7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meno papildai: kūrinys autoriui ir autorius autoriui

Monika Valatkaitė
Nr. 33 (1270), 2018-10-19
Dailė
Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija

Kartais susiklosčiusi padėtis savaime tampa situacijos išeitimi. Menininko atveju, jo kūrinio užbaigimas nereiškia galutinio taško. Veikiau kabliataškį. Realizavus idėją, į menininko klausimą „kas toliau?“ jo paties kūrinys numanomai atsako „toliau – (pasi)rodom“. Svarstymas apie parodą, kaip po kūrinio užbaigimo kitą menininko atliekamų veiksmų etapą, tvyro ir naujoje jaunų skulptorių (tandemo) Džiugo Šukio ir Mato Janušonio parodoje „Kitaip neišeina“, kuri vyksta POST galerijoje Kaune.

Parodos bendraautoriai anotacijoje mini, kad viena priežasčių, kodėl eksponuoja kūrinius, yra ta, kad „menuose neišeina nedaryti parodų“. Suprask, ateina laikas ir vengiant kūrinių erozijos nuo užmaršties šalutinio efekto, šie perkeliami į galerijas, muziejus ar kitas institucijas ir viešąsias erdves. Kartu kūriniai į dienos šviesą paskui save traukia menininkus (kaip kitaip jiems įgyti šį statusą?). Supaprastintai žvelgiant, taip ir formuojasi Šukio ir Janušonio įvardijami menai, reiškiantys meno srities lauką, kuriame menotyrininkui neišeina nerašyti recenzijų, o „prijaučiančiam“ neišeina nelankyti parodų.

Kartu Šukys ir Janušonis neslepia pastebį, kad „[š]iais laikais gali būti ir toks variantas, jog parodos daromos netgi labiau iš inercijos, neturint didelių lūkesčių arba aiškaus tikslo“.  Dėl to į klausimo „kas toliau?“ atsakymą įsipina atsitiktinumo elementas. Toks, koks įsipina kelyje nuo intencijos kurti iki įgyvendintos idėjos, keičiantis menininko nuotaikai, jį veikiantiems aplinkos veiksniams ar dėl vidinių permainų. Tad ir nuėjus kelią nuo intencijos parodyti kūrybą iki realizuotos parodos yra nemenka atsitiktinumo įsiterpimo tikimybė. Galbūt transportavimas pakeis kūrinių pavidalą. O gal darbai bus įsigyti ir į studiją negrįš. Ar – kūrinių pamatymas nuties naujus tiltus, kuriais plėsis žinomumo apie kūrinius ir jų autorius tinklas.

Tiesa, autorių kūriniai pamažu jau raizgo tokį tinklą po laikinąją ir dabartinę Lietuvos sostines. Mat, kai kurie šioje parodoje eksponuojami darbai jau atpažįstami, atskirai sutikti kolektyvinėse parodose anksčiau. Tačiau likę kūriniai tik formuoja klaidingą būseną „matytas“, kadangi tokį pojūtį sukelia kurį laiką nusistovėjęs menininkų kūrybos braižas. Šukio skulptūriniai darbai toliau kuriami tradicinėmis medžiagomis (akmeniu, metalu) ir apipavidalinimu referuoja į minimalizmo kryptį. O Janušonis dirba su readymade‘o objektais, kuriems būdingos rūdys. Čia norisi sustoti ir pastebėti, kad koloritas (šį kartą tai – dominuojantys rudi ir smėlio spalvos tonai) jau ne pirmą kartą autoriams kartu pristatant kūrybą, suteikia parodai estetinio vientisumo. Taip pat vientisumo įspūdį sustiprina kūrinių dubliavimas (ekspozicijoje kiekvienas autorius kartoja savo pirminės kūrinio idėjos replikas – pasikartojančias ketaus vazas,  akmens ir metalo įrankius).

Džiugas Šukys, „Pajudinamas objektas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija

Tačiau net jei abu jaunosios kartos menininkai puikiai „klijuojasi“ ir papildo vienas antrą, (kas daro juos stipresnius, kovojant dėl vietos po saule menuose), visgi išskirtos jų kūrinių savybės atskleidžia, kad kolegos yra individualūs menininkai, o ne kūrybinė grupė. Tad bent iki surengtos trečios Šukio ir Janušonio bendros parodos [1], įžangoje minimą žodį „tandemas“ vis dar norisi rašyti skliausteliuose, o menininkus aptarti atskirai, jų nesuplakant į vienumą.

Slenksčiu tarp kasdienės aplinkos ir menininkų kuriamo pasaulio tampa prie įėjimo į galeriją esanti ir parodą pradedanti Janušonio skulptūra „Gilus iškvėpimas“ (2015). Atsižvelgiant į perėjimo momentą tarp skirtingų erdvių, skulptūra kaip tyčia vaizduoja iškreiptą, transformuotą realybę. Ši skulptūra – kone autoriaus vizitine kortele tapęs išgaubtas, surūdijusio paviršiaus gatvės šulinio dangtis. Priešingai nei išgaubtas dangtis, paskutinėje galerijos salėje parodą užbaigia suplokštintų, įvairaus skersmens varpų grupė (kūrinys „Plokščias varpas“, 2017).

