Kam priklauso naujasis tūkstantmetis?

Atsiimdama Nobelio premiją rašytoja Olga Tokarczuk teigė, kad naujojo tūkstantmečio pradžia neabejotinai priklauso serialams, kurie ardo tradicinę naratyvo konstrukciją ir siūlo naujas pasakojimo formas, atliepiančias ištęstą, padriką pasaulio ritmą ir chaotišką jo komunikaciją. Dabartiniai serialai nebėra skirti tik namų šeimininkėms. Juos kuria garsūs režisieriai, vaidina A klasės aktoriai, scenaristai – taip pat aukščiausio kalibro.

Antrindamos Tokarczuk pridursime, kad pamažu dingsta ne tik tradicinis naratyvas, bet ir stereotipai. Galima sakyti, kad kartu pro langą išmetamas ir tradicinis moteriškumas. Vieni ryškiausių praėjusių metų serialų – „Nepritapusi“ („Fleabag“, pirmasis sezonas pasirodė dar 2016 m., „Amazon“) ir „Matrioška“ („Russian Doll“, „Netflix“), kuriuose pirmuoju smuiku groja moterys: jos ir scenaristės, ir aktorės, ir režisierės, ir prodiuserės (Natashos Lyonne atveju – ir viskas viename). Tikriausiai todėl tokių ciniškų, į savidestrukciją ir nihilizmą linkusių ir, žinoma, charizmatiškų moterų portretų reikėtų gerai paieškoti.

Phoebe Waller-Bridge „Nepritapusioje“ kuriama (anti)herojė (ji taip pat scenarijaus autorė), kurios vardo taip ir nesužinome, – tikras šiuolaikinės moters paradoksų įsikūnijimas. Iš pradžių ji pasirodo kaip emancipuota moteris, verslininkė, gyvenanti Londone, pasitikinti savimi, mieganti su kuo nori, sekso metu laidanti juokelius. Tokį įvaizdį gali sustiprinti ir pačios Waller-Bridge, primenančios praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio femme fatale, išvaizda. Tačiau greitai pamatome įtrūkius: herojė valdoma nuolatos kintančių ir prieštaringų emocijų, o demonstruojama seksualinė bravūra tėra gynybinis skydas. Kaip viename iš antrojo sezono epizodų sako pati herojė, didžiąją gyvenimo dalį ji užsiimdavo seksu, norėdama „užčiaupti“ širdyje rėkiančią tuštumą. Serialo kūrėjai be holivudinių pagražinimų rodo, kad gyvenimas – tai nuolat besitęsianti egzistencinė krizė, o kiekvienas susitikimas su šeima – tikras emocinių minų laukas. Tačiau, žinoma, nepamirštama šiek tiek vietos palikti ir kvailių motinai vilčiai.

Waller-Bridge nuolat griauna vadinamąją ketvirtąją sieną, kreipiasi į žiūrovus ir taip išsako savo nerimą dėl bendravimo pasaulyje, kuriame nėra taisyklių, tik keli likę tabu. Taip žiūrovai paverčiami savotiškais bendrininkais. Kartu tai savikritiškai budrios herojės minčių, šokinėjančių nuo vienos temos prie kitos, išraiška. „Nepritapusi“ sumaniai laviruoja tarp grotesko ir egzistencinės žmogiškosios dramos. O kur dar kandūs dialogai, ne vieno kritiko lyginti su Joe Ortono pjesėmis. Regis, šiuolaikinė moteris niekad neatrodė tokia skausmingai juokinga ir beviltiška vienu metu...

Tai pačiai padermei priklauso ir „Matrioškos“ Nadja Vulvokova (Natasha Lyonne, kuri, galima sakyti, tikra personažų, jaučiančių įniršį pasauliui, specialistė) – trisdešimt šešerių niujorkietė, kompiuterinių žaidimų programuotoja, surūkanti du pakelius cigarečių per dieną. Kiekvieną jos gestą ir žodį lydi ironiška šypsena. Ji vienišė, alergiška bet kokiems ilgiau trunkantiems santykiams. Nadja pati sako, kad jos pragaras – tai priklausomybė nuo kitų žmonių. Po gimtadienio vakarėlio Nadją, ieškančią bene artimiausio gyvenimo palydovo – pabėgusio katino Avižėlės, partrenkia mašina. Tačiau ji atsiduria ne rojuje ar pragare, bet tame pačiame vakarėlyje, vonios kambaryje, ir vėl prasideda viskas iš naujo, ir vėl... Žinoma, pirmoji asociacija – „Švilpiko diena“, filmas apie solipsizmą ir siaubą, kai „įstringi“ savyje. Tačiau romantinėje komedijoje Billy Murray’aus savimyla personažas, kad užkariautų mylimosios širdį, turėjo tapti padoriu vyru. „Matrioška“ – detektyvinė istorija, turinti slapstick komedijos, mokslinės fantastikos ir net siaubo kino elementų. Nadja taip pat nebando sukurti tobulos dienos-pasimatymo, tačiau, kaip sufleruoja serialo pavadinimas, stengiasi (galima sakyti, net yra priversta) per savo išorinius apvalkalus pamatyti branduolį.

Kažkas net juokavo, kad serialas galėtų vadintis „Svogūnas“, mat žiūrovai iki šiol nesutaria, kaip jį interpretuoti. Ar jis apie priklausomybę nuo narkotikų (labai jau daug laiko personažai praleidžia vonioje), ar apie traumą, kompiuterinių žaidimų naratyvus, filosofinius pasvarstymus apie visatą ir laiką, žmogiškųjų ryšių būtinybę ar gydomąją naminių gyvūnėlių galią... Tačiau „Matrioškos“ kūrėjos gana lengvai geba šias interpretacijas ir kultūrines nuorodas sutalpinti į tris su puse valandos. Tai, kas prasidėjo kaip savotiškas hommage Haroldo Ramiso „Švilpiko dienai“, pasirodė esanti tamsesnė, gilesnė ir sudėtingesnė egzistencinė komedija.

Beje, atsiranda ne tik nauji moterų personažai, bet ir nauji herojai. Taip bandoma dekonstruoti didžiąją, baltaodžių vyrų parašytą istoriją ar bent jau susikurti ištrintą savąją. Tai jau darė Ryanas Coogleris filme „Juodoji pantera“ („Black Panther“, 2018), sukūręs afroamerikiečių Edeną – karalystę Vakandą. Filmas paremtas to paties pavadinimo komiksais, jais remiasi ir 2019 m. pasirodęs HBO serialas „Sergėtojai“ („Watchmen“, rež. Damon Lindelof). Dar 1986 m. pasirodę antiutopiniai komiksai (tekstų autorius Alanas Moore’as, dailininkas Dave’as Gibbonsas) buvo apie baltaodžius, kurie, pasitelkdami reklamos kampanijas, karinius sandorius, viešojoje erdvėje tapo traktuojami kaip superherojai. Tačiau seriale veiksmas rutuliojasi apie juodaodžius herojus.

Dabartinių protestų JAV akivaizdoje šis serialas veikiau tampa mūsų neramių laikų veidrodžiu nei fantastine fikcija. Juolab kad istorija pradedama pasakoti remiantis tikru įvykiu – 1921 m. Talsoje (Oklahoma) įvykusiomis skerdynėmis. Tada miestas klestėjo ir buvo vadinamas juodaodžių Volstritu, bet per gegužės 31 – birželio 1 d. vykusias riaušes „Kukluksklano“ nariai nužudė apie tris šimtus juodaodžių. Serialo kūrėjai tik epizodiškai atkuria tuos įvykius, rodomus vaiko akimis.

Tas vaikas – Vilas Rivsas (Louis Gossett jaun.), iki kruvinų įvykių vakarus leidęs kino teatre ir žiūrėjęs tą patį filmą apie juodaodį šerifą, gelbstintį žmones nuo niekšų. Seriale rodomoje alternatyvioje šiuolaikinėje Amerikoje, kuri turi penkiasdešimt pirmą valstiją Vietnamą, dvigubą gyvenimą gyvena Vilo anūkė Andžela Abar (Regina King). Viešai ji – kepyklos savininkė, tačiau veikia ir kaip užsimaskavusi policininkė vardu Sesuo Naktis. Andželos vyras, mėlynas superžmogus daktaras Manhatanas (Yahya Abdul-Mateen II), slapstosi juodaodžio Kelo kūne. Serialo personažai gal ir atrodo fantastiniai, tačiau autoriams pavyko sukurti be galo tikrovišką atmosferą. Realybės ir fantastikos kontrastas tarytum rodo, kad didžioji istorija imli manipuliacijai ir iškraipymui. Taip pat yra linkusi ištrinti tuos, kurie egzistuoja jos paribiuose. Šiuo atveju tai afroamerikiečiai, tad serialo herojams juodaodžiams leidžiama minkyti istoriją kaip molį. Jų protėviai to negalėjo daryti.

