7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Britva per venas

Apie kolekcijos „Insomnia“ pristatymą

Linas Bliškevičius
Nr. 27 (1264), 2018-09-07
Tarp disciplinų
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.

Naujosios kartos drabužių dizaineriai Modesta Kremerytė ir Deividas Katkus yra spjūvis „tradicionalistams“. Kūrėjai, pasivadinę „KREMER“, Naugarduko g. 34 esančioje kūrybiškoje drabužių ir aksesuarų parduotuvėje „1988“ (dabar „Avant-Grad“) pristatė kolekciją „Insomnia“, bet pristatymas nebuvo konvencionalus. Savosios vaikystės artefaktų ir subkultūrų maitvanagiai ratus suko aplink raudona šviesa spindinčią ryto žvaigždę, pačią Liuciferio irštvą – veiksmo vietą. Prie pat įėjimo į ją įsikūręs medinių suolų ir cepakų kabakas taip pat buvo užsakęs muzikantus, kurie, apsivilkę imaginaciniais tautiniais kostiumais, fetišizmu savajam stiliui mažai kuo skyrėsi nuo „prabangių šiukšlių“ (iš parodos anotacijos) minios. Auskarai speneliuose ir suplyšusios tinklinės pėdkelnės, metalinės grandinės ir lateksas ant raumeningos vyriškos kojos, tatuiruotės ir gašlybės – vakarietiškos degeneracijos ženklai – lydėjo karnavalą primenantį atidarymo renginį.

 

Kūrėjai apie save teigia: „Mes išbraukėme iš savo gyvenimo miegą, pakeisdami jį aistra. Aistra gyvenimui, aistra menui, aistra kūnui ir sielai, mes mylime, mes griauname, mes interpretuojame. Mes norime Jums iš underground’o ištempti save ir parodyti kas esame.“ (anotacija) Tas undergroundas yra klubai, šponkės, nemiga, carpe diem, egzistencinis svoris ir drąsa – drąsa derinti taip neskoningai, jog susikuria kita skonio matrica. Naujoji plotmė nėra tik apie drabužius ar apie kažkokį paviršutinišką pareiškimą, tai psichopolitinė reakcija į davatkyną ir civilizacijos katorgą. Ji įsprausta į reivo, trapo, narkomanijos dugno, black metal, transvestitų paradų stiliaus ištaigingumo formą, marozyną ir dar kažką, kas turbūt atsiskleis tik pasibaigus šiai epochai.

 

Pirmojoje erdvėje gašlią ant pjedestalų išstatytų plastmasinių modelių graciją slepia tikrai ne švara ar vitrininis haute couture, bet seksualus metalo skonis burnoje. Ant ateivių galvų užmautos lateksinės kaukės, padailintos gezo tatuiruotę primenančiomis nitrūchos linijomis, kaklai padabinti lenciūgais, antkakliais arba prabangiais papuošalais, kur šalia aukso ir inkrustacijų atsiranda adatomis į žiūrovą atsisukusios širkos. Tinklinės maikės, grafkių eilės, pankizmai, bomberiai ir kailiniai, treningai, vaikiški mokykliniai piešinėliai su korektoriumi bei drąsiai ant apsiausto užpurkštas šaukinys „KREMER“ – visur pilna atliekų, blizgučių ir sprogimo. Kakofoniją sudaro ištisų kadaise matytų subkultūrų ikonografija, parūgštinta prikolais. Ir su šiais žmonėmis pagaliau mada atsitraukia nuo kompleksais lydimos prabangos – nenormalumas tampa normaliu, humankėj atsiskleidžia tikrasis humanizmas, o sadomazochistinių aksesuarų apsuptyje svarstoma mados ateitis. Kaip ir subkultūrose, drabužiai čia tampa manifestu, kitaip tariant ,apie juos mąstoma ne tik kaip apie kūno dangalus ar statuso ženklus, bet kaip savosios laiko dvasios išraiškas. Jie pribloškia chaotiška ir sodria energija bei neatskleista teleologija.

 

Kitoje patalpoje instaliacija – pietų stalas, primenantis gastronominę satanistinių apeigų dalį. Aukojimams paruošti metaliniai varžtai, pagardinti neapdoroto faršo padažu, papuošti kortelėmis, kuriose veniniais pjūviais užrašyta „Kremer“, o visa tai patiekta ant močiutės porceliano. Desertinio šaukštelio vietoje – lenciūgas, gėrimus pakeičia simbolinė eilutė kokso (arba amfos, priklausomai nuo pajamų) bei susukta dolerio kupiūra – paruošta šniojimui. Stalo dekoras – tos pačios kortelės bei konceptuali puokštė, pagaminta iš to, kas liko po statybų. Visa tai padėta ant plionkinės staltiesės, todėl keturios žąsys iš penkių.

 

Pristatymo renginio programa taip pat ne dievobaimingiems. „House.of.kulkidz“ performerių pasirodymas, kurį galima apibūdinti kaip dragqueen’ų emancipacinių-motyvacinių transdainų atlikimą. Gražu ir svarbiausia laisva. Stebint kyla mintys apie tai, kaip smagu, kad gatvėse nebėra tų urlaganų, kurie užspaudę savyje „keistus“ jausmus pradeda teisti ir glostyti krumpliais veidus už tai, kuo patys slapta nori būti. Po šio pasirodymo sekė Deivido Jaroškos trepsius, vėliau apgirtusi ir išsidžiaugusi minia buvo pakviesta pasiklausyti Luko Malinausko, bandito, dar žinomo kaip „Katamaran“, šįkart pristačiusio naująjį savo atradimą, kurį labai mėgsta visiems rodyti – trepą (hiphopo atmaina), ritmingą muziką, taškančią perversiškais tekstais, sub’ais ir pinigų rainmaker’iais. Neišprusimui įveikti paklausiau DJ:

 

L. B.: Kas yra trepas, į ką išsigimė muzika?

 

L. M.: Trepas yra tai, į ką nujudėjo repas. Pavyzdžiui, kai metalas tapo sudėtingas ir pradėjo judėti į greitį, atsirado stoner’is – minimalizmas, pojūtis ir panašiai. Lygiai taip pat ir repas virto trepu. Ir jiems px yra visi dalykai, kurie anksčiau buvo vertybės, – raiška, greitis, minties miklumas. Viskas eina per ironijos ir infantilumo prizmę, ir tai tampa labai smagia, primityvia muzika.

 

Kažkur šioje kultūros slinktis atskleidžiančioje vietoje ekspozicijos atidarymo renginys pavirto į savo apeironą – į undergroundinį vakarėlį su kalatuške. Baltai ir kriviai, fariziejai ir davatkos, žvelgdami į išperas, žegnojosi bei prausdamiesi švęstu vandeniu šaukė: „Eretikai!“ Dargi vienas latentinis teigė: „man gėda, kad supuvę, atsiprašant, atvykėliai iš Europos Sąjungos, kuri yra supuvus morališkai, atvažiuoja į Lietuvą! Tragedija.“ Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. Šis kolekcijos „Insomnia“ pristatymas buvo totalus formos ir turinio atitikimas, o novatoriškumas išreiškiamas vienu sakiniu iš Biblijos: „Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau?“

 

Paroda vyko rugpjūčio 3 d.

M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.
M. Savdianec nuotr.