7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai pasidaro nuobodu

Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje

Linas Bliškevičius
Nr. 4 (1325), 2020-01-31
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Adelės Pukelytės parodoje „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ tvyro švara ir asketiškumas. Eksponuojami aštuoni tapybos darbai iš dviejų ciklų: du peizažai ir šeši tapybos darbai – „sistemos“. Parodos anotacijoje autorė teigia, kad jos „tapyba paprasta“, tačiau žvelgiant į peizažus norisi nesutikti, nes juose menininkė atsiskleidžia kaip gebanti įveikti vieną svarbiausių paveikslo sudedamųjų dalių – spalvų – keliamą iššūkį. Tačiau šešios kūrinių kompozicijos kelia abejonių dėl bendros ekspozicijos, tarsi prašosi aiškaus ciklų atskyrimo, nes šie kūriniai įveda nuobodulio dėmenį.

 

Parodos stiprybė yra du peizažai, pakabinti abiejuose galerijos kampuose, atsisukę vienas į kitą. Juose – jutiminis ir intelektinis užtaisas, savo paprastumu verčiantis pamąstyti apie esminguosius tapybos elementus, šio amato pagrindus. Šiuose kūriniuose yra įdomus abstraktaus meno ir peizažo junginys: oksimoroniškuose tapybos darbuose dera dvi skirtingos tradicijos – mimetinė ir neobjektinė. Paprastomis spalvų linijomis sukuriamas erdvinis įspūdis, bet gautas rezultatas išlieka tapybinėje plokštumoje, taip lyg flirtuojant ir su klasika, ir su modernizmu. Viena tapytoja man išdavė, jog paveikslo pavadinimas atliepia Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, tapytojo Ričardo Nemeikšio žodžius. Anot jos, dėstytojas sakydavo, kad peizaže yra tik dvi linijos – žemės ir dangaus, užtenka paimti jų santykį ir bus paveikslas. Tikrasis iššūkis yra pajusti koloritą, nes santykis ir leidžia atsiskleisti paveikslų niuansams, sąlygiškumui ir dermėms. Spalvose slypintis tapybinis kodas leidžia ir „iškodavimą“ – pagal tai, kaip menininkui pavyksta įgyvendinti tokią iš pažiūros paprastą užduotį, galima spręsti apie juslių jautrumą.

 

Tačiau tapymas neapsiriboja vien juslėmis. Užduotis yra ir intelektinė, nes būtent per spalvų santykį konstruojama ir modernistinio paveikslo sampratą atitinkanti erdvė. Pukelytės kuriama erdvė yra nepaprasta, ji suplokštinta ir minimalizuota. Tai atliepia modernistinę paveikslo konstravimo strategiją, kurią puikai nupasakojo Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie lietuvių modernistinį meną. Analizuodamas Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinį „Nemunas ties Česukais“ (1977), jis teigė, jog tame paveiksle yra kaip tik tokia erdvė – suplokštinta ir minimalizuota. Vaitiekūno paveiksle erdvės įspūdis konstruojamas keturiomis spalvos juostomis, kurių kiekviena reprezentuoja kokį nors objektą arba kurį nors planą. Žvelgiant į vertikalią šių juostų hierarchiją, anot Andriuškevičiaus, sąmonė pati sudėlioja šias juostas į savuosius gylius – „tai, kas yra paveikslo apačioje, įsivaizduoja esant arčiau, o tai, kas yra aukščiau [...], įsivaizduoja esant nuo jo toliau“. Tokiu pačiu principu erdvės įspūdis atsiranda ir Adelės Pukelytės darbuose. Užduotis tampa intelektinė tuomet, kai vertikali hierarchija išpildoma, pavyzdžiui, paveiksle „Trys žalios ir mėlyna“ (2019), o vėliau ja pradedama manipuliuoti, pavyzdžiui, paveiksle „Dvi žalios ir dvi mėlynos“ (2019). Pastarajame tapytoja sukuria keistai paveikiantį pojūtį, griaunantį sąmonėje atsirandančią struktūrą. Stambus, sunkus ir tamsus viršutinis šio paveikslo spalvinis plotas „išlipa“ iš tolumos, užvirsdamas į priekį, taip keldamas didingumo įspūdį, kurį patiriame gamtoje, išvydę galingus audros debesis. Tačiau parodoje tėra du paveikslai, kurie turi įdomų interpretacinį potencialą.

