7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Valerijus Panasiukas

Epochų ir kultūrų koliažai

Teatro dailininkės Julijos Skuratovos kūryba

Neeilinio Julijos Skuratovos talento mastą atskleidžia įvairios nūdienos Lietuvos taikomojo ir scenos meno sritys. Tačiau, nepaisant šioms sritims būdingos specifikos, visuose jos darbuose lengvai aptinkamas techninis ir prasmės požiūriu esminis ypatumas – koliažiškumas. Būtent jis kaip prioritetinis meninio mąstymo principas sėkmingai pabrėžia Skuratovos talentą bei tampa savotišku unikalaus ir tuo pat metu harmoningo menininkės pasaulio suvokimo garantu.

Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtys“. K. Žičkytės nuotr.
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtys“. K. Žičkytės nuotr.
Julijos Skuratovos parodos „Dvi juodos akys“ fragmentas. Organizatorių nuotr.
Julijos Skuratovos parodos „Dvi juodos akys“ fragmentas. Organizatorių nuotr.
Julijos Skuratovos parodos „Dvi juodos akys“ fragmentas. Organizatorių nuotr.
Julijos Skuratovos parodos „Dvi juodos akys“ fragmentas. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš operos „Nedėkingųjų šokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš operos „Nedėkingųjų šokis“. D. Matvejevo nuotr.
Nora Petročenko ir Renata Dubinskaitė spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko ir Renata Dubinskaitė spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Traktatas apie manekenus“. M. Cimoszuko nuotr.
Scena iš spektaklio „Traktatas apie manekenus“. M. Cimoszuko nuotr.
Ignas Zalieckas

Ryšio troškimas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Šventoji magija šiuolaikiniame teatre

„Sala, kurios nėra“ Juozo Miltinio dramos teatre

Pažinimo siekis ir tiesioginio bendravimo su paslaptinga, kai kuriuos Lietuvos teatrus globojančia dvasia troškimas vertė iš paskutiniųjų spausti Ukmergės plentu. Galvoje vis sukosi tos kelios epinių Lietuvos teatro režisierių pavardės: Dalia Tamulevičiūtė, Povilas Gaidys, Regina Steponavičiūtė, Juozas Miltinis, Vytautas Čibiras. Į Panevėžį įvažiavome jau po aštuonioliktos valandos. Premjerinio režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ pradžia gruodžio 4 d. vėlavo lygiai dvylika minučių. Būtent tiek, kiek užtenka įbėgti pro teatro duris, nusimesti paltą ir spėti rasti vietą sausakimšoje Juozo Miltinio dramos teatro salėje.

Albinas Kėleris ir Tadas Gryn spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris ir Tadas Gryn spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė, Laurynas Jurgelis ir Albinas Kėleris spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė, Laurynas Jurgelis ir Albinas Kėleris spektaklyje „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“. A. Gudo nuotr.
Agnė Zėringytė

Gyventi tarp „prieš“ ir „po“

Pokalbis su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi

Pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjeses sukurti tokie spektakliai kaip „Paukštyno bendrabutis“ (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2012), „Kita mokykla“ (rež. Masalskis, KJT, 2013), „Kelionė namo“ (rež. Vidas Bareikis, „Low Air“, 2013), „Demokratija“ (rež. Paulius Ignatavičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2014), „Man netinka tavo kostiumas“ (rež. Masalskis, KJT, 2014), „Pasirinkimas“ (rež. Bareikis, Jaunimo teatras (JT), 2016), „Miškelis“ (rež. Masalskis, KJT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Taip pat dramaturgas pritaikė kitų autorių kūrinius spektakliams „Trys seserys“ (rež. Yana Ross, LNDT, 2017), „Vienos miško pasakos“ (rež. Ross, JT, 2019), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2021) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2022). 2015 m. jis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“.

Mindaugas Nastaravičius. D. Dirgėlos nuotr.
Mindaugas Nastaravičius. D. Dirgėlos nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškelis“. Klaipėdos jaunimo teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškelis“. Klaipėdos jaunimo teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kelionė namo“. „Low Air“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Kelionė namo“. „Low Air“ nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Sielos celė

Spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“

Naujai įkurtas teatras „Transmutation Theatre“ savo pirmuoju Povilo Makausko režisuotu spektakliu „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ parodė siekį su žiūrovu užmegzti intelektinį ir dvasinį ryšį. Neseniai atsidariusiose meