Rugsėjo 25-27 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre antroji sezono premjera – Dea Loher „Klaros santykiai“. Kalbėdamas apie šį pastatymą režisierius Rolandas Atkočiūnas pripažįsta, kad ši medžiaga buvusi savotišku iššūkiu – joje itin jaučiamas moteriškas pasaulio pajautimas:„ Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru.
Drama „Klaros santykiai“ (Klaras Verhaeltnisse) – viena populiariausių ir dažniausiai statomų pasaulinį populiarumą pelniusios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesių. Režisierius pripažįsta, kad tai pirmasis jo susidūrimas su vokiška ir moters sukurta dramaturgija. „Man regis, autorei buvo labai svarbu perteikti, ką ji jaučia ir kaip mato pasaulį. Ši pjesė – polifoninė. Joje atskleidžiama, koks mažas pasaulis ir kokie mes esame pažeidžiami. Perskaičius medžiagą pasidarė įdomu, kas toji Klara, kaip ji suvokia savo buvimą, ir kas vyksta su šiuo asmeniu. Ji – viena iš mūsų. Žino, ko jai nereikia, kas jai trukdo, bet plano neturi. Mes pasistengėme nenueiti depresyviu keliu, o į tai, kas vyksta, pažvelgti klouno akimis“,– spektaklio idėją pristato idėjinio sumanymo autorius. Scenografijos ir kostiumų dailininkas Artūras Šimonis, veikėjus apgyvendinęs stikliniame kambaryje, akcentuoja, kad kamerinė erdvė ir ketvirtosios sienos nebuvimas leidžia žiūrovams pasijausti šio veiksmo dalyviais. „Šio spektaklio scenografija įvairiais rakursais leidžia žiūrovui nesunkiai atpažinti save ir savo aplinką. Mes patys dirbame, gyvename „stiklainiuose“, tarsi už stiklo“, – sako dailininkas.
Kas ta Klara? Klara puikiai žino, ko ji nenori. Ji daugiau nebenori rašyti naudojimo instrukcijų lygintuvams ir kitiems prietaisams, dar labiau ji nenori įsitraukti į socialinės pagalbos tinklą. Jai reikia atsakymų į klausimus: „Kur aš esu? Kas aš esu? Ko aš siekiu? Ir galiausiai: ką daryti?“
Ji siekia surasti savo didįjį uždavinį, kuris pateisintų jos būtį. Beieškodama gyvenimo pilnatvės, Klara susiduria su įvairiausiomis ilgesio ir potroškių formomis, bet dažniausiai jai tenka būti tik projekcija kitų žmonių norams išpildyti. Tie žmonės – jos tvarkingoji sesuo Irenė, atrandanti savo homoseksualius polinkius, svainis Gotfrydas, smulkus banko tarnautojas, tampantis banko plėšiku ir norintis su ja pasprukti į Afriką, gydytojas, kuris ima jai kraują ir pradeda priekabiauti, anksti į pensiją išėjusi biologijos mokytoja Elizabetė, kuri pavyduliauja savo mylimajam, sendaikčių prekeivis Tomas, kuris vis dėlto nenori jos vesti, ir bevardis kinas, kurio rytietiški suktinukai iš tiesų slepia eilėraštį. Tačiau nė vienas iš jų neketina duoti Klarai užduoties, užpildančios jos egzistenciją, ir padėti surasti jai vietą gyvenime. Šioje medžiagoje dialogai – tarsi pasąmonės srautai – gana sudėtingi, todėl režisieriui norėjosi juos „palengvinti“. „Rimtai kalbėti apie rimtus dalykus šiais laikais yra netgi nepadoru“, – mano Rolandas Atkočiūnas.
Spektaklyje vaidmenis kuria Gabrielė Aničaitė, Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Inga Mikutavičiūtė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Gaučas, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Neringa Nekrašiūtė, Mindaugas Jankauskas, Antanas Kurklietis ir Raimonda Šukytė. Viena iš užduočių, tekusių aktoriams, – minimalizuoti teatrališkumą, taip pat nevengti grotesko. Tokį spendimą, pasak režisieriaus, padiktavo pjesėje kuriama įtampa – visi pjesės personažai veikia atskirai, savo erdvėse, nepaisydami vienas kito.
Kūrybinė komanda būsimos premjeros žiūrovams linki daugiau kalbėtis, išlikti nuoširdiems sau, klausytis savęs, nebijoti nepatogių situacijų bei patirti susitapatinimų su „Klaros santykių“ herojais. Režisieriaus R. Atkočiūno noras ir siekiamybė, kad žiūrovas po spektaklių išsineštų ilgesį žmogui.