 

Kiti darbai tiesiog nuvilia. Tampa neaišku, ar tai priklauso nuo stebinčiojo nuotaikos, ar vis dėlto egzistuoja kažkokie objektyvesni kriterijai. Šie kūriniai reikalauja visiškai kitokių įžvalgų, nes juose nesiekiama nei ką nors analizuoti, nei kuo nors manipuliuoti, o tik estetizuoti. Šeši paveikslai, pavadinti „Sistemomis“ su numeracija, reprezentuoja grynąjį plokštumą, kurį išryškina autorei būdingas tepimo pėdsakų panaikinimas. Išties, drobių paviršiai lygūs it kokybiškai nudažytos sienos, o spalviškai primena „stilingus“ treningus iš „Zaros“. Ryškus variu blizgantis akcentas – linija (-os) kompoziciškai nepatogioje akiai vietoje. Jomis įpjaunamas fono spalvinis plotas, o tai yra grynai dizaineriškas sprendimas, tinkantis kokiam nors prietaisui.

 

Narstant galeriją ir visaip žiūrint tvyro nesuinteresuotumo jausmas. Bet čia iškyla ne tik tapybinių, bet ir interpretacinių sunkumų – kaip įmanoma argumentuotai atskleisti, kodėl šios „sistemos“ neveiksmingos ir tarsi be elektros. Anotacijoje autorė akcentuoja prasmės atvirumą ir teigia, jog „kiekvienas matomą vaizdą supranta savaip“, tad jai „nesinorėjo per prievartą siūlyti „teisingų“ supratimo būdų“. Net pavadinimuose užfiksuota numeracija, anot jos, yra tik elementarus paveikslų atsiradimo eiliškumas, nesufleruojantis naratyvo. „Atpažinti, kokios sistemos dalis vaizduoju, – asmeninė užduotis kiekvienam žiūrovui“, – teigia autorė ir tikisi, kad palikdama erdvės interpretacijoms, pačioje ekspozicijoje sukurdama saiko ir švaros įspūdį atvers kūrinių prasmę. Reaguojant į autorės teiginį, jog „drobėse vaizduojama mus supanti realybė, tik kiek kitokia, nei esame pratę matyti, išgryninta, neperkrauta“, galima pradėti ieškoti asociacijų – ar tai šiuo metu architektūroje populiarūs variniai lietvamzdžiai, ar kokios nors „Špunkės“ alaus kranų vamzdžiai, galbūt tai yra nuoroda į kokį nors elektroninį, man dar nežinomą aparatą. Tačiau šios asociacijos gan neproduktyvios, nes realybė yra tokia: nuėmę institucines galerijos konotacijas, mes atsiduriame tiesiog pastato viduje, kur iškabinti paveikslai. Gali būti, kad autorė, mąstydama apie mus visus supančios tikrovės perkrovą, redukavo ją iki paprastumo ar grynumo, tačiau beredukuodama nuredukavo ir pavertė tiesiog menu biurų erdvėms, toms vietoms, kuriose į meną nežiūrima. Kitaip tariant, jos sistemų ciklą norisi apibūdinti Clemento Greenbergo citata: „Kai menininkas abstrakcionistas pavargsta, jis tampa interjero dekoratoriumi.“ (Review of Exhibitions of Joan Miró, Fernand Lége, and Wassily Kandinsky, The Collected Essays and Criticism, Volume 1– Perceptions and Judgments, 1939–1944, 1986, p. 64) Šios „sistemos“ kaip tik ir tapo abstrakčiomis dekoracijomis.

 

Ir vis dėlto menininkė geba užkoduoti daugiau, nei prasmės nesuteikiantis „prasminis atvirumas“, ir moka atsiskleisti mąstydama spalva. Šį Pukelytės žingsnį galima suvokti kaip meninį ieškojimą ar paklydimą, bet pagal jį nesinori spręsti apie tapytoją ir visą kitą jos kūrybinę biografiją. Jį galima suvokti kaip natūraliai ir gan produktyviai nepavykusį reductio ad absurdum eksperimentą.

 

Paroda veikia iki sausio 31 d.

 

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.