Ką pamatė piktos kino kritikės
Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę.
Ką pamatė piktos kritikės
Savo noru grįžusios po tikrai užtarnautų proto atostogų Islandijoje, pasijutome visiškai atitrūkusios nuo lietuviško (ir ne tik) kino konteksto. Su Lietuva vasarą mus siejo tik isteriškos nacionalinių žinių portalų antraštės apie pandemiją. Nė kiek nenustebsime, jei masiškai pasipils filmai šia tema. Bet mes ne apie ateitį, o apie tai, ką grįžus pavyko pamatyti kino teatruose, kurių repertuaras dabar, pripažinkime, skurdokas. Net ir tų, kurie taip giriasi atidarę naują padalinį Paupyje. Šio kadaise kino „butiku“ vadinto kino teatro repertuaras tapo maža „Forum Cinemas“ replika.
Įdomiausi praėjusių metų serialai
Jau aną savaitę rašėme, kad šiuolaikiniai serialai kokybe nenusileidžia kino filmams, tačiau juos žiūrėdamos suvokėme (ir tikrai ne pirmą kartą), kad jie atima begalę laiko, juk po vienos serijos negalima nepažiūrėti ir kitos, ir dar kitos... Kol galiausiai dirstelime į laikrodį, rodantį trečią ar ketvirtą valandą ryto. Tad kodėl taip sunku jiems atsispirti?
Įdomiausi praėjusių metų serialai
Atsiimdama Nobelio premiją rašytoja Olga Tokarczuk teigė, kad naujojo tūkstantmečio pradžia neabejotinai priklauso serialams, kurie ardo tradicinę naratyvo konstrukciją ir siūlo naujas pasakojimo formas, atliepiančias ištęstą, padriką pasaulio ritmą ir chaotišką jo komunikaciją. Dabartiniai serialai nebėra skirti tik namų šeimininkėms. Juos kuria garsūs režisieriai, vaidina A klasės aktoriai, scenaristai – taip pat aukščiausio kalibro.
Apie laidą „Čia kinas“
Kad nacionalinis Lietuvos transliuotojas nustums kultūrą į kažkelintą planą, darėsi aišku jau tada, kai nuspręsta kultūros kanalo pavadinimą pakeisti į „LRT Plius“. Kilo aršios kalbos „kultūrščikų“ ratuose, tad dėl šventos ramybės buvo surengta diskusija, kurią vedė net ir su žurnalistine kultūra nieko bendro neturintis Edmundas Jakilaitis. Jei neapgauna atmintis, diskusija buvo transliuojama pačiu prasčiausiu metu, rodos, vėlokai vakare, per Žolinę. Tai irgi vadovybės požiūris į kanalo ir kultūros svarbą apskritai.
Ateitis – tai dabartis kitaip
Šiuolaikinių antiutopinių veiksmo projektų – nors vežimu vežk. Žiūrovai „Bado žaidynių“ („The Hunger Games“), „Divergentės“ (2014), „Insurgentės“ (2015) ir pan. laukia kaip naujos „Žvaigždžių karų“ dalies.
Tik skirtumas tas, kad George’as Lucasas užsiaugino žiūrovą, pavargusį nuo negatyviai vaizduojamos realybės ar ateities. Anot režisieriaus, jau visa karta augo ne su pasakomis, o vykstančių maištų, riaušių ir karų kontekste. Tad jiems reikėjo sukurti fantastinę galaktiką, kurioje gėris visada nugalės blogį. O štai anksčiau išvardytos franšizės tokia pozityvia ateitimi nė nekvepia. Maža to, tokie filmai nesiūlo nei paguodos, nei išeities.
Trumpas apokaliptinių filmų gidas
COVID-19 kontekste, skaitydamas šių dienų realijas, kai žmonės masiškai perka tualetinį popierų, ginklus, palieka lauke naminius gyvūnus, net žudosi, nes yra infekuoti, prisimeni Albert’o Camus frazę, rodos, iš „Kryčio“: „Nelauk Paskutinio teismo, jis vyksta kasdien.“
Kad ir kaip ten būtų, laikinumo akivaizdoje, kurdami apokaliptinius scenarijus, bandome ieškoti žmogiškosios prasmės ar istorinių pokyčių. Apokalipsė – tarytum laiko bomba, konspiracijos teorija, bandymas mirtį nugalėti smurtu. Smurtu žmogaus prieš žmogų, juk kataklizmų ir Kito baimė mūsų gyvavimo istorijoje privedė prie protu sunkiai suvokiamų dalykų: nuo kryžiaus karų ir nacizmo iki įvairiausių sektų ir kultų. O ir dabartinis užsikrėtusiųjų stigmatizavimas gali priartėti prie praeities tragedijų.
Nauji filmai – „Importinis jaunikis“, „Vestuvės“
Pastaruoju metu viena dažniausių lietuviškų komedijų temų – vestuvės. Taip, šios – tikrai opi problema, juk, kaip sakoma, santuoka įvelka meilę į naktinius marškinius. Šįkart apžvelgsime du filmus: Simono Aškelavičiaus „Importinį jaunikį“, sukurtą pagal importinį scenarijų, ir Vyganto Bachmackij „Vestuves“, neseniai pasirodžiusias jau ir legaliose internetinėse platformose. Pirma mintis, šovusi į galvą, kad į vieną sudėjus abiejų filmų pliusus būtų įšėjęs visai padorus kūrinys. Abiejuose filmuose gausu eklektikos, ir nebūtinai skoningos, tačiau jau bandoma derinti komerciškumą ir meną (bent jau antruoju atveju).
Nauji filmai – „Partizanas“, „El Padre Medico“
Šiuolaikinių herojų Lietuvoje pilna. Net nežinodami apie jų didvyriškumą, galime prasilenkti su jais gatvėje, pirkti parduotuvėje tą patį pieną, sėdėti šalia viešajame transporte, naudotis tuo pačiu viešuoju tualetu... Tačiau dar dažniau jie matomi. Jie pilni inovatyvių idėjų, patrauklūs, pilietiški, sveikatingi, puikiai planuojantys laiką, ekologiški ir labai teisingi.
Aptariant laureatus
Pirmieji „Oskarų“ apdovanojimai surengti 1929 metais. Tada geriausio filmo apdovanojimą pasidalijo du filmai: „Sparnai“ („Wings“, rež. William A. Wellman, 1927) ir emigravusio į Holivudą garsiojo vokiečių ekspresionisto F.W. Murnau „Saulėtekis“ („Sunrise“, 1927). Pirmasis maudėsi techninių pasiekimų šlovės spinduliuose, antrasis buvo alegoriškesnis, intymesnis ir, aišku, subtilesnis.