fotomanipuliacija, kurioje vaizduojamas Luciano Freudo tapytas Didžiosios Britanijos karalienės portretas, simboliškai tampantis Sotheby’s aukciono asistento kūno dalimi, štai ir tapybos darbas, kuriame vaizduojama tapytojos ranka, tapanti autoportretą... Matyt, istoriška nori būti ir autorė, tačiau atrodo, jog nueita lengviausiu keliu – „įžymybėms apie įžymybes“. Visiškai simptomiška yra ir tai, jog šios autorės paveikslai atsidūrė tokiame tinklalapyje kaip „Bored Panda“ („Nuobodžiaujanti panda“), kuriame pateikiamos visokios internetinės įdomybės nuo kačiukų iki smagių nutikimų, nuo nuobodžių iliustracijų iki aukščiausio lygio dizaino pavyzdžių.

Ši paroda puiki tiems, kurie nelabai turi ką veikti ir į ją net nebūtina eiti, nes fotografijos puikiai „veikia“ ir per kompiuterio ekraną. Menininkės pretenzija į sociokritiką, į meno scenos dekonstravimą atliekama gan paviršutiniškai ir sąmojo, kokiu pasižymi Banksy, tikrai nepasiekia. Tapytojas X nusprendžia: „kokybiška, bet nuobodu“, ir prisipažįsta, kad „kompozicijos daug kur geros“, bet kas iš to? „Snobiškas muziejaus koloritas tapybinių problemų nesprendžia. MO nupirko n darbų“, – išnyra neteisingojo pasaulio prieskonis. Jei man tektų apibūdinti šią parodą vienu sakiniu, jis galėtų skambėti tik taip: „Tai ne meninis, o komercinis žingsnis.“ Galutinai nusileidau Tapytojo X pozicijai po paskutinio sakinio: „Planavau eiti, bet tada pamačiau atidarymo nuotraukas ir supratau, kad jau viską pamačiau.“ Ir manęs ten nebuvo, paskaičiau žurnalą „Žmonės“, neradęs Žilvino Grigaičio, peržvelgiau kūrybą tinklalapyje „Bored Panda“, feisbuke regėjau, kaip puikiai išeksponuota, ir viską pamačiau. 

Paroda veikia iki lapkričio 21 d.