7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Oskarų“ fronte nieko naujo

Aptariant laureatus

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 6 (1327), 2020-02-14
Kinas
Kadras iš flmo „1917“
Kadras iš flmo „1917“

Pirmieji „Oskarų“ apdovanojimai surengti 1929 metais. Tada geriausio filmo apdovanojimą pasidalijo du filmai: „Sparnai“ („Wings“, rež. William A. Wellman, 1927) ir emigravusio į Holivudą garsiojo vokiečių ekspresionisto F.W. Murnau „Saulėtekis“ („Sunrise“, 1927). Pirmasis maudėsi techninių pasiekimų šlovės spinduliuose, antrasis buvo alegoriškesnis, intymesnis ir, aišku, subtilesnis.

 

Žvelgiant į 2019 m. kandidatus ir laureatus, rodos, mažai kas pasikeitė. Daugumai buvo akivaizdu, kad pagrindiniai konkurentai geriausio filmo kategorijoje bus Samo Mendeso „1917“ (JAV, D. Britanija, Indija, Ispanija, Kanada, 2019) ir Bong Joon-ho „Parazitas“ („Gisaengchung“, Pietų Korėja, 2019). Tarytum karas tarp komercijos ir meno. Iš dalies galima teigti, kad šįkart triumfavo pastarasis, tačiau tie, kurie pasidomėjo Bong Joon-ho kūryba, žino, kad komercija jam taip pat nesvetima.  

 

Aišku, kai Akademija įsitvirtino kaip Meka, apdovanojanti konformistinius ir vidutiniškus filmus, „Parazito“ triumfas visiems tapo tikru netikėtumu. Tačiau filmo apdovanojimas veikiau yra tik menkas gestas, o ne suvokimas, kad reikėtų bent jau atverti Holivudo šventovės langą ir pasidairyti, kas vyksta papėdėje. „Parazite“ vaizduojamas klasių karas beveik ironiškai atspindi ir amžiną pačios Akademijos konfliktą bei nesusikalbėjimą su lygių teisių aktyvistais. Žinoma, reikia pasidžiaugti dėl Pietų Korėjos režisieriaus, ypač žinant, kaip sunkiai jis pasiekė „Oskaro“ olimpą: pradėjo kurti praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje kartu su naująja auksine korėjiečių karta – Park Chan-wooku, Lee Chang-dongu, Hong Sang-soo, Kim Ki-duku. Tačiau Bong Joon-ho pripažinimo sulaukė ne iš karto. Pradėjo sektis tik tada, kai režisierius suprato, kad į kūrybą reikia žvelgti labai asmeniškai. Ne veltui atsiimdamas apdovanojimą jis dėkojo Martinui Scorsese ir sakė, jog būtent jo kūryba padėjo suvokti, kad tai, kas asmeniškiausia, tampa kūrybiškiausia.

 

Vargšas Scorsese... Jo filmas „Airis“ („The Irishman“, JAV, 2019) buvo nominuotas dešimčiai „Oskarų“, o negavo nė vieno. Filmas savo tonu ir melancholija artimas ir Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“, ir Pedro Almodóvaro „Skausmui ir šlovei“. Žiūrėdamas filmą suvoki, kad Scorsese – jau praėjusios epochos reliktas, tačiau jo kinas – tikras „vintažas“. Scorsese jau yra gyvas klasikas, tad ir jo kūryba vis dažniau traktuojama kaip klasika. Panašiai kaip Shakespeare’o: visi žino, kad jis didis, nuostabus, bet vis mažiau norinčiųjų jo kūrybą skaityti. Vis dėlto sutiktume su vienu kritiku, teigusiu, kad „Airis“ – politiškai radikalesnis už „Parazitus“.

 

Šalia tokio filmo atsidūrę „Džokeris“ (rež. Todd Phillips), „Le Manas ’66. Plento karaliai“ (rež. James Mangold) ar „Zuikis Džodžo“ (rež. Taika Waititi) atrodo kaip popierinių snaigių karpiniai, bet, rodos, Akademijai jie labai patinka.

