Visi mes infekuoti

COVID-19 kontekste, skaitydamas šių dienų realijas, kai žmonės masiškai perka tualetinį popierų, ginklus, palieka lauke naminius gyvūnus, net žudosi, nes yra infekuoti, prisimeni Albert’o Camus frazę, rodos, iš „Kryčio“: „Nelauk Paskutinio teismo, jis vyksta kasdien.“

Kad ir kaip ten būtų, laikinumo akivaizdoje, kurdami apokaliptinius scenarijus, bandome ieškoti žmogiškosios prasmės ar istorinių pokyčių. Apokalipsė – tarytum laiko bomba, konspiracijos teorija, bandymas mirtį nugalėti smurtu. Smurtu žmogaus prieš žmogų, juk kataklizmų ir Kito baimė mūsų gyvavimo istorijoje privedė prie protu sunkiai suvokiamų dalykų: nuo kryžiaus karų ir nacizmo iki įvairiausių sektų ir kultų. O ir dabartinis užsikrėtusiųjų stigmatizavimas gali priartėti prie praeities tragedijų.

Krikščioniškame pasaulyje apokaliptinių siužetų pradžia galima laikyti paskutinę Naujojo Testamento knygą – Apreiškimą Jonui. Tačiau persikelkime į (post)modernesnius laikus, kai jau atsirado kinas, ir pakalbėkime apie jį. Paprastai tariant, apokaliptiniame kine vaizduojamas pavojus žmonijos egzistencijai. Tokiuose filmuose dažnai koncentruojamasi į tuos, kurie išgyveno kataklizminius įvykius ir bando atkurti visuomenę. Beje, jei katastrofa įvyksta pirmoje filmo dalyje, dažniausiai jis pavadinamas postapokaliptiniu, mat vaizduojama, kaip išgyvenę individai bando kurti naują pasaulį. Dažniausiai pasaulis sunaikinamas tam, kad būtų sukurtas naujas, aišku, geresnis.  

Apokaliptiniai filmai dažnai skirstomi į kelias kategorijas, nors jos gali ir susipinti tarpusavyje: religiniai arba antgamtiniai siužetai, dangaus kūnų susidūrimas ar sprogimas, atominio karo pavojus, virusų protrūkiai, ateivių invazija, politinė arba ekonominė krizė, globalinis atšilimas, net ir karinė apokalipsė. Kiekviename filme įvyksta išorinio pavojaus arba Kito susidūrimas su tuo, ką suvokiame kaip normalumą. Dažniausiai tokiuose filmuose kritikuojamas patriarchatas, kapitalizmas, karas, armija, neatsakingas gamtinių išteklių vartojimas etc. Tad jei esate mazochistai, kaip mes abi, ir nusiteikę egzistencinei panikai, siūlome trumpą apokaliptinių filmų gidą. Juolab kad kai kurie kino kritikai ir sociologai net primygtinai siūlo žiūrėti tokius filmus vykstant pandemijai, mat iš jų galime kai ko pasimokyti...

Visuomenei pasaulėjant filmai religinės apokalipsės tema vis labiau nyksta, tad jų neapžvelgsime. Nuskambės eretiškai, bet manome, kad religinis fundamentalizmas yra baisiausias žmonijos maras. Tik priminsime, kad tokiuose filmuose dažniausiai ieškokite antikristo įvairiomis formomis.

Svarbu paminėti, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais buvo kuriami ir skirtingi apokaliptiniai scenarijai. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metais didžiausią baimę kėlė atominis karas. Tad iš šios kategorijos norime išskirti Stanley Kubricko juodąją komediją „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, 1964), satyriškai pašiepiančią amerikiečių, britų, vokiečių ir sovietų požiūrį į atominį pavojų. Filmas sukurtas  Peterio George’o romano motyvais. Istorija prasideda, kai vienas Pentagono vadų, baisus antikomunistas, beprotis generolas Džekas Riperis išsiunčia karinius lėktuvus su atominėmis bombomis, kad šie subombarduotų SSRS, o po to nutraukia bet kokį ryšį su pasauliu. Tad prie apskrito stalo susėdusios svarbiausios JAV galvos sprendžia, kaip sustabdyti ataką, juk akivaizdu, kad rusai netylės... Filme labai tiksliai perteikiama Kito baimė ir nerimas, kai tautos, atsidūrusios skirtingose sienos pusėse, paniškai bijojo viena kitos: komunistai nekentė kapitalistų ir atvirkščiai. Karas čia ne tik romantizuojamas, bet ir seksualizuojamas, žmonija ar net Žemės egzistencija mažai kam iš sėdinčiųjų kabinete rūpi. JAV prezidentui patarinėja buvęs nacis daktaras Streindžlavas (nuostabusis Peteris Sellersas), telefonu tas pats prezidentas ginčijasi su girtu komunistų partijos vadu, kuriam dėl šio įvykio labiau nemalonu.

Aišku, tada buvo sukurtas ne vienas filmas apie atominio karo pavojų, tačiau „Daktaras Streindžlavas“ įsiminęs iki šiol. Gal ir todėl, kad bet kokio rango vadovai, sprendžiantys šalių ir pasaulio likimą, vaizduojami ne kaip racionalūs ir humaniški, o kaip tikri maniakai, monstrai, net idiotai. Akivaizdu viena: tada ar dabar padaryti nelogiški biurokratų ir valdžios sprendimai gali nušluoti nuo žemės paviršiaus visa, kas gyva.  Beje, nuolat palaikoma baimės kultūra valdžiai buvo paranki visąlaik, pavyzdžiui, 1961 m. JAV gynybos departamentas platino milijonus brošiūrų, gąsdinančių piliečius atominiu karu. Šie, apimti panikos, suskubo statytis slėptuves nuo bombų...

Dar vienas Šaltojo karo apokalipsės scenarijus – zombiai. Jų atsiradimas šiuolaikiniame siaubo kine ir populiarumas pirmiausia sietinas su George’o A. Romero „Gyvųjų numirėlių“ („The Living Dead“) ciklu ir Vietnamo karu, kai mirties ir smurto mediacija tapo masiniu reiškiniu. Nors dabar Romero pilkšvai žaliai nugrimuoti zombiai nebebaugina, jo filmai, derinantys pramoginį žanrinį kiną ir sociopolitinį komentarą, lieka įkvėpimo šaltinis (vienas garsiausių šiuolaikinių Romero adeptų – Jordanas Peele’as). „Gyvųjų numirėlių naktyje“ („Night of the Living Dead“, 1968) juodaodis filmo veikėjas išgyvena per zombių puolimą, tačiau galiausiai yra nužudomas baltaodžių, o „Numirėlių aušroje“ („Dawn of the Dead“, 1978), kur paskutine viltimi tampa prekybos centras, pliekiamas vartotojiškumas.

Romero kinas, regis, nepraranda aktualumo – „Numirėlių aušra“ sulaukė perdirbinio, o naujausią Jimo Jarmuscho filmą „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019) galima vadinti savotišku hommage Romero. Net ir Danny Boyle’as apokaliptiniame zombių filme „28 dienos po“ („28 Days Later“, 2002) daro ne vieną reveransą Romero, pirmiausia rodydamas, kad pasaulio pabaiga reiškia ir kapitalizmo pabaigą, o didžiausią grėsmę vis dėlto kelia ne zombiai, bet socialinės struktūros.

Pastaruosius du dešimtmečius zombiai išgyvena tikrą renesansą populiariojoje kultūroje. Tačiau kiti monstrai tampa vis patrauklesni ir seksualesni, o zombiai išlieka tuo, kuo visada buvo – yrančiais kūnais, nebent tampa greitesni ir dar pavojingesni. Metaforiškai zombiai įkūnija įvairias socialines ir kultūrines baimes – nuo pandemijų, biologinio karo, eutanazijos, terorizmo iki imigrantų. Tačiau pirmiausia jie – fizinė mūsų pačių mirties baimės manifestacija.

Bene svarbiausi mokslinėje fantastikoje ir populiariojoje kultūroje apskritai – įvairiausi naratyvai apie ateivių invaziją. Siužetas dažniausiai paprastas: karingai nusiteikę prašalaičiai iš kitų galaktikų atklysta į Žemę turėdami planų sunaikinti žmoniją. Žinoma, kartais pasitaiko ir taikių ateivių. Pavyzdžiui, filme „Diena, kai sustojo Žemė“ („The Day the Earth Stood Still“, rež. Robert Wise, 1951) ateiviai į Žemę nusileidžia, kad skleistų pacifistines idėjas ir paskatintų žmoniją atsisakyti branduolinių ginklų.  Nepaisant gausybės ateivių būrių, pasiųstų sunaikinti žmoniją, reikia pripažinti, kad šiems nelabai sekasi atlikti šią misiją, nes filmuose už ateivių apokalipsę svarbiau herojiška kova už civilizaciją. Kaip kad „Nepriklausomybės dienoje“ („Independence Day“, rež. Roland Emmerich, 1996), tampančioje vizualine JAV patriotizmo metafora. Regis, meteorams ir kometoms nušluoti žmoniją nuo žemės paviršiaus sekasi geriau. 

Žinoma, ateiviai, kaip ir zombiai, – ir simboliški grėsmę keliantys Kiti, ir įvairiausių savo laiko baimių metafora. Šaltojo karo metais ateiviai JAV kine dažniausiai tampa komunizmo baimės surogatais. Vienas ryškiausių laikotarpio mokslinės fantastikos filmų – Dono Siegelo „Kūnų grobikų įsiveržimas“ („Invasion of the Body Snatchers“, 1956) – taip pat leidžiasi „perskaitomas“ kaip makartizmo laikų visuomenės paranojos alegorija. Philipo Kaufmano 1978-ųjų perdirbinys komentuoja visuomenės būsenas ir kilusį nepasitikėjimą valdžia po Vietnamo karo, o Abelio Ferraros 1993-iųjų versija gali būti intepretuojama kaip atsakas į AIDS epidemiją. Užtat Denis Villeneuve’as savo filosofinėje žanro variacijoje „Atvykimas“ („Arrival“, 2016) jau atvirai rodo, kad grėsmę kelia ne kolonialistiniai ateivių kėslai, o greičiau pati žmonija.

Taigi, kai žmonija pagaliau suprato, kad reikia bijoti ne tik atominio karo, zombių, ateivių, bet ir pačių savęs, reikėjo ieškoti papildomų trigger’ių baimėms kurti. Tad pakalbėkime apie gamtinius kataklizmus, paveiktus globalinio atšilimo. Ar tik neteks kad ir po kelerių metų pozityviau vertinti Gretos Thunberg pasisakymų apie globalinį atšilimą, kaip dabar pavėluotai klausome gydytojų prašymo karantinuotis?  

Apie globalinį atšilimą kine kalbama daug, bet didžiausią poveikį žiūrovams daro didelio biudžeto filmai su daug specialiųjų efektų. Gal ir gerai, nes kaip kitaip į juos kreiptis? Pavyzdžiui, jokiam platintojui Lietuvoje nebuvo įdomu parodyti Paulo Schraderio filmo „Pirmoji reformuota bažnyčia“ („First Reformed“, 2017). Turbūt todėl, kad jame kalbama apie mažų žmonių nerimą dėl drastiškai besikeičiančio klimato bei jų gyvenimo tragizmą, kai niekas nenori jų klausyti.

Aišku, vaizduojant gamtinius kataklizmus sunku apsieiti be specialiųjų efektų, tad ir šįkart išsirinkome „Dieną po rytojaus“ („The Day After Tomorrow“, rež. Roland Emmerich). Juolab kad šio režisieriaus specializacija – apokaliptinis žanras, o ir įtakingi klimato atšilimo tinklalapiai šį filmą įtraukia tarp būtinų pažiūrėti.

