7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atleiskit už visa tai

Apie išgyvenimus parodoje „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje

 

Linas Bliškevičius
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Dailė
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.

Menininką galima suvokti kaip jaunuolį, kuris įsimylėjo savo mentalinį atvaizdą vandenyje ir panoro jį įamžinti, kad ne jis vienas galėtų pasidžiaugti jo dailumu. Sodri to išraiška yra autoportretas, selfis ar tiesiog kūrinys. Tačiau kodėl jaunam žmogui to prisireikia? Gal visuomenė kelia per aukštus reikalavimus, sureikšmina klaidas ir šiaip visuomet nepatenkinta, todėl reikia priešintis kuriant savo tikrovę? Ar aš darau tą patį? Ir apskritai, kam viso to reikia? Iškart ir meldžiu atleidimo už šią dėmesio nevertą tiradą, o menininkus tik skatinu toliau užsiimti ta pačia veikla, kuria jie dėl pašaukimo užsiima.

Į galvą šovęs René Descartes’as pasiūlė man prisiminti, dėl ko aš egzistuoju. Mintyse svarstydamas savo autoportretą, įrodantį mano egzistenciją, prisimenu, jog pats esu įvairių aplinkybių kūrinys ir rezultatas. Pats galiu būti analizuojamas ar aprašomas, o mano prasmę lemia išorinis poreikis įtekstinti, nustatyti, kurioje galios hierarchijos vietoje atsiduriu, ar aš instagramiškas, ar man, kaip lietuviui, tinka postkolonialistinis diskursas. Ir tada atėjau į parodos pristatymą su kuratore Francesca Ferrarini. Mintis užliejo suvokimas, jog tikrasis autoportretas šioje parodoje nėra išreikštas kūriniais, bet pasislėpęs mano mintyse, kurios dėl vienos ar kitos priežasties (pavyzdžiui, alkio) gali būti tamsios. Akistata su paroda pasiūlo ne tik introspekciją, autoportretu tapo ir MO muziejaus, ir „Lewben Art Foundation“ pasirinktos kuratorės, ir visų su paroda susijusių šaunių žmonių kūrinys. Tuomet man ir prasidėjo nuodėmingos mintys ir abejonės, vadinamoji tikėjimo krizė.

Didi kuratorinė apvaizda kėlėsi į plačiuosius kontekstus, per pristatymą buvau supažindintas su kūriniais, jų istorijomis ir visokiomis kūrybos stebuklą liudijančiomis, fiziškai reliatyviomis dvasinių absoliutų apraiškomis. Bet galėjo man įduoti katalogą į rankas, tai bent turėčiau ką cituoti. O cituoti norisi, nes kalbant prelegentėms galvoje sukosi įsišaknijusios erezijos – senos, skausmingos ir nuo pat pirmo gilaus susidūrimo su menu lydinčios blogosios mintys, priverčiančios pasijusti it apaštalui Tomui, kuriam reikia prisiliesti prie žaizdos ir empiriškai viską patikrinti. O tas įsitikinimo poreikis prasidėjo nuo to, jog kuratorė sumanė pasimėtyti epitetais, pabrėžiančiais kūrinių išskirtinumą ir garsumą, o aš alpau nuo tos reikšmės, kolegė net traukė nosinaitę šluostyti ašaroms nuo to ekskliuzyvinio reiškinio intensyvumo, kurį teko patirti.

Prakalboje pristatyta nuostabi istorija ir tradiciniai publiką nokautuojantys pritempinėjimai – selfiu tapo viskas, nuo padidintų pensijų iki kažkokiomis mitologijomis ir meno teorijomis apipintų hermeneutinių, sociokultūrinių ir simuliakrinių, beletristinių, grafomaniškų beigi intertekstualių, formalių, psichoanalitinių minčių ir žvilgsnio būdų. Raktiniai žodžiai pasidabino ypatingos raiškos objektų gilumu ir itin plačiu kontekstu, taip tiksliai pataikančiu į nūdienos aktualijas, kad net svarstant teminį savalaikiškumą pasidarė nuobodu.

Ypač džiugino, kad visas veiksmas vyko ten, kur galima sėdėti. Dangiškieji kūriniai jau vaidijosi mano sąmonėje ir mintyse rašiau didų panegirinį tekstą, liudijantį girdimus pareiškimus. Bandžiau įžvelgti selfį kiekviename žmogiškajame pėdsake, visoje kultūroje antropologine prasme. Pradėjęs pykti ant savęs už ribotą pajėgumą bei kategoriškumą, pagavau mintį. Seną ir skausmingą, dalinę mano gyvenimo pasirinkimų kritiką, depresijos ir gausaus substancijų vartojimo priežastį. Jau ilgą laiką vaikščiodamas po parodas, keliaudamas po muziejus, žvelgdamas į nūdienos meną ir visaip kitaip tyrinėdamas kultūros artefaktus vis sutinku surūdijusį, įsišaknijusį pojūtį, kad visko pas mus daug, tačiau tas viskas nesukelia taurumo jausmo ir neapvalo. Tampu abejingas, bet puikiosios studijos Vilniaus dailės akademijoje neleidžia man taip paprastai imti ir teisti, mėtyti kaip kankorėžius nuomones ir nuteisimus. Poreikis gilintis ir suprasti sprendimus, juos suvesti į reikšmes, suvokti žemiškųjų gėrybių funkciją yra. Nuklydau iki klausimo: ar aš kvailas ir nieko nesuprantu, ar ta kartelė, atskirianti kokybę nuo paviršutiniškumo ir dizaineriškumo, namedroping’o stiliaus yra išnykusi ir viskas turi būti svarstoma kaip pranašiškos analitikos ar hagiografiški kultūros pjūviai. Parodos pristatymas buvo persmelktas šiuo mano suvokimu, o žvelgdamas į publiką galvojau, ar ir jie taip pat mano. Bet piršto į žaizdą nekišau, todėl ir lieku su klausimais be atsakymų. Pasijutau svetimas, nes apie tai prakalbo tik viena kolegė, kuri visuomet pasižymėjo kritine povyza par excellence. Todėl pasilikau tuo į klubą nepakviestuoju marginalu.

Kuratorė Francesca Ferrarini teigė, jog „menas neturi būti gražus“ – rimtai? O mano mintis apie šią parodą? Kas man išties sunku, pilant šį pasvarstymą, yra tai, jog vis dar kalbu apie neišvystų kūrinių pristatymą. Girdint kuratorines interpretacijas apie tai, kas yra selfis / autoportretas, negalėjau neabejoti, nes atsiradęs iš to senovinio gimimo, autoportretą suvokiau kaip būdą menininkui sukurti savo autobiografiją, lyg jo paties savivertę išreiškiantį, savaip sukomponuotą fragmentą apie save. Tačiau kas rašo autobiografijas, jei ne norintys kontroliuoti savo pačių istorijos reprezentaciją ir jos atmintį. Menininkas juk kuria savo apologiją, kuria gina savo socialinį vaidmenį, statusą, genijų, meistro potėpio vertę ar dar kaži ką. Taip ir prelegentės gynė savo pasirinkimus lyg kurdamos autoritratto d’onore – garbės autoportretus, su siekiu savo pavardes ir darbus įamžinti kuklioje vietos ir galingoje pasaulio istorijoje.

Narcizai trokšta regėti patys save, jie nori vientiso atvaizdo, kuriame matosi visa poviškoji uodega, kurios forma turi būti aiški ir joje neturi išnykti tasai kuratorinis „aš“, ir todėl užsibrėžtas tikslas – selfio naratyvas – tapo per plačių įžvalgų ir pritempimų arealu, pildančiu įvairius gyvenimo aprašymus ir sujungiančiu vienas pavardes su kitomis. Tatai ir yra tų įstaigų baltais fasadais problema (šiuo atveju reiktų palikti ramybėje NDG, nes išties buvo įdomu tyrinėti naująjį darinį) – pasirenkamos temos tampa spekuliacijas sprogdinančios, niekaip neatsižvelgiant į struktūras, intencijas ir visa tai, ką mes realiai matome ir jaučiame įkišę pirštą tarp šonkaulių. Iškart išgirstu kažkokio progresyvaus asmens pasakymą, jog reikia suprasti, gilintis ir svarstyti – tatai ir yra kultūra, tačiau man tesinori žvelgti į laikrodį.

Sulaukiau antrosios pristatymo dalies – videomeno peržiūros. Programa apibūdinta kaip įdomi ir tetrunkanti 35 minutes. Skalsus būrys klausytojų staiga išskuodė iš šio laivo, mane irgi skatino, bet aš mazochistas ir dėl sąlygiško jaunumo dar mėgstu save pakankinti ir įdėmiai įsismelkti į aplinkoje sutinkamus fenomenus. Videodarbai aiškiai nurodė į platų kolekcininkų akiratį – rodyta darbų iš Afrikos ir Indijos (?). Trys pirmieji pasirodė kaip vienos koncepcijos dalis, kurios esminė idėja yra daryti kažką, vizualiai panašaus į filmus „Koyaanisqatsi“ ar „Baraka“, kitaip tariant, užsiimti vaizdine eseistika ir papildyti ją poezijos dėmeniu. Tačiau filmuose girdima kalba buvo nesuprantama, nes kažkodėl vertimais ar subtitrais niekas nepasirūpino. Tat teko žvelgti tik į vizualinę prasmę, o ši pasirodė primityvi, neskoninga (jei tokia sąvoka dar galima) ir iliustratyvi. Paskutinis kūrinys vaizdavo žmogų, kuris atsisėda gatvėje ir siūlo pinigų tam, kuris atspės jo profesiją. Apspistas gausaus smalsuolių būrio, jis visaip atmušinėja neteisingus spėjimus, o mano, kaip žiūrovo, lūkesčiai pateisinti nebuvo, nes, matyt, dėl neatidumo taip ir nepavyko sužinoti, kokia gi jo profesija. Dėmesį telkiau į publiką ir per visą šią mišias primenančią nuobodybę pastebėjau protą uzurpuojančią asmenybę, sėdinčią kampe. (Aš tave matau.)

