Skulptūros studentų „Pavasario paroda“ Vilniaus dailės akademijos Naujuosiuose rūmuose
Į Skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje kitų specialybių studentai neretai laido akmenis, o menininkas Giedrius Jonaitis net bandė susprogdinti ją videofilme „Karas“ (2010) kartu su kitomis Lietuvos kultūros „negerovėmis“. Tačiau šios katedros studentai negyvena XIX amžiuje. Pasikeitusios galimybės ir išlaisvintos praktikos leidžia jiems užsiimti, kuo tik jie nori. Taip, čia vis rečiau skamba kaltas, o dažniau girdimi puslapių vartymo garsai ar pokalbiai. Nors tai ir kelia antakius seno kirpimo ponams, bet produktyvumas matomas, o jį žymi tradicine tapusi „Pavasario paroda“.
XIII Baltijos trienalė Šiuolaikinio meno centre
Baltijos trienalė pavadinimu įsako – „Išsižadėk šmėklų“. Anot kuratoriaus Vincent’o Honoré, tos šmėklos yra tapatybėje (angl. identity). Matyt, atėjo laikas! Deginkime asmens tapatybės korteles ir kurkime naują nuasmenintą grupinę ideologiją, paremtą dar ankstesniame renginyje – XIII Baltijos trienalės preliude – cituojamu Liv Wynter eilėraščiu „Kaip tampama antžmogiais“. Programa tokia – prisikėlęs Friedrichas Nietzsche kartu su poliglotais, provokuojančiais mušeikomis, prie korimo priprantančiais šunimis, feministėmis ir alternatyvių bendruomenių kūrėjais bei utopistais, susikibę rankomis, pritvinkę įtampos ir nužmoginti mutuos į antžmogius ir kažkas turės pasikeisti. Paroda skelbia kolektyvinę būsimų antžmogių viziją, siekiama sukurti erdvę, nurodančią ir į ateitį, ir į praeitį, ir neaišku kur. Prasminiame lygmenyje atsisakoma bet ko, ką galima kaip nors identifikuoti, čia užimama absoliutaus kintamumo ir reliatyvizmo pozicija.
Rūtos Matulevičiūtės paroda „Sphere“ galerijoje „The Room“
Užupio viršuje, šalia Bernardinų kapinių tik ką iškilusiame gyvenamųjų namų kvartale, duris neseniai atvėrė parodų erdvė „The Room“. Šis kvartalas, anot vietinių gyventojų ir Užupio Respublikos įkūrėjų, naikina genius loci. Nepaisant to, jame įsikūrusioje galerijoje parodą pristatė Vilniaus dailės akademijos magistrantė Rūta Matulevičiūtė. Gaivališką vynu apšlakstytą atidarymą lydėjo gausi publika, mane iškart sudomino kuratorės, dailėtyrininkės Austėjos Mikuckytės-Mateikienės parodai skirtas tekstas. Jį skaitant išnyko plokštumos ir tapybiniame teatre griuvo ketvirtoji siena, pradėjo skverbtis miško kvapas ir jo tauri šviesa. Pasigirdo ir prakalbos. Visuomet ypač žavinčios ir simpatiškai per ilgos, į tolius jausmingai keliaujančios Arvydo Šaltenio mintys šįkart pasidabino ir tapytojos eilėmis. Poezija, vynas, eilės, menas – Užupis.
Eglės Kuckaitės paroda „Jaudulio gamta“ VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“
Balandžio pabaigoje netikėta žinia privertė išsiruošti lankyti Gaono gatvėje esančios galerijos „Artifex“, kurioje buvo pristatoma Egės Kuckaitės paroda „Jaudulio gamta“. Pirmoje salėje, šalia ant sienos priklijuotų lipdukų, atskleidžiančių parodos struktūrą, buvo padėta daugybė įvairių popierių, kurie turėjo pagilinti mano žinias, tačiau akį labiausiai traukė patys svarbiausi objektai – kūriniai.
Galvodamas apie savo nuodėmingą kūniškąjį gyvenimą, įsiskverbiau į švarią ir santūrią, taurumu spinduliuojančią pirmąją salę. Joje mane pasitiko 12 apaštalų – ofortų su rožėmis ir centrinė 13-oji figūra – adatų suknelė. Nuo 12 rožių, kurios tekste tapo lyg žmogžudystės įkalčiu, nuo kurio paprastai pradedami detektyvai, prasidėjo ir mano prasmės ieškojimas. Visur tvyrantis emocingumo, erotikos, jaudulio dvelksmas, įsismelkęs į galerijos sienas, transformavo mano psichiką, kuri, ir taip nestabili, dar labiau įsitraukė į šį meninės kūrinijos vienovės atsiskleidimą.
