Vasario 4 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2017 metų premjera – Molièreʼo „Tartiufas“. LNDT Didžiojoje salėje seniai buvo pristatyta komedija, tačiau kalbėdamas apie „Tartiufą“ režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.
Skandalai pjesę lydėjo nuo pat pradžių
„Molièreʼo komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia. Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen? Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.
Spektaklyje vaidinančių aktorių mintys po gastrolių
2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).
Artūro Areimos „Klamo karas“ ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečiai“
Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas – tai šaltis. Norintys teatre pakurstyti savo emocijas verčiau tegu renkasi ką nors kitą. Čia, nors dažnai ir griebiamasi aktualių temų, jos būna pateikiamos taip, tarytum režisierių asmeniškai neliestų, taip, lyg jie galėtų žvelgti į viską iš šalies ir netgi žinoti, kas teisus, o kas klysta. Vis dėlto reikia pridėti, kad ši šalčio stilistika pirmiausia – skiriamasis Artūro Areimos, kartu su nuolatine savo kostiumų dailininke Monika Gurskyte itin pamėgusio klasikinius vyriškus kostiumus, bruožas, o štai Pauliaus Ignatavičiaus kūryboje bent kol kas nemažai erdvės užima ir atsitiktinumas (čia daug galios turi susidariusios aplinkybės, kūrybinė komanda, dramaturgija ir t.t.). Tarkim, Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ apskritai labai asmeniškas, čia vaidina ne tik jis pats, bet ir jo tėvas. Ir visgi, kartais tarp šalčio ir asmeniškumo nėra nieko bendra, jie vienas kitam netrukdo. Tačiau nenorėdama anksčiau laiko įsipainioti į pasiteisinimų pinkles verčiau jau neskubėsiu su apibendrinimais, o užmesiu akį į du paskutinius šių režisierių darbus: Artūro Areimos „Klamo karą“ (Artūro Areimos teatras) ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečius“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), nuo kurių šios mintys ir prasidėjo.
Apie „Boska Komedia“ tarptautinį teatro festivalį Krokuvoje (II)
Pagrindinė „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) festivalio dalis – konkursinė lenkų programa „Inferno“ („Pragaras“) – pristato dešimt svarbiausių 2015/2016 m. sezono premjerų. Man teko matyti keturias, – visų jų kūrėjai sutartinai bėrė druską ant visuomenės žaizdų, bandydami atsakyti į klausimą: kas mes esame? Režisieriaus Paweło Miśkiewicziaus spektaklis „Prašytojai“ pagal Elfriedeʼs Jelinek tekstą prasideda dviejų nelegalių imigrantų Fadulo ir Elisijo dialogu, atkeliavusiu iš Deos Loher pjesės „Nekalti“, kurią režisierius statė prieš dvylika metų. Į „Prašytojus“ įterpta ir spektaklio „Nekalti“ įrašo ištrauka – Fadulo ir Tobulybės susitikimo scena, kurią tie patys aktoriai pratęsia šiandien, po dvylikos metų, pabėgėlių problemai Europoje pasiekus apogėjų.
Aštuoniolikos oranžines gelbėjimosi liemenes vilkinčių aktorių choras artėja prie žiūrovų, aktoriai stovi ant metalinio „plausto“, kuris susijungia su dešinėje pusėje ir avanscenoje esančiais takais, – didžioji scenos dalis yra užlieta vandens. Kiek vėliau aktoriai nužengia į žiūrovų salę, kad „pasinaudotų“ biotualetu (festivalio žiuri apdovanojo Barbarą Hanicką už geriausią scenografiją). Jelinek tekstą aktoriai išsako choru, vėliau išsiskiria individualūs balsai, bet dažniausia scenoje regime vienalaikiškai, bet skirtingai veikiančių aktorių būrį, jų balsams ir judesiams akompanuoja muzikantai. Režisierius konstruoja vyksmą scenoje tarsi eksperimentinės muzikos kūrinį, kuriame kylant įtampai daugėja balsų ir veiksmų, o susilieję į kakofoniją jie vėl nuslūgsta. Trijų valandų spektaklis – tarsi pyragas su įvairių rūšių džiovintais vaisiais, o pastarųjų tiek daug, jog jų gausa „atbukina“ skonio receptorius. Net per pertrauką veiksmas tęsiasi – scenoje aktorius sako monologą, teatro koridoriuje vyksta performansas. Nors eksperimentinė dvasia nuteikia palankiai, Miśkiewicziaus „Prašytojai“ dar kartą patvirtino, kad abstrakcijomis kalbėti pabėgėlių tema sunku, nes daug geriau veikia konkretūs faktai ir skaičiai, o apibendrinti kaltinimai tik dar labiau atskiria autentiškas pabėgėlių patirtis ir visuomenę, palikdami ją „nekaltą“.
„Boska Komedia“ tarptautinis teatro festivalis Krokuvoje (I)
„Lenkija dar nepražuvo, kol teatras gyvas“, – skelbia 9-ojo tarptautinio teatro festivalio Krokuvoje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) šūkis. „Kas mes esame? Mes – menininkai, mes – žiūrovai, mes – lenkai, mes – europiečiai. Ir kuo galime tapti?“ – klausia gruodžio 8–17 d. vykusio festivalio meno vadovas Bartoszas Szydłowskis. Atsakymų į klausimus kūrėjai ir žiūrovai ieškojo trisdešimt keturiuose teatriniuose įvykiuose, iš kurių teko dalyvauti devyniuose, – daug ar mažai? Pakankamai, kad tarčiau, jog „Sirenose“ matytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“ išliko paveikiausiu sezono spektakliu, tačiau tai nesumenkina „Boska Komedia“ festivalio patirčių. Kelionę pradėsiu nuo „Purgatorio“ („Skaistyklos“) – ypatingų ir papildomų renginių – programoje dalyvavusio tarpdisciplininio kūrinio „Wyspiańskis išlaisvina“ (kuratorius Szydłowskis).
Skirtingose Juliuszo Słowackio teatro Krokuvoje erdvėse buvo pristatyti septynių menininkų kūriniai. XIX a. pabaigos teatro pastato eksterjeras ir interjeras atliepia Paryžiaus operos architektūrą ir dizainą. Veiksmas prasideda lauke, kur teatro fasado užrašą „nacionalinis“ bent trumpam pakeičia žodis „nepriklausomas“, tapęs pagrindine vakaro tema – laisva variacija Stanisławo Wyspiańskio pjesės „Išlaisvinimas“ (1902) motyvais. Pirmasis per šią klajonę išsilaisvina teatro žiūrovas, nes jo žvilgsnio nevaldo režisierius, jo minčių neatakuoja aktorių emocijos, – kiekvienam suteikiama laisvė tiesiog būti ir rinktis, kaip ir kiek dalyvauti. Tarp kolonų, paauksavimų, raudono laiptų kilimo – tarp eklektiško neorenesansinio ir neobarokinio spindesio – galima sukurti demokratišką atmosferą, kurioje skirtingi menininkai atskleidžia ne tik lenkų teatro istorijos faktus, bet ir minties apie teatro meno misiją Lenkijoje raidą.
Sausio 12–17 dienomis „Menų spaustuvė“ taps erdve skirta vaikams, jų tėvams ir mokytojams bei visiems, norintiems pamatyti KITOKĮ teatrą vaikams ir jaunimui. Šių metų festivalio šūkis – „Įsivaizduoti paprasta!“, tad ir spektakliai lavins jaunųjų žiūrovų vaizduotę ir įkvėps ja pasinaudojus išvysti dar daugiau spektaklių magijos. Per šešias festivalio dienas trupės iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos parodys penkis spektaklius, o lektoriai iš Lenkijos ves seminarą pedagogams apie Forumo teatro edukacines galimybes.
„Jau septintus metus festivalis KITOKS lieka ištikimas savo idėjai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pristato labai skirtingų žanrų spektaklius įvairaus amžiaus, mąstyti linkusiems, kūrybingiems vaikams ir jaunimui. Būtent tokį žiūrovą festivalis KITOKS ugdo jau ne vienerius metus“, – nuosekliu festivalio dėmesiu žiūrovui džiaugiasi jo koordinatorė Jolita Balandytė, – „Kaip ir ankstesniais metais šio festivalio spektakliai interaktyvūs, pristatomi neįprastai įrengtose erdvėse, pasižymintys vaizdingumu ir skatinantys vaizduotę. Taip pat, kaip visada, stengiamės naikinti tą vadinamąją „ketvirtą sieną“, skiriančią žiūrovą nuo scenos: kviečiame žiūrovus prisiliesti prie dekoracijų, pabendrauti su aktoriais ir patiems tapti spektaklio dalimi.”
Įsimintiniausi, labiausiai pradžiuginę ar nuvylę įvykiai teatre.
Įsimintiniausi, labiausiai pradžiuginę ar nuvylę įvykiai teatre.
Klaipėdos dramos teatras metus užbaigia naujausia Oskaro Koršunovo premjera. Režisierius po beveik dešimties metų pertraukos grįžo į Klaipėdą ir pastatė spektaklį pagal klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio premjera Klaipėdos dramos teatre – jau rytoj, gruodžio 16 d.
Aštrių temų nevengiantis režisierius ir šįkart kviečia iš arčiau pažvelgti ir prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai besikeičianti santvarka ir socialinė aplinka daliai visuomenės tapo sunkiu išbandymu. „Po dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje mes dabar ir gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, tapo pašaliniais. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar“, – kalbėjo O. Koršunovas. Spektaklyje, anot jo, bus ir ką apmąstyti, ir ką prisiminti.
Vido Bareikio režisuotas „Pasirinkimas“
Atėjęs į teatrą tarsi savanoriškai pasiduodi melui. Lauki pažadėtos apgaulės, net nesusimąstydamas, kad tai bus netikra. Bet kartu vis dėlto žinai, jog tai melas. Ir kaip tau pavyksta išgyventi netikrą tikrovę? O kas, jeigu ši apgaulė suardoma. Jeigu žiūri į melą, kuriame įsipina tiesa. Ar tai vis dar teatras? O galbūt tu jau nebesi žiūrovas? Gal tave jau apgavo ir jokios kitos apgaulės čia nebus?
„Pasirinkimo“ premjera Jaunimo teatre savo žiūrovus išties apgauna, o melas ir tiesa tampa lygiaverte priemone kuriant spektaklį. Šio spektaklio turinį būsimieji aktoriai kuria patys – iš savo asmeniškų istorijų ir skaudžių patirčių, o režisierius aktoriams nubrėžia spektaklio taisykles: balansuoti tarp tikra ir netikra. Įdomu, kad aktoriai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, bet apgaulė visgi įvyksta, tik kiek kitaip, nei mums įprasta. Pirmąsias spektaklio istorijas užbaigia dokumentinė vaizdo medžiaga, užfiksuota kūrybinėje „Pasirinkimo“ stovykloje, todėl tai sukuria autentiškumo įspūdį. Kita vertus, tuo pat metu spektaklio fiktyvumą išduoda Vidą Bareikį įkūnijantis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Tarsi norėtųsi kurso vadovą ir spektaklio režisierių scenoje matyti nuo pradžių, tačiau tai būtų tik bandymas dar labiau save apgauti tikrumo iliuzija. Šią apgaulę spektaklyje sustiprina Mindaugas Nastaravičius, tikroms aktorių istorijoms pritaikydamas gudrias dramaturgines taisykles. Vystantis veiksmui daugėja ir paties teatro: dokumentiškumas pereina į teatrališkumą, o asmeniškos istorijos virsta vaidmenimis.
Karolinos Žernytės pojūčių spektaklis „Pirmapradis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.
Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.