Atėjo laikas apžiūrėti ir pačią ekspoziciją. Nesamprotaudamas apie konkrečius kūrinius, panorau pažvelgti į bendrą juos jungiančią idėją, kuriai taikomas ne atmetimo, o inkorporavimo metodas. Itin maloniai nuteikė toji siena, ant kurios buvo parodos aprašymas. Nesupykau ir ant logikos klaidų, kai vienas dalykas vienoje pastraipoje apibrėžiamas vienaip, o vėliau kitaip ir dargi prieštaraujančiai. Kartais pats esu pasmerktas taip daryti, tačiau kai pats taip padarau, žinau kodėl – nes esu išsiblaškęs, neatidus, šiaip jausmų persmelktas ir dargi diletantas. Eksponatai jungiami itin „kvadratiškai“, kompiliaciškai ir elementariai. Bet nereikia skubėti su skambiais pareiškimais – pati erdvė yra kvadratinė ir ne per daug dėkinga, tačiau ji neturi didelės įtakos aprašymų turiniui, o peržvelgęs kelis supratau, koks gausus lozungų ir raktinių žodžių asorti mane aplieja. Kas nors gali pagalvoti, jog tai neigiama kritika, bet man tai it poezija, senovinė akademinio ar klasikinio meno tradicija, kurioje ikonografija visaip vartoma ir papildoma kontekstualumu, tačiau išlaiko tą nekintamą struktūrą ir esmę. Taip, šiuolaikinis menas jau yra akademinis ir it geras troškinys, į visus jo gabalus įmirkęs tas pats skonis, sutinkamas bet kokioje chrestomatijoje.

Galinga institucinė kolaboracija ir jos sukeltos mintys ištaškė mano jausmus ir suformulavo norus bei darbymečio planus. Ir staiga nerūpestingai suvokiau, jog viskas kvepia sąmoningu pasyvumu (užmirštant itin aktyvią rinkodarą). Kaip institucinis selfis konstruojama kuratorinė idėja buvo svarbesnė už tuos, kuriuos skatino daryti organizatoriai, net vietas erdvėje nurodydami (tikras viešųjų ryšių perlas, kai vartotojai patys reklamuoja produkciją). Taip formuojama autorinė, tačiau savo autorius suvalganti koncepcija, pretenzingai įsikalinanti idėjoje, susiaurinančioje patyrimą. Pati tema gausiai išnarpliota, išeksploatuota, bet kas traktuojama kaip jos dalis. Narcisizmas, savieška, poreikis komunikuoti per vaizdus ir pasirinkimų, reprezentacijų kontrolė yra ekshibicionistinis šio fenomeno pobūdis, suteikęs man galimybę nustatyti savo vietą, taksonomiškai išsiskirti iš šio instagramiško renginio, puikių kolekcijų susijungimo ir likti vienam su savo suvokimu. Aš padariau savo mentalinį selfį ir publikavau jį ne socialiniame, o savo neuronų tinkle (beigi šiame leidinyje), suvokiau savo tapatumą iš esmės ir susidūriau su rutiniška, refleksyvia individo savastimi, traukiančia iš chaoso į vientisą, logišką žodyną. Pajutau drugelius pilve dėl su paroda nesusijusių priežasčių ir galiu užtikrinti, kad visas šis pompastiškas tekstas žymi gilesnę problemą, slypinčia ne pačioje parodoje, o manyje – aš pradedu abejoti menu, savo pasirinkimais, publika ir mitu, kuris kaip pinavija apsivijęs visus nūdienos reiškinius. Pavojingi rinkodaros žaidimai priverčia dėmesį kreipti ne į meninius tikslus, o į prestižo siekį, gilumo įspūdį, globalią dvasią ir universalių bei sudėtingų problemų perkėlimą į dabitos su šampano taure sąmonę, kad visi pasijustų kažką išsprendę ar bent pamąstę. Man reikalingas ne tik kratinys, ne tik apreiškimas, bet ir sukrėtimas, empirinis dėmuo, kurį išreiškia ne žodis meh (išreiškiantis abejingumą), o awe (baiminga pagarba).

Paroda veikia iki lapkričio 17 d.

„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Our Selfies“. N. Tukaj nuotr.