Autorius: Monika Valatkaitė
Monika Valatkaitė
Tik nesakyk, kad per vėlu nebūna
Šiais metais „Kino pavasario“ festivalyje rodomas „Jūsų Vincentas“ suteikė žiūrovams unikalią galimybę tapti kino istorijos liudininkais ir pamatyti pirmąjį pasaulyje aliejiniais dažais tapytą pilno metro filmą. Filme tapybiškai vaizduojami įvykiai nukelia į laikotarpį praėjus metams po paslaptingos Vincento Van Gogo mirties, kaip tapo įprasta manyti – savižudybės.
Monika Valatkaitė
Prarasto matmens beieškant
Paroda „The Big Picture“ rodoma „The Rooster Gallery“
Anglišką posakį The Big Picture (bendras vaizdas arba didysis paveikslas) galima aiškinti skirtingai. Posakis naudojamas pagrindiniams situaciją konkretizuojantiems faktams nusakyti. Arba siūloma aprėpti visumą – įskaitant ir mažiau reikšmingas detales. Šie susisiejantys paaiškinimai veikia kaip nuoroda į kolektyvinės „The Rooster Gallery“ atstovaujamų ir kviestinių menininkų parodos idėją. Konceptualus ekspozicijos tikslas – sukurti vientisą tikrovės refleksiją, o kartu parodyti, kad toks veiksmas utopinis.
Monika Valatkaitė
Išcentrinė sapno jėga, plintanti į tikrovę
Praskleidžiant juodą užuolaidą, blokuojančią šviesos skverbimąsi į ekspozicijos erdvę, žiūrovas patenka salėn, kur už akių užkliūva rytietiškų bruožų veidai, ausis pasiekia svetima kalba ir viskas supama prietemos. Prieblanda patalpoje įsivyravo dėl tamsoje rodomų videoinstaliacijų, apšviečiančių erdvę kaip vienintelis šviesos šaltinis. Tai pirmą sykį Baltijos šalyse personalinėje parodoje pristatomų ir ŠMC erdvėje talpinamų tailandiečių menininko ir režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo kūrinių aplinka.
Monika Valatkaitė
Visi ranka rašyti laiškai, tarp jų ir Ellai Fink
Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.
Monika Valatkaitė
Šarūno Barto metamorfozė ir jo objektyvo taikiniai
Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją.
Monika Valatkaitė
Ekskursantas Aurimo Eidukaičio parodoje
– Šioje salėje pamatysite Aurimo Eidukaičio tapybos parodą, – rugsėjo mėnesį įžengdamas į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus antro aukšto galeriją pristatytų gidas lankytojų grupei. Apibendrintai pasakotų, kad vienuose Aurimo Eidukaičio kūriniuose matomos renesanso tapybos savybės, kituose – baroko bruožai. Gidas patikslintų, kad realizmas menininko naudojamas kaip išraiška, o štai kūrinių turinys pagal objektų suderinamumą – siurrealistiškas.
Monika Valatkaitė
Tapybinė matrica
Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme”.
Monika Valatkaitė
Menų banko stotelės
Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.
Monika Valatkaitė
Slaptųjų pozuotojų draugija
Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.
Monika Valatkaitė
Kur moterys randa laiką?
Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.
