7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Hiustono svajos: pirmas įspūdis

Monika Valatkaitė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Kinas

Paprastai tolimos kelionės tikslo, esančio horizontalioje padėtyje (ar tai būtų maršrutas Klaipėda–Vilnius, ar Vilnius–Teksasas) žmogus priešakyje nemato. Tačiau retais atvejais, kai kelionės tikslas yra vertikalioje padėtyje, jis matomas nepaisant tolimo atstumo. Pavyzdžiui, alpinistams, arba... Neilui Armstrongui.

Penktadienį Lietuvos kino teatruose startavo biografinė drama „Pirmasis žmogus“ (First Man, 2018). Tai ketvirtasis režisieriaus Damieno Chazelle‘io pilno metro filmas. Naujosios juostos, pasakojančios tikrą istoriją, siužetas vyksta kosmoso lenktynių tarp Rusijos ir JAV įkarštyje. Atsiliekantys amerikiečiai užsibrėžia tikslą – būti pirmaisiais išsilaipinusiais mėnulyje ir taip įgyti persvarą prieš rusus. Šio ambicingo užmojo centre atsiduria savo tautos siekį įkūnijantis NASA astronautas Neilas Armstrongas (Ryanas Goslingas) (deja, antrojo astronauto pavardės prisiminti neįmanoma, net tik ką pasibaigus filmui...). Armstrongo personažo gniaužiami vidiniai išgyvenimai, atsiskleidžiantys jį portretuojančio aktoriaus gebėjimu juos perteikti subtiliomis išraiškomis ir keliomis jautriomis scenarijaus eilutėmis, tampa pagrindinės filme plėtojamos linijos – pasiruošimo skrydžiui – išraiška. Patiriami astronauto išgyvenimai yra veikiami tiek nenumaldomo noro įgyvendinti tikslą, kuris priverčia taikstytis su sąmoningai suvokiama užduoties rizika, tiek artimos aplinkos įvykių, kurstančių tas pačias dviprasmiškas mintis apie gyvenimą ir mirtį.

Nors Chazelle‘is nutolsta nuo jo filmams būdingos aplinkos, tarpusavyje panašios ankstesnėse juostose (muzikos konservatorijos, koncertų salių, kino studijų, teatro) ir persikelia į kosminių skrydžių būstinę Hiustone, tai tik optinė apgaulė, sudaranti įspūdį, kad režisierius pasakoja kitokią istoriją. Iš tiesų, Chazelle‘is raketomis, realių asmenybių personažais tik užmaskuoja jo kūrybos naratyvų šablonu virstančią problematiką. „Pirmasis žmogus“ – tai dar viena istorija apie ambicingo karjeros tikslo (arba dar vienos amerikietiškos svajonės) nesuderinamumą su asmeninio gyvenimo pilnatve. Ankstesnių filmų „Atkirtis“ (Whiplash, 2014) ir „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016) protagonistai turėjo ne mažiau aiškią viziją už Armstrongo siektą mėnulį, kurį astronautas naktimis stebėdavo iš savo kiemo terasos. Būgnininkui tokiu aiškiu tikslu buvo tobulas kūrinio atlikimas, kuris matomas užrašytose natose su griežtu tempo nurodymu. Būsimai aktorei – sėkmingos kino žvaigždės karjera, simbolizuota jos miegamąjį puošusios Ingridos Bergman veido. Džiazo muzikantui – paties džiazo išgelbėjimas ar prikėlimas iš užmaršties. Šių tikslų siekę veikėjai privalėjo atsiduoti mokslui, repeticijoms ir uoliam darbui, tad dažnai stokojo laiko ir dėmesio tarpusavio santykiams su mylimaisiais ir/ar šeima, atsiduriančiais jų gyvenimo istorijų antrajame plane, kas priverčia rizikuoti ir jų praradimu. Priešingai išoriškai išraiškingiems ankstesnių juostų veikėjams ir emocionaliems jų santykiams, „Pirmajame žmoguje“ šeimyniškos idilės iliuziją kuria emocijas tvardančių, santūrių veikėjų charakteriai, kurie atitinkamai paveikia ir jų vaizduojamą tarpusavio ryšį. Šis atrodo pagarbus vienas kito atžvilgiu, tačiau kartu panaudojamas ir stabdyti tarpusavio santykių dramatiškumą. Neilo ir Janet Armstrongų charakteriai net kraštutinėse situacijose pasikeičia beveik nepastebimai.

„Pirmasis žmogus“

Minimų skirtingų režisieriaus filmų siužetuose svarbus išlieka mazochistiškas, juostose įtampą keliantis protagonistų pasiryžimas pasiekti tikslą. Nesunku prisiminti tiesiogine to žodžio prasme kruvinas būgnininko rankas ar perkeltine prasme kraujuojančias muzikanto ausis, iškeitus dievinamą džiazą į pop muziką. „Pirmajame žmoguje“ savęs kankinimas kartojamas per Armstrongo fizinį ruošimąsi kelionei, kuris, suprantama, reikalauja (ne)pavydėtinos organizmo ištvermės.   

