7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išgryninta vienatvė

Manto Daujoto personalinė paroda „MUMPSIMUS“ galerijoje „Arka“

Monika Valatkaitė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Dailė
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.


Minėti bruožai itin ryškiai atsiskleidžia naujausioje menininko parodoje „Mumpsimus“, kur pasireiškia statiškais, dažnai urbanistinės aplinkos peizažų fragmentais, įkomponuotais tapybinėmis plokštumomis abstrahuotose erdvėse. Kituose paveiksluose menininkas akcentuoja konkrečias objektų detales, kurios užfiksuotos nejudrioje būsenoje. Tai – priparkuotas automobilis, stovintis dviratis ar prišvartuotas laivas, kurių kiekvienas vaizduojamas eliminuojant išsamesnį objekto atvaizdą. Kitaip tariant, menininkas objektus stebi pro riboto matomumo plyšius – langus, tarpdurius ar keistai fokusuotu, dažnai priartintu rakursu. Veikiausiai jau neišvengiamas šiuolaikinio žmogaus akiai tampa zoom in/out žvilgsnis, santykyje su išmaniųjų telefonų kameromis, kuriomis kaip teleskopais retsykiais stebimas pasaulis.


Mąstymo skvarbą (gylį ir intensyvumą) su menininko vaizduojamu turiniu, Daujotas palieka spręsti žiūrovui. Redukuodamas konkretumą menininkas naikina sąsajas su atitinkamu laikotarpiu, tuo būdu leisdamas užuominas pratęsti asmenine patirtimi besiremiančiam žiūrovui, šitaip vystydamas nebylų dialogą su auditorija. Asmeniškai man, kone neužmirštuolių mėlio fone kontrastuojantis juodai pilkas dviračio vairas be rankinių stabdžių tampa 90-asiais mintu triračiu, kurį gyvenimiškos patirties stokojęs vaikas per naktį paliko kieme, o ryte, žinoma, nei ten pat, nei kur kitur neberado. Tačiau įsivaizduoju, kad mano močiutei tos pačios rankenos primintų jos draugą, taip vadintą ilgametį palydovą dviratį, su kuriuo mynė aukštyn Pelėdos kalnu, pakeliui į sodą, ar kelkraščiu važiavo į mišką, planuodama rinkti mėlenes. Panašiai ta pati detalė skirtingų žiūrovų mintyse patiria dar daugiau metamorfozių, ją pratęsiant vaizduotėje, kai keičiasi ne tik objekto pavidalas, bet ir laikmetis, kuriame jis atsimenamas.


Daujoto kūriniuose palikta erdvė plačiai interpretacijai, todėl paveiksluose nejuntama panegirika konkretiems miestų statiniams ar sociokultūriniams simboliams. Tai veikiau odė įprastiems ir dėl to dažnai pro akis prasprūstantiems kasdieniams objektams, kuriuos dažnai praeiname neapčiupdami jokios kūrybinės inspiracijos. Gal net priešingai, suraukdami nosį, apskritai vengiant įkvėpti pro plastmasinius konteinerių dangčius garuojančių kvapų mišrainės. Visgi, tie patys atliekų konteineriai arba mažesnės gatvių šiukšliadėžės, atliekančios nors ir reikšmingą vaidmenį eko-grandyje, bet tapusios marginaliais personažais, domina jaunąjį menininką. Panašiai kaip ir gaisriniai pastato laiptai, kurie yra svarbūs, tačiau ne tokie patrauklūs ar pastebimi kaip fasadas.  Dėmesys tokioms detalės nurodo jautrų ir pastabų menininko, tokio pat šiuolaikinio žmogaus kaip bet kuris (jaunas) asmuo, kuris dvidešimt keturias valandas, reikalui esant, sugeba padvigubinti ar patrigubinti, aktyviai leisdamas laiką.


Nors ekspozicijai parinkti darbai neįtraukia antropomorfinių ar kitų gyvųjų organizmų veikėjų, tai Daujotui nekliudo atskleisti ir plėtoti konkretų vienatvės būsenos tyrimą. Pastarasis nagrinėjamas šalto kolorito palete, tapybinėmis plokštumomis akcentuojama tuštuma, kuri akimirksniu leidžia suprasti Daujoto drobėse kuriamą pasaulį kaip apleistą ir ištuštėjusį be gyvos dvasios. Lyg ir būtų galima manyti, kad tai postapokaliptinės ar distopinės situacijos palikimas, todėl toks niūrus. Tačiau nebujojanti augmenija, praryjanti civilizacijos progreso įkalčius, kaip įteigta fantastinių filmų scenografijos, ar akimirkoje užkonservuoti ir laiko destrukcijos dar nepaveikti objektai, bet ir  nepaslėpti po dulkių bei nuosėdų patalais, išduoda objektus veikiau esant darganotoje atmosferoje, kurioje žmogus vengia leisti laiką. Tai sudaro galimybę suprasti, kad Daujotas vienatvę vaizduoja paplitusią išoriniame pasaulyje, kuris atitolina fizinį žmonių tarpusavio kontaktą, pastariesiems neretai gūžiantis jaukesnėse, bet uždaresnėse vietose. Juolab, kad dabar esti daug priemonių, suteikiančių žmonėms galimybę apsimesti, kad jie yra kartu, nors iš tiesų tarpusavio ryšį palaiko vien jo troškimo intencija, kuri pasireiškia susirašinėjimais, nuotraukų pamėgimais ar panašia veikla socialiniuose tinkluose.


Neproporcingą erdvės, kur būti jauku ir kur ne, santykį sustiprina kai kuriuose darbuose atsirandančios šviesos šaltinio properšos, menininko pasirinktos vaizduoti šiltesniu koloritu. Nors geometrizuotų formų šviesos fragmentai kūriniuose yra nedideli, jų pakanka pakeisti niaurią darbų nuotaiką. Todėl Daujotas, tarsi, kuria inversišką „šaukštas deguto sugadina medaus statinę“ situaciją. Taip pat šie elementai paveiksluose atlieka papildomą funkciją – įtraukia trumpalaikiškumo nuorodos simbolį. Juo atkreipiamas dėmesys, kad ta pati tuštuma, vienatvė ar priešingai – jų nebuvimas, yra laikini. Skirtingos būsenos ateina ir praeina. Ypač turint omenyje, kad tie patys kūriniai, atrodantys tokie vieniši ir gimę iš menininko vaizduotės, tampa priemone, sujungiančia jų autorių su žiūrovu. Net jei tik trumpam, kol apžiūrima ekspozicija.


Jaunosios kartos tapytojo darbus galima apibendrinti kaip daugiasluoksnius, kurie lukštenami kaip kiniškos dėžutės – pirmiausia matoma tuštuma, fragmentiškumas, gilinant žvilgsnį atsiskleidžia bendražmogiškųjų būsenų tyrinėjimas ar dėmesys tam, ko stokojama.

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.