Drąsios kūrėjų provokacijos (pvz., dviejų superdidvyrių homoerotinės scenos) siūlo griauti susikurtas legendas ir mitus, pasidomėti, kaip jie atsirado, įsiklausyti, ką jie sako ir kodėl. Užsimaskavusi policininkė Andžela Abar kovoja su „Kukluksklano“ atmaina „Septintoji kavalerija“. Šios narių mintys primena vėl atgyjantį fašizmą, rasizmo neigimą, ypač kai tokiomis mintimis dalijasi tie, kurie neva turėtų visus saugoti.

Afroamerikiečių režisierė Ava DuVernay vadinama viena tų, kurie prisidėjo prie juodaodžių kino renesanso. Režisūros studijas ji baigė garsiajame UCLA (Kalifornija) universitete ir yra vadinama trečiosios kartos „L. A. Rebellion“ kūrėja. Pirmajai priklausė Charlesas Burnettas, vėliau – Julie Dash. Abiejų filmai jau laikomi klasika. Kaip ir šio judėjimo atstovams, DuVernay svarbu, kad jų kuriamas menas būtų socialiai angažuotas, dekonstruojantis normatyvinį požiūrį į nebaltaodžius, tačiau išsaugantis ir meninę vertę. Vaidybiniuose filmuose dominuoja moterys ir analizuojama moteriškumo samprata, tačiau labiausiai DuVernay išgarsėjo filmais apie vyrus – „Selma“ (2014) apie Martiną Lutherį Kingą ir dokumentiniu apie Amerikos kalėjimus „13-asis“ („13th“, 2016).

2019-aisiais pasirodė platformai „Netflix“ sukurtas DuVernay serialas „Kai jie mus mato“ („When They See Us“). Jame pasakojama apie vadinamąjį Niujorko Centrinio parko penketą. Vieną lemtingą 1989 m. vakarą penki paaugliai netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Beveik visiems dar nebuvo nė šešiolikos, tačiau jie buvo apkaltinti išprievartavę parke bėgiojusią baltaodę merginą. Nors visi įrodymai teigė, kad prievartautojo būta vieno, prokurorė, detektyvas ir teisėjas buvo aklai įsitikinę, kad nusikaltėliai – šie penki „spalvoti“ vaikinukai. Juolab kad po beveik keturiasdešimt valandų trukusių apklausų, primenančių psichologinį terorą, berniukai prisipažino, kas jiems liepta. Visi atsėdėjo nuo šešerių iki trylikos metų, kol galiausiai tikrajam prievartautojui prabudo sąžinė.

Režisierė į įvykių sūkurį įmeta iškart, nesistengdama sukurti jautrių ar net seilėtų vaikinukų priešistorių. Jai svarbiau, kas vyksta tada, kai vieni paleidžiami iš kalėjimo, o kiti dar kali, nes atsisako pripažinti kaltę. Paaugliai – iš padorių darbo klasės šeimų, tad ir teismas buvo nelabai adekvatus, nes jų tėvai neįstengė nusisamdyti rimtų advokatų. Išėję iš kalėjimo jie niekur nepageidaujami, net negali baigti studijų, ką jau kalbėti apie visam gyvenimui priklijuotą prievartautojo etiketę. Kartu režisierė dar kartą atkeipia dėmesį į vyraujančius stereotipus, kad afroamerikiečiai, lotynų amerikiečiai ir apskritai nebaltaodžiai asmenys a priori traktuojami kaip nusikaltėliai. Filme ironiškai ir net iškalbingai atrodo ir archyviniai kadrai, kuriuose dar ne prezidentas, o milijardierius Donaldas Trumpas nusprendžia, kad ir jis turi pareikšti savo nuomonę šia tema, ir pats ketina skirti visiems penkiems griežčiausias bausmes. Būdamas prezidentu, protestams malšinti jis siūlo pasitelkti armiją...

Nė viename šių serialų nesistengiama afroamerikiečių parodyti aukomis, bet atsiveria naujos galimybės pamatyti istorijas akimis tų, kuriems kino ekranuose dažnai tekdavo antrasis planas. Šiais metais labai laukiame dviejų savo mylimų režisierių, taip pat nusprendusių išbandyti serialus, darbų. Tai Steve’o McQueeno „Small Axe“ (BBC) bei Letitios Wright ir Barry Jenkinso „The Underground Railroad“ („Amazon“).

Piktos kino kritikės

B. d.