Ričardo Nemeikšio paroda „Tuštumos blizgesys“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.
Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad parodos kūriniai nesusiję ir lyg išsimėtę reiškiniai fiksuoja atsitiktines autorės patirtis. Tačiau taip galima teigti tik tuo atveju, jei tave parodoje labiau domina vynas – vita activa, o ne contemplativa. Ekspozicijos dėlionė susideda iš pagrindinių, visus kūrinius jungiančių motyvų, kurie, perduodami kaip estafetės lazdelė, kitose rankose įgauna kitus pavidalus. Objekte-girliandoje pavadinimu „Klevo lapas“ aprašomos vaivorykštės susidarymo sąlygos; ant sienos projektuojamame vaizde dokumentuojama vaivorykštė virš kalnų; kalno kontūrą atkartoja ir poezijos eilės piešinių cikle „Kalno kreivė“; kalvą primenanti nėštumo anatominė linija grafiniame vaizde ant sienos pavadinimu „Besilaukianti. Torso profilis“ atliepia ir Taivano salos kontūrą; kalnus simbolizuojantis objektas ant žemės ir iš jo sklindantis moters balsas, kitoje videoinstaliacijoje – moters kalbą sustabdo kompiuterio užstrigimą simbolizuojantis vaivorykštės spalvų skrituliukas. Patraukia būtent vaivorykštės motyvas, kurį galima suvokti kaip ir pačią parodą – arba kaip atskirų spalvų kratinį, arba integraliai, kaip tapačių šviesos dažnių dėlionę.
Apie parodą „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Deimantas Narkevičius Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė filmų instaliaciją, kurioje įvyko ir visam renginiui pavadinimą davusio kūrinio „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Anot užrašo ant sienos prie įėjimo, šiame kūrinyje „reflektuojamas XX a. 8 deš. pr. studentų terpėje Vilniuje įvykęs T. Rice’o ir A. L. Weberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas“. Šis kūrinys buvo labai nuobodus, bet apsilankius parodoje pavyko įsijausti į visumą, susiliejančią su kažkur iš dausų ausų būgnelius kedenančia Wagnerio muzika, paskatinusia tyrinėti parodą kaip visas meno formas įtraukiančią Gesamtkunstwerk, kurios esminę liniją žymi penki filmai.
Indriķio Ģelzio „Rest and Vest“ ir Eglės Jauncems „Pavojinga mityba“ galerijoje „Vartai“
Dvi parodos galerijoje „Vartai“ sako: tegyvuoja modernizmas! Nubraukiam naujumo kategoriją, mums tinka ir gerai pamirštos senosios praktikos. Indriķis Ģelzis pristatė autorinę parodą „Rest and Vest“, kurioje eksponuojamos jo sieninės skulptūros. Aprašyme neslepiamas ryšys su „XX a. pradžios futuristų ir konstruktyvistų ateities vizijomis“, taip pat teigiama, jog šiuo metu egzistuoja didis to laikotarpio kūrybos principų taikymo aktualumas. Ir iškart pradeda kilti įvairios mintys, ne mano, o „raudonojo“ Majakovskio. Kreipdamasis į ponus futuristus ir konstruktyvistus šis asmuo sakė: „Futuristai! Jūsų tarnystė menui yra didi; bet nesvajokite gyventi iš praeities revoliucingos dvasios dividendų. [...] Konstruktyvistai! Saugokitės, kad netaptumėt tik dar viena estetine mokykla.“ (Art in theory 1900–2000: an anthology of changing ideas, redaktoriai Charles Harrison ir Paul Wood, Oxford: Blackwell, 2003, p. 322).
Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.
Paroda „Miesto studijos“ Lietuvos dailininkų sąjungos „Pamėnkalnio“ galerijoje
Į „Pamėnkalnio“ galeriją nebeinu pro paradines duris, ir ne dėl socialinio nerimo ar šiaip kokio konceptualaus įsitikinimo, o dėl priklausomybės nuo kavos. Kava – neatsiejama miesto bendruomenės ritualo dalis, o su galerija sujungtoje kavinėje belaukdamas gėrimo akies kampu jau žvelgiu į menininkų Adomas Žudys ir Dalios Mikonytės parodą „Miesto studijos“, kuruojamą Laimos Kreivytės.