Artūro Areimos režisuotas „Klamo karas“ „Menų spaustuvėje“
Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.






Festivaliui „Kitoks“ „Menų spaustuvėje“ pasibaigus
Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.
Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.
Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras pirmadienį paskelbė atšaukiąs Molière‘o „Tartiufo“ premjerą, kuri turėjo įvykti artimiausią savaitgalį – vasario 4, 5 dienomis.
„Labai gaila, tačiau turiu pranešti, kad ilgai laukta „Tartiufo“ premjera neįvyks. Spektaklis atšaukiamas dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo ligos, dėl kurios jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų teatrui. Labai atsiprašau visų žiūrovų, kurie nekantriai laukė naujo spektaklio. Šis sprendimas nėra lengvas, tačiau būtinas, priimtas pasitarus su LNDT Meno taryba, kitais šio spektaklio kūrybinės grupės nariais ir aktoriais”, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Vilniuje duris atvėrė nauja nepriklausoma kultūrinė erdvė. Šimtamečiame name už Aušros Vartų (Liepkalnio g. 12-5a) atgimsta lietuviškųjų arbatvakarių tradicijos. XX a. pradžioje, Vilniaus šviesuomenės iniciatyva, privačiose erdvėse imti rengti lietuviški vakarai – spektakliai-arbatvakariai, kurių metu buvo telkiama Vilniaus bendruomenė, puoselėjama lietuvybė.
Apie būsimą premjerą kalba spektaklio kūrėjai
Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.
„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.






Sausio 29 d. Valstybinis jaunimo teatras pradeda literatūrinių renginių ciklą „Tekstūros“. Kartą per mėnesį žiūrovai bus kviečiami į susitikimus su įdomiausiais jaunosios kartos autoriais, pristatysiančiais naujus savo prozos, poezijos ir dramaturgijos kūrinius.
Pasak teatro vadovo Audronio Liugos, „Tekstūrų“ tikslas – paskatinti rašytojo ir teatro susitikimą, ieškoti naujų bendros kūrybos formų, o žiūrovams pasiūlyti galimybę susipažinti su autoriais – ne tik pradedančiais dramaturgais, bet ir skaitytojų jau įvertintais jaunais prozininkais ir poetais.
„Tekstūrų“ kuratorius – Jaunimo teatre pradėjęs dirbti dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Jo teigimu, teatro scenoje pirmiausia bus siekiama sutelkti dėmesį būtent į tekstą, idėją, pasakojimo būdą, o konkretus kūrinys – jau išleistas ar ką tik baigtas rašyti – padiktuos ir jo pristatymo formą.
In memoriam Aurelijai Ragauskaitei (1924–2017)
Dabar, kai Aureliją Ragauskaitę išlydėjome į kitus pasaulius, matau ją, tolstančią erdvėje, kaip vientisą, scenos menui gimusią, scenos menui kurti pasiaukojusią figūrą. Matau be laikinų buities priemaišų, be dviprasmybių naštos. Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) gyvenamą metą lydėjo daugybė tragiškų istorinių ir politinių situacijų, tačiau jos kelrodė žvaigždė visados buvo teatras, tik teatras, tarsi atribojęs tikrovę nuo realybės, nuo politikos ir visuomeninių peripetijų, teatras, plukdęs ją per nepakeliamą pokario veidmainystą, per negyvas meno dogmas, per vadinamus „atšilimo“ metus ir vėlesnius lietuvių sovietinio meno egzistencijos etapus – „novatoriškus ieškojimus“, atradimus ir naujųjų laikų eksperimentus. Teatre ir su teatru vyko Aurelijos Ragauskaitės asmenybės tapsmas, jos kaip žmogaus ir menininkės brendimas. Tik scenoje koncentravosi jos viltys ir baimės, drąsūs žingsniai ir politiniai atkryčiai, neįveikti riboženkliai ir rezignacijos kartėlis.
Balandžio 17-23 dienomis jau trečią kartą vyksianti „Dramokratija“ skelbia šių metų festivalio temą – „ Čia ir dabar. Socialinė drama”. Festivalis auga ir kviečia prisijungti visus rašančius aktualiomis socialinėmis temomis ir norinčius išgirsti savo pjeses festivalio metu.
Atrintkti dalyviai turės galimybę plėtoti savo idėjas bei tobulinti parašytus darbus su Fringe First apdovanojimu įvertintu dramaturgu ir aktoriumi iš Didžiosios Britanijos Chris Thorpe. Vasario 28 – kovo 2 dienomis Chris Thorpe atrinktiems dramaturgams ves nemokamas kūrybines dirbtuves.
Klaipėdos dramos teatras vasario pradžioje svečiuosis Vilniuje. Nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) vasario 1 ir 2 d. 19 val. klaipėdiečiai parodys Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė), o vasario 7 d. 18.30 val. – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas). Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.
Sausio 21 dieną 15 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje vyks knygos apie legendinę šio teatro ir kino aktorę, Artistę Rūtą Staliliūnaitę „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“ pristatymas.
„Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“ – pirma ir vienintelė iškilios teatro, kino ir televizijos aktorės Reginos Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) knyga, sudaryta po autorės mirties iš jos gausaus ir įvairaus rašytinio palikimo. Intelektualūs pasisakymai, įtaigūs straipsniai, apgalvoti interviu ir jautrūs laiškai, surinkti daiktan iš rankraščių ir spaudos bei parengti kvalifikuotos bibliotekininkės, autorinių teisių paveldėtojos Dainuolės Kazlauskienės, puslapis po puslapio tarsi grąžina gyveniman legendinę asmenybę, nutviekstą neeilinio talento, istorinių vaidmenų, pelnytos garbės ir pripažinimo. Leidinys gausiai iliustruotas retomis, daugumoje pirmą kartą skelbiamomis nuotraukomis. Ir ne tik. Tarsi knyga knygoje – pluoštas aktorės Rūtos Staliliūnaitės ir išeivijos poeto, dramaturgo, solisto Stasio Santvaro laiškų: subtilus, intriguojantis būsenų bei jausenų dialogas.