Jame daug meno ar sudėtingesnio siužeto nerasite, bet sėdint izoliuotam namie juk kartais reikia ir pramogos. Juolab kad klimatologai mokslininkai teigė, jog šis filmas visuomenei padarė didesnį poveikį nei dvidešimt metų jų skaityti pranešimai kartu sudėjus. Pasitelkdamas specialiuosius efektus, režisierius vaizduoja drastiškus klimato pokyčius, įvykstančius ne per šimtmetį ir net ne dešimtmetį, o per keliasdešimt valandų. Nors filmas buvo kritikuojamas dėl žmogiškojo individualizmo bandant išsigelbėti, stereotipinio klasės, rasės, lyties vaizdavimo, daug kas žavėjosi vokiečių režisieriumi, sugebėjusiu į Holivudą vos ne kontrabandiškai prastumti ekologijos temą.

Beje, filme esama ir šmaikščių elementų: bus galima pasijuokti iš amerikiečių, masiškai bėgančių į Meksiką, kad išsigelbėtų nuo ledynmečio, ir įgaunančių ten nelegalių imigrantų statusą. Taip pat režisierius su pasimėgavimu naikina žymiuosius JAV simbolius – nuo Holivudo ženklo iki Laisvės statulos. Įdomu ir tai, kad Niujorke simboline Nojaus arka tampa nacionalinė biblioteka. Nors ten įstrigusieji ir degina knygas, kad nesušaltų, tačiau kruopščiai jas atsirenka, pavyzdžiui, nė nemirktelėję supleškins visą skyrių mokesčių teisės knygų.

Galbūt pasaulio pabaiga vaizduojama šiek tiek perlenkiant lazdą, bet juk atsarga gėdos nedaro... O klausantis JAV viceprezidento (labai jau primenančio Dicką Cheney) žodžių, kad ekonomika tokia pat trapi kaip ir klimatas, ausyse skamba dabartinio verslo verkšlenimai dėl pasaulinės pandemijos.

Filmai apie pandemijas ir pasaulinius kataklizmus – vėliausiai atsiradusios apokaliptinių filmų kategorijos. Pandemija mums visiems dabar ypač aktuali, nes, rodos, jaukia ribas tarp to, kas lyg ir realybė, ir to, kas fikcija. Ypač kai teko „New York Times“ perskaityti vienos Bergamo ligoninės pulmonologo mintis. Jis pasakoja, jog kolegos turi brėžti liniją ant grindų, kad atskirtų švarią ir nešvarią ligoninės dalis. Lyg filme – riba tarp gėrio ir blogio... Taigi kinas apie pandemijas ne siūlo bėgti nuo dabartinės situacijos, bet gal net padeda susivokti ir „suvirškinti“ iš aplinkos gaunamą informaciją. Aišku, dažnai pandemijos aukos kine įgauna zombių pavidalą (prisiminkime, kad ir George’ą A. Romero), bet šįkart pakalbėkime apie tokias pandemijas, kurios jaučiamos, bet plika akimi nebūtinai matomos.

Bene garsiausi filmai apie tokias pandemijas – Wolfgango Peterseno „Protrūkis“ („Outbreak“, 1995), Steveno Soderbergho „Užkratas“ („Contagion“, 2011), taip pat serialai „Paskutinis laivas“ („The Last Ship“, 2014–2018) ar „Karšta zona“ („The Hot Zone“, 2019). Visi jie tarytum patvirtina mintį, kad didžiausias pavojus žmonijai, dominuojančiai mūsų planetoje, yra virusas. Įdomiausias iš paminėtų – Soderbergho „Užkratas“. Turbūt ir dėl to, kad šiame filme tiksliai perteikiama kova ne tiek su virusu, kiek su biurokratija, ypač JAV, kur penkiasdešimt sveikatos departamentų naudojasi penkiasdešimčia skirtingų protokolų. 2011-aisiais šis filmas galėjo atrodyti kaip distopija, o šiandien – jau kaip status quo. Režisieriui pavyko perteikti, kas vyksta, kai pandemija yra tik fonas: paranoja, „infodemijos“ poveikis, galvojimas tik apie save ir netikėjimas mokslininkais bei medikais. Pamatę, kaip greitai tuštėja ne tik oro uostai, bet ir parduotuvių lentynos, suprasite, kad tokioje realybėje-filme gyvenate dabar.

Piktos kino kritikės