Ir viskas susidėliojo į vietas

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.

Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).

Tai sufleris, kokiu būdu reikia dekoduoti Sidorovo kūrinių prasmės šifrą. Leksinį metonimijos principą autorius pritaiko vizualinei raiškai: kūriniuose pirminiai inspiracijos elementai vaizduotės pagalba yra transformuojami į naujus, tačiau vis dar atliepia pamatinį vaizdo šaltinį. Kitaip tariant, menininko dirbtuvėse esančių lango grotų rašto fragmente menininkas įžiūrėjo popierinio laivelio kontūrus („Dalis vietoj visumos. Laivas du“), o diskinio pjūklo ašmenų grioveliuose – varvančius „Lietaus lašelius ant lango“. Pasirinktų elementų konvertavimą į naują kūną menininkas stiprina naudodamas asociatyvų koloritą, kuriuo nukreipiamas žiūrovo dėmesys nuo pirminio vaizdo šaltinio. Minėtų kūrinių atveju tai – mėlyna spalva, kuria referuojama į vandenį ar su juo susijusius motyvus. Tuo neapsiribodamas, vaizdo talpumą menininkas praplečia kūrinių pavadinimais, kaip „Kanistras. 20000 ir 1 mililitras“, kuriais atskleidžia, kad regėti reikėtų ne nutapyto elemento išorę, bet tai, kas yra jo viduje. Šiuo būdu Sidorovo kūriniai dar atliepia ir ikoniškus meno kūrinius, kaip Piero Manzoni „Artist‘s Shit“ (1961), ir suteikia jiems istorinį – kito laiko kontekstą.

Aiškumo dėlei, kaip veikia menininko naudojamas principas, Sidorovas parodoje net integruoja readymade objektus, kurie buvo pirminiu vaizdo šaltiniu (inspiracijos priežastis) ir gretina juos su kūriniais (inspiracijos pasekmėmis). Pavyzdžiui, diptike „Saulėtas kalėjimas. Ausys“, niūrus, šaltas ir antagonistiškas kalėjimas, menininko pasirinktu jo atributu – dantyta skustuvo viela, perkeliamas į šilto kolorito foną. Pastarasis suteikia naują emociją daliai visumos, apie kurią ir siūloma diskutuoti. Kūrinyje gelsvi tonai neutralizuoja vielos ir taip pat kalėjimo negatyvumą, tačiau netampa žvilgsnio į laisvę iš už grotų metafora. Taip atkreipiamas dėmesys, jog metonimija atgręžia iš mažojo paveikslo pažvelgti į didįjį: negi ne kiekvienas būdamas laisvėje iš tiesų gyvena kokiame nors iliuziniame kalėjime – baimės, kūno ar nustatytų taisyklių.

Kai kuriais atvejais metonimija sukreivina tikrovės atspindį. Sakydami, kad skaitome Maironį, neturime omenyje skaitą žmogaus kūną. Skaitome jo kūrinius. Tad, Sidorovo pasirinkta tikrovės operavimo strategija priminė Yorgos Lanthimos filmą „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009). Kino juostoje parodijuojamas ugdymas namuose, tėvams vaikus mokant neteisingų žodžių reikšmių arba klaidingos informacijos. Neva (spoiler arlet!) katinas yra žmogaus gyvybei grėsmę keliantis plėšrūnas. Pastarasis tikrai žvėris, tik ar tikrai toks pavojingas? Sidorovas savo kūriniais tarsi rizikuoja išprovokuoti panašią, kaip minėtame filme, sumaištį, kai iš visumos pasiskolintas detales perkelia į kontekstą, bandydamas sulaužyti sustabarėjusį tikrovės suvokimą. Juolab, kad ir pasaulis, kuriame gyvename, akimirkomis rodos vis mažiau panašus į tą, kurio taisyklių ir vertybių vis dar aklai laikomės. Abstrahuotomis formomis Sidorovo kūrinių figūros atliepia iš vėžių iškrypstantį pasaulį, kuriame vis dar stengiamės atpažinti tai, kas mums įdiegta, tačiau vis dažniau kaktomuša susiduriame su mutuojančia tikrovės būkle.

Menininke tūnanti anarchiška dvasia išlaisvina per intervenciją į galerijos erdves. Sidorovas neapsiriboja naujų vinių kalimu į sienas ir ekspoziciją išplečia ekspresyviais gestais įvietintomis juodos spalvos tapybinėmis instaliacijomis ant baltų galerijos sienų. Šis braižas nukelia į netolimą praeitį – šių metų pradžioje vykusią parodą „Apmatai“ (kartu su Kazimieru Brazdžiūnu), kur menininkai pristatė savo kūrinių eskizus. Ekspozicija žiūrovams atskleidė mąstymo ir kūrybinio proceso principą, kuriuo brandinamos darbų idėjos. Tai leidžia dar sykį pastebėti Sidorovo spyriojimąsi pataikauti nustovėjusioms normoms, tik šį kartą – asmenišku santykiu. Romantizuojamą kūrėjo statusą, neva įkvėpimas nusileidžia iš dausų ar idėjos apsėda lyg šventa dvasia, sutrikdo priešingi kūrybinį procesą įrodantys įkalčiai. „Metonimijos“ parodoje eskizus primenančiose instaliacijose Sidorovas abstrahuotai žymį jį inspiravusius elementus, kurie perpaišomi iš natūros, atkartojime akimirksniu pritvinksta naujų prasmių ir atskleidžia vaizdo kompleksiškumą. Apibendrintas ausėtos ar raguotos galvos siluetas gali referuoti tiek į zuikį, tiek kojotą, tiek graikų minotauro kaukės metamą šešėlį.

Pakeliui link „Metonimijos“, parodoje po parodos, Sidorovo kūryboje viskas susidėliojo į vietas. Preparacija ir eskizai, priežastys ir pasekmės, dalys ir visuma, etapas ir rezultatas, veikėjas ir įvykis.

Paroda veikia iki spalio 11 d.