Viskas – objekto apvali forma, būdinga daugeliui Janušonio darbų, pasikartojimo motyvas ir ekspoziciniai taškai galerijos pradžioje ir pabaigoje simbolizuoja cirkuliaciją arba cikliškumą. Jo reikšmė gali būti nuo žyminčios kasdienę rutiną iki ritualo metaforos. Nors tai savotiškas dualizmas, nes net pasikartojantis kavos gėrimas ryte yra tiek pat rutina, kiek ir ritualas, priklausomai nuo to, kiek skiri laiko ir kokias priemones naudoji gėrimui ruošti.

Tai, kad Janušonio kūryboje slypi dviprasmiškumas, išryškėja ir pastebėjus, kad plokštinti varpai primena būgnų lėkštes. Tai sufleruoja (ir autorių bendradarbiavimo vertingumą pažymi) kolegos Šukio video instaliacija „Pasimetęs urvinis: bukagalvis – daužyti – paukštis“ (2018), kurioje matomas lazdelėmis į skulptūrinį objektą – betono kubą ritmą mušantis menininkas.  Taigi Janušonis, manipuliuodamas iškreiptų objektų suvokimu, t. y. pakeistomis formomis kurdamas tų pačių daiktų naujas reikšmes, atkreipdamas dėmesį į dualizmą, bando įveikti kasdienybę ir įprastumą, tapatinti tikrovę su sapnu, kuriam būdingas netikėtumas, panašiai kaip „procesijoms“ nuo intencijos parodyti darbus iki jų parodymo.  

Matas Janušonis, „Požiūrio kampas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija

Parodos bendraautorius Šukys ekspoziciją pildo skulptūriniais objektais ir (video) instaliacijomis. Vaizdo įrašuose užfiksuoti menininko performansai, atlikti kaip (savi)analizės procesai ir kritika savo specialybei. Kartu mizanscenose galima pamatyti dar vieną variaciją po kabliataškio – kas vyksta užbaigus meno kūrinį. Prisijaukindamas savo naujai „gimusį“ kūrinį, mėgindamas jį perprasti, Šukys ieško tokios kūrinio prasmės, kuri pasisiūlytų natūraliai, be išankstinio autoriaus sumanymo. Tarsi kūrinys būtų gyvas. Galbūt atsitiktinumas gali tapti įrankiu, prakalbinančiu meno kūrinį, kuo jis norėtų būti? Tai iliustruoja ir minėtas Džiugo grojimas skulptūriniu objektu kaip muzikiniu instrumentu. Įsivaizduoju, kad tai paskatinti galėjo atsitiktinis užkliuvimas už kūrinio, po kurio autorių aplankė supratimas apie pasikeitusią kūrinio reikšmę.

Šukys neslepia sarkastiško požiūrio į skulptoriaus santykį su kūriniu, kuris dažnai pasižymi sunkumo savybe, pasireiškiančia iššūkiu perkelti kūrinį iš taško A į tašką B. Mišrių technikų instaliacija „Pajudinamas objektas“ (2017) nagrinėja tokią autoriaus kovos su kūrinio judinimu temą. Tai matoma vienoje iš „Pajudinamo objekto“ dalių, kurią sudaro nufilmuotas performansas. Jame autorius savo fizinėmis jėgomis kovoja su kūriniu. Bėgdamas link didelio betono kubo, Šukys tikisi jį pastumti, bet tik atsitrenkia į savo skulptūrą. Tačiau antroji instaliacijos dalis atskleidžia, kad tai yra pajudinamas objektas. Instaliaciją sudaro linijomis ištapytu popieriumi uždengtos galerijos sienos. Kai kurios linijų sudaro taisyklingą kvadrato formą, kuri virsta tos pačios instaliacijos video dalyje matyto betoninio kubo kontūru. Kintanti nupiešto kvadrato vieta ant sienų, simboliškai mena vykusį skulptūros judėjimą iš taško A į tašką B, kurio žiūrovas realybėje nemato. Juk kaip Šukys susiduria (tiesiogine to žodžio prasme) su savo kūriniu bandydamas jį pajudinti, taip ir žiūrovas susiduria su kūriniu galėdamas tik jį apžiūrėti, tačiau negalėdamas pajudinti, nes nepriklauso logistikos proceso daliai.

Nepaisant sudėtingos kovos su kūrinio nepajudinamumu, parodoje vis tik išvystame Šukio skulptūrą „Įrankiai“ (2018) iš akmens ir metalo. Nors ekspozicijoje esančios skulptūros yra kitos, nei rodytos video instaliacijoje, tai pateisinti padeda bendradarbiavimas su Janušoniu, kuris minėtais kintančiais readymade‘ų pavidalais įtvirtina transformacijos motyvą parodoje.

Taigi nors skaitant parodos aprašymą atrodo, kad Janušonis ir Šukys jaučiasi svetimi vienas kitam, manydami, kad tyrinėjamos skirtingos temos juos atskiria, jų darbų rezultatai vis dėlto dera tarpusavyje. Jie abu plėtoja atsitikrinai susiformavusį naratyvą apie autoriaus ir kūrinio santykį. Be to, jaunuosius skulptorius jungia aiškus braižas, papildantis vienas kito kūrybą.

 

Paroda veikia POST galerijoje Kaune iki lapkričio 5 d. Galerijos darbo laikas: II–V 12.00–19.00, VI 13.00–18.00

 

 

[1] Pirmoji paroda „Sutapimas“ vyko galerijoje „AV17“, Vilniuje.

Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Filtras“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Filtras“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Gilus iškvėpimas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Gilus iškvėpimas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Pajudinamas objektas“ ir „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Pajudinamas objektas“ ir „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Požiūrio kampas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Požiūrio kampas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija