Teletabių valanda

Krykštaujanti ryto saulytė, skaisčiai mėlynomis akimis pažvelgianti į tik pabudusį ryškiai žalią lauką ir į ją atsisukančias, užsimiegojusias gėlytes. Besisukančio gamtamylio vėjo malūnėlio fone teletabius budina malonios pasaulio dvasios balsas: „Iš tolybių, už kalnų, paskubėkit, bus smagu.“ Iš žemės išlendantis garsiakalbis praneša gerąją naujieną – atėjo „Teletabių valanda“. Visur malonios šypsenos, šiltos energijos spinduliai, šoklieji triušiukai – tobulo pasaulio apsuptis. Teletabiai pasišokdami keliauja į dieną ir atsiduodami pasauliui išlieka žaismingi. Spalvotosios būtybės nusprendžia pažaisti slėpynių, bet jiems pasislėpus garsiakalbis sunerimsta: „Kur pradingo teletabiai?“

Staiga pasaulis tampa svetimas, suvienodėjęs, erdvė nutyla. Jame nebėra gyvybės. Tačiau yra vujeristinis viso ko stebėtojas, ieškantis pradingusių savo subjektų. Tai totalitarinė valdžia, kuri nustato laiką, kada reikia keltis ir eiti miegot, didysis brolis, nuolatos siekiantis kontrolės. Skaisčiaakė ir tvarką prižiūrinti saulė taip pat nesuinteresuota gerove, ir klausimas, kokią funkciją atlieka, – gėlės plastmasinės. Viskas tampa netikra, lyg didelėje simuliacijoje, kurioje abejoji net savo paties jutimais. Tačiau sistemai teletabiai reikalingi, todėl ji jų ieško tol, kol randa, o teletabiai, žinodami, jog iš šios erdvės išėjimo nėra (ar kas nors matė daugiau teletabių?), sugrįžta. Jie yra priversti paklusti, o paklusdami turi šypsotis, nes jų anatomija neleidžia nesišypsoti. Jie it genetinių manipuliacijų produktai – su antenomis ir išgryninti, su ekranais ant pilvų ir belyčiai. Panašu, jog tai gali būti biopolitinis eksperimentas – tamsos miestas, kuriame sistema sterilizuoja egzistenciją pagal savo planą, siekdama išsiaiškinti gyvybės formos esmę.

Teletabiai gyvena panoptikume, iš kurio pašalinta viskas, kas gali būti neigiama. Jie nerodo jokių kritinio proto apraiškų ir kartais elgiasi lyg protiškai neįgalūs, nuolat siekiantys pakartojimo. Net atskirų teletabių skirtumai yra pajungti norint išlaikyti tą pačią tapatybių homogeniškumo plotmę. Net pastovus viso ko kartojimas iš esmės nekuria paklaidos, neatitikimo, todėl išlaiko prasmės koherentiškumą ir įtvirtina patį režimą. Panašu, jog tam tarnauja ir cheminėmis medžiagomis pumpuojami jų kūnai. Jos patenka per teletabišką somą, vadinamą tabių kremu. Jų elgesys rodo, jog jie yra priklausomi nuo šio laimės produkto, prie kurio vartojimo puotos norisi amžinai sugrįžti. Teletabiai įkalinti amžinoje imanentiškoje struktūroje ir ja neabejoja, nes yra biologiškai kontroliuojami organizmai, atsidūrę sustyguotoje technokratijoje, kurioje viskas yra automatizuota ir jiems nebėra poreikio spręsti problemas – tai tik papildo jų protinę atrofiją.

Nors jie gyvena santarvėje su gamta, yra absoliučiai priklausomi nuo sistemos. Jie gyvena į kalvą panašiame name, vadinamame „Tubitroniniu superkupolu“, į kurį galima patekti per skylę stoge ir automatizuotas duris. Jų namuose viskas automatizuota. Net pagrindinis namų ūkio prižiūrėtojas yra antropomorfizuotas, bet ribotą intelektą turintis mechanizmas – siurblio funkciją atliekantis Nu-nu. Jis nuolat sabotuoja teletabių veiklą, tačiau tai suprantama kaip „nekalti pokštai“ ar „klaidos“. Akivaizdu, jog tokiame fasadiškame pasaulyje kažkas už to slypi.