 

Štai Taikos Waititi komedija apie nacistinę Vokietiją „Zuikis Džodžo“ („Jojo Rabbit“, JAV, D. Britanija, Čekija, 2019), nors ir sulaukė gana įvairių vertinimų, iškart tapo Holivudo numylėtiniu. Pavyzdžiui, „The New Yorker“ Masha Gessen rašo, kad Waititi filmas geriausiai iliustruoja dabartinę politinę situaciją, Trumpo laikus ir demaskuoja politinį idiotizmą, kuris lengvai gali tapti tragedijos pagrindu. Mūsų dažnai cituojamas Richardas Brody filmą mala į miltus ir vadina nejuokingiausia pasaulyje komedija, kuri nesąmoningai išjuokia save ir kino industriją. Pasak Brody, naciai ir Hitleris – per daug lengvas ir saugus taikinys satyrai, čia tikrai nereikia daug pastangų. Kur kas daugiau drąsos pareikalautų šaipymasis iš dabartinės valdžios (tačiau, žinia, Holivude riziką siekiama sumažinti iki minimumo). O „Zuikis Džodžo“ ir visas jo maivymasis bei sentimentalumas pateikia nacistinės Vokietijos kasdienio gyvenimo viziją, išryškinančią ne tik siaubą, bet ir stiprią rezistenciją. Iš esmės tai pasakojimas apie gerus nacius, kurie kritinėmis akimirkomis priešinosi sistemai iš vidaus. Akivaizdu, kad filme nacių Vokietija – dabarties neapykantos pasireiškimų ir politikos alegorija. Filmas ne tik siūlo žiūrovams suprasti psichologines antisemitinio fanatizmo priežastis, bet ir, kaip visada, perša holivudinę viltį, kad lemiamu momentu atsiskleis esminis nacio (ar Trumpo gerbėjo) padorumas bei žmogiškumas. Ir čia kūrėjai nesuklydo, juk „pophumanizmas“ – viena perkamiausių prekių.

 

„Pophumanizmas“ per kraštus trykšta ir Toddo Phillipso „Džokeryje“, užtat tai lemia didžiulį pelną ne tik kino teatrams, o Bronkso laiptai, ant kurių šoko Joaquinas Phoenixas, tapo turistine atrakcija. Ronaldo Reagano laikais tokio filmo pasirodymas gal ir būtų tapęs šiokiu tokiu šaltu dušu.

 

Beje, beveik visi nominuoti filmai gręžiasi į praeitį. Tokiu tapo ir Jameso Mangoldo „Le Manas ’66. Plento karaliai“. Šio filmo patekimą į nominantų sąrašą drįstume laikyti nesusipratimu, tačiau jis puikiai atskleidžia Akademijos ir didžiųjų Holivudo studijų vertybes. Kas nutinka, kai ima nuobodžiauti labai turtingi vyrai? Jie bando visam pasauliui įrodyti, kad yra geriausi ir galingiausi. Taip šioje istorijoje atrodo magnatas Henry Fordas II, sumanęs lenktynėse įveikti „Ferrari“ kompaniją. Tokie filmai kuriami būtent panašiems fordams: saugūs, deklaruojantys aiškias tradicines vertybes, kai vyras apsėstas noro būti pirmas, žmona atsidavusi vyrui, bet tvirtai stovi ant žemės, o vaikas (dažniausiai sūnus) žavisi tėvo nuotykiais. Visiškai nenustebome skaitydamos filmo panegiriką, neva tai istorija apie orumą ir išdidumą.

 

Holivudas ne tik gręžiasi į praeitį, bet ir mėgsta pasistaipyti priešais veidrodį. Prisiminkime kad ir ne tokią seną „Artisto“ (rež. Michel Hazanavicius, 2011) ar „Kalifornijos svajų“ (rež. Damien Chazelle, 2016) sėkmę. Todėl pasirodžius elegiškajam Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“, filmas buvo laikomas „Oskarų“ favoritu, o Tarantino net pranašautas pirmasis „Oskaras“ už režisūrą. Vis dėlto kortas sumaišė šventiniu laikotarpiu pasirodęs Samo Mendeso „1917“. Filmas jau spėjo susišluoti „Auksinius gaublius“ ir BAFTA apdovanojimus, jo triumfas „Oskaruose“ tikrai nieko nebūtų nustebinęs. Regis, šio filmo apie Pirmąjį pasaulinį karą sėkmę lėmė tai, kad „1917“ – tarytum senas vynas naujame butelyje. Tai gerai visiems pažįstama istorija apie didvyriškumą, nufilmuota taip, kad atrodytų kaip vienas nepertraukiamas kadras (režisierius ir operatorius remiasi dar senais gerais Alfredo Hitchcocko triukais). Nors operatorius Rogeris Deakinsas išties demonstruoja aukščiausią techninio virtuaziškumo lygį ir nusipelnė „Oskaro“, filmas primena sterilų kompiuterinį žaidimą, mūšio lauko sprintą su pigiomis scenarijaus machinacijomis. Pasakojama istorija itin paprasta. Du britų eiliniai Šofildas (George MacKay) ir Peris (Dean-Charles Chapman) gauna užduotį prasibrauti per fronto liniją ir perduoti įsakymą, atšaukiantį ataką. Jei misija nepavyks, gali žūti tūkstančiai britų karių, tarp jų – ir Perio brolis. Dėl suprantamų priežasčių Peris užduoties imasi nekeldamas klausimų. Šofildas, jau išgyvenęs Somos mūšį, įsakymus priima nenoriai. Tačiau greitai požiūrių skirtumai išnyks, matyt, todėl, kad bet kokia kritika, įskaitant skepticizmą dėl šio ar bet kurio kito karo, trukdytų kurti patosą apie didvyrišką individualizmą ir pasiaukojimą. Tačiau Mendesas daugiausia dėmesio skiria techninei pusei ir reginio kūrimui, o ne personažų psichologijai. Šie greičiau primena žaidimo figūrėles be vidinio pasaulio. Ne veltui vienas kritikas priėjo išvadą, kad „1917“ – net ne filmas, o skaitmeninio amžiaus panoraminis paveikslas.