Kuo „Pirmasis žmogus“ skiriasi nuo ankstesnių Chazelle‘io filmų? Šioje juostoje nebuvo vaizduojamas etapas, kuomet sudvejojimas savimi paskatina (nors laikiną) pasidavimą siekiant tikslo. Ankstesnėse juostose personažus paveikdavo pasitikėjimo savimi baimė. Muzikos konservatorijoje dėstytojo bartas studentas dėl nepataikymo į tempą buvo išvarytas iš klasės, nes nedrįso paprieštarauti dėstytojui, kad visgi pataiko į ritmą, neklysta. Būsima aktorė, niekaip negaunanti vaidmenų ir nepritraukianti pilnos teatro salės žiūrovų savo kurtu monospektakliu, pabėga į gimtąjį miestą. Tačiau viską savyje gniaužiantis, išoriškai neemocionalus, priešingai nei kiti Chazelle‘io personažai, Armstrongas nepaiso ir neišduoda jį gąsdinančių minčių. Jis nė akimirkos nestabteli ruošdamasis užduočiai, kad neįsileistų minties apie dvejonę savimi ar jį supančią aplinką. Todėl atrodo, kad režisierius siekia parodyti, jog tik blokuojant ilgesnius svarstymus „o kas, jeigu...“ ir giliai susitelkiant į save, galima pasiekti užsibrėžtą tikslą. Nors Armstrongo atveju dvejonėms atsirasti buvo užtektinai daug laiko – skrydžiui ruoštasi kone dešimtmetį.

Kaip minėta, naujo Chazelle‘io filmo siužetas perkeltas į režisieriui nebūdingą aplinką, tad veikiausiai daugelis tikėjosi ir mažiau nei įprasta jo filmuose skambančios muzikos. Jos visgi netrūko. Tiesa, „Pirmajame žmoguje“ garso takelis pritildytas. Retkarčiais juostoje natūraliai įsikomponavusią instrumentinę muziką (kompozitorius Justinas Hurwitzas) pastebi buvus tik tada, kai ją išryškina staigus kontrastas su tyla. Jai prasidėjus net norisi užsidengti ausis nuo kylančio nemalonaus potyrio, panašiai kaip žiūrint į ką nors trikdančio norisi užsidengti akis. Vis tik protarpiais jautėsi muzikos disproporcija. Todėl filme išvystame ir pianinu grojantį Armstrongą, ir jį, namuose šokantį su žmona (Claire Foy), be abejo, grojant vinilinei plokštelei. Režisierius pasinaudoja biografinėmis aplinkybėmis, kurios leidžia fragmentiškai įtraukti savo paties kūrybai būdingas detales. Galiausiai filme net išgirstame politizuotą originalią Leono Bridgeso dainą „Whitey on the Moon“. Akivaizdu, kad ne pirmą kartą drauge dirbančiai kūrybinei komandai nekilo konfliktų dėl muzikos kiekio filme.

„Pirmasis žmogus“

Be abejo, jei ši patriotiško siužeto kino juosta ateinančiame apdovanojimų sezone susižers gausybes statulėlių ir nominacijų, tai pernelyg nenustebins. Filme įvykių autentiškumas buvo modeliuojamas nenaudojant žalio ekrano. Žinoma, į kosmosą aktorių niekas neskraidino. Tačiau į „kapsules“ sodino ir suko kaip centrifugoje priešais didelę iš kosmoso matomos Žemės projekciją. Daugelis filmo kadrų, filmuojami ir pirmojo asmens perspektyvos, todėl žiūrovą įtraukią kaip dalyvį. Apskritai, juostos reikšmingumą sustiprina ir tai, kad tai pirmoji vaidybinė biografinė juosta apie vieną žinomiausių Amerikos istorinių asmenybių. Neilas Armstrongas išpildė amerikietišką svajonę, kurios skonis pažįstamas ir pačiam Chazelle‘iui, po „Kalifornijos svajų“ tapusiam jauniausiu (32 metų) režisieriumi, pelniusiu geriausio režisieriaus Oskaro apdovanojimą.

Taigi, „Pirmasis žmogus“ buvo vertikalus, aiškiai matomas Chazelle‘io tikslas, kadangi siužete vystyta problematika turi ryšio su ankstesnėmis režisieriaus juostomis. Kadangi filmas išvydo dienos šviesą, akivaizdu, kad  dvejonių, galinčių suklupdyti dėl baimės atkurti istoriją, kurios pabaigą žino visi, Chazelle‘is neįsileido, kaip jo personažas neįsileido baimės, kad gali nutikti kas nors tragiško. Filmą laikyčiau mažu režisieriaus žingsneliu kitokio filmo naratyvo link, tačiau milžinišku šuoliu keičiant personažo charakteristiką.

„Pirmasis žmogus“
„Pirmasis žmogus“