Tačiau kaip tokia sistema gali išlikti? Kaip nesukyla pasipriešinimo idėjos, anarchistinė revoliucija, sistemos antipolis? Tas neįvyksta dėl masinės komunikacijos, užveriančios duris į bet kokį vidinį egzistencinį pavienių teletabių nerimą. Teletabiai genetiškai modifikuoti – jiems įstatytos antenos ir ekranai pilve. Jie yra priversti žiūrėti per juos skleidžiamą propagandą, nes tai jų biologinio kūno sudėtinė dalis, jų esmė. Sistema nukreipė net gyvybės formos evoliuciją ir pavertė savo aukas absoliučiai ir visomis prasmėmis kontroliuojamais objektais, panaikinusi lytinius organus sustabdė bet kokią galimybę kada nors ateityje ištrūkti iš didžiosios ir viską apimančios korporacijos kontrolės. Net malūnėliai, atsinaujinančios energijos šaltiniai, pasirodo, atlieka ne tik elektrifikacijos, bet ir šios masinės komunikacijos funkciją: per juos skleidžiamos bangos keliauja tiesiai teletabiams į smegenis. Juose rodoma programa – visuomet laukiama teletabių laisvalaikio dalis, kasdienis smegenų plovimo ritualas, kurio metu ant jų galvų sušviečia antenos ir pilvuose pasirodo įvairios istorijos apie vaikus ir tobulą gyvenimą. Vaikai čia tarnauja kaip ikonos, nes teletabiai sukurti pagal vaiko provaizdį ir nuolat siekia kažko nepasiekiamo, kažko tikro, netobulo.

Šioje sistemoje niekas nekvestionuoja programos turinio, priešingai, po kiekvienos laidos jie prašo programą pakartoti, taip lyg savanoriškai prašydami įrėžti į smegenis totalitarinės valdžios sustyguotą informacinį pranešimą. Jo esmė – gyvenimo ir veiklos archetipai, kuriais turi sekti teletabiai, o vaikai – tai siekiamybė, tikresnė už tikrovę simuliacija, hipertikrovė, atskiesta nuo „tikrosios“ tikrovės, nes ši, būdama nemaloni, griautų teletabių gyvenimo tolydumą. Teletabių gyvenimas turi aiškią ir struktūruotą tvarką, tačiau yra netekęs praeities ir ateities. Jie visuomet gyvena dabartyje ir neturi jokio tikslo, be hedonistinio – smaginimosi, čiužinėjimo čiuožykla, žaidimų ir propagandos siurbimo. Jie neatlieka jokios funkcijos, net negali pasirūpinti savo sistemos išlikimu, nes neturi pirštų ir proto. Jie yra lyg sistemos perteklius, dekoracija su jausmais, kad ir apribotais, su neaiškia egzistavimo priežastimi. Jie įkalinti rojaus sode, kad būtų kontroliuojami, kad būtų išsaugotas jų, kaip būtybių, pavyzdys. Jie – paskutiniai nykstančios rūšies egzemplioriai, genetinio kodo saugyklos, o kiekviena jų reprezentuoja kažkurią antropomorfinę vertybę, kurių keturlypė visuma sudaro daugiakultūrį vientisumą.

Kartkartėmis pasirodo griežtai kontroliuojami netolygumai – vis atsiranda koks nors veikėjas (meška, liūtas) ar objektas (pavyzdžiui, kėdė). Tačiau neatitikimas yra kontroliuojamas taip, kaip visame pasaulyje sklindantis balsas kontroliuoja jų gyvenimo naratyvą. Iš pažiūros pavojų keliantys siužetiniai gyvenimo vingiai tėra būdas pateikti pagal tą pačią fabulą skrupulingai surežisuojamus reginius. Teletabiai į juos reaguoja kaip į pramogą, nors tai yra užuominos apie jų pasaulio regimybę, angliškojo stiliaus sodo dirbtinumą. Nespėję net suabejoti savo aplinka ar pajausti simuliacijos, teletabiai išgirsta garsiakalbio pranešimą: „Metas atsisveikinti.“ Sistema nurodo, jog atėjo laikas miegoti. Tačiau kaip ir kiekviena gera sistema, ši save išlaiko leisdama griežtai kontroliuojamą pasipriešinimo ritualą – kiekvieną kartą tokį patį: teletabiai sako, jog miegoti neis, tačiau garsiakalbio balsas ramiai pakartoja įsakymą ir ritualą teletabiai užbaigia paklusnumu. Šioje totalitarinėje ir viską apimančioje sistemoje nėra vietos nepaklusimui.