 

Kai nominuojami filmai apie pasaulinio masto istoriją, kamerinė ir subtili Noah Baumbacho „Santuokos istorija“ („Marriage Story“, JAV, D. Britanija, 2019) niekam neįdomi. Turbūt vienų originaliausių ir spalvingiausių Akademijos laureatų būta praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, tada Baumbachas būtų galėjęs konkuruoti su juosta „Krameris prieš Kramerį“ („Kramer prieš Kramer“, rež. Robert Benton, 1979). Filme puikiai derinamas humoras ir skausmas, tiksliai parodomas skyrybų absurdas ir purvas, tačiau tai maža istorija, neskatinanti nuversti kalnų ar išgelbėti pasaulio.

 

Mąstant ir apie Baumbacho filmą, ir apie dar vieną nominantą – Gretos Gerwig „Mažąsias moteris“ („Little Women“, 2019), tiksliai ir kartu ironiškai skamba vienos pastarojo filmo veikėjos Džo (Saoirse Ronan) žodžiai: „Kam bus įdomi istorija apie šeimynines buitines dramas ir džiaugsmus? Tai neturi jokios svarbos.“ – „Gal mes nemanome, kad tai svarbu, nes niekas apie tai nerašo?“ – atsako jos sesuo Emi (Florence Pugh). Nors šis dialogas nuskambėjo Louisos May Alcott romano, pasirodžiusio 1868 m., ekranizacijoje, šių metų „Oskarų“ nominacijos dar kartą patvirtina, kad klausimas, koks menas yra svarbus, vertas apdovanojimų ir šlovės, – nė kiek nepasenęs. Gerwig sakė, kad iki šiol egzistuoja stipri istorijų hierarchija ir jos viršūnėje – filmai, knygos apie vyrų smurtą (vyro prieš vyrą ar moterį). Žinoma, baltaodis vyras išlieka šios hierarchijos viršūnėje. Pasitelkime paprastą matematiką: aštuoni iš devynių filmų, nominuotų geriausio filmo kategorijoje (išskyrus „Parazitą“), – apie baltąjį pasaulį ir, išskyrus „Mažąsias moteris“ bei Scarlett Johansson „Santuokos istorijoje“, – apie vyrus, ir, žinoma, smurto čia nestinga.

 

Geriausio režisieriaus kategorijoje – taip pat tik baltaodžiai vyrai (per visą „Oskarų“ istoriją šioje kategorijoje nominuotos vos penkios moterys, „Oskarą“ pelnė viena – Kathryn Bigelow už „Išminuotojų būrį“, 2008). Absurdiška atrodo ir tai, kad Gretą Gerwig adaptuoto scenarijaus kategorijoje užgožė tas pats Taika Waititi. Kažkas taikliai pasakė, kad Akademija dar kartą pademonstravo savo alergišką reakciją į bet kokius pokyčius. Ir akivaizdu – moterys vis dar mažos. Tad „Parazitų“ triumfas tikrai neatperka Akademijos nuodėmių. Bet, kad ir kokie tie „Oskarai“ būtų nuspėjami, vis tiek juos sekame. Galbūt vieną dieną ir šuns balsas nueis į dangų?..

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Kadras iš flmo „1917“
Kadras iš flmo „1917“
Kadras iš flmo „Parazitas“
Kadras iš flmo „Parazitas“
Kadras iš flmo „Santuokos istorija“
Kadras iš flmo „Santuokos istorija“
Kadras iš flmo „Airis“
Kadras iš flmo „Airis“
 Kadras iš flmo„Zuikis Džodžo“
Kadras iš flmo„Zuikis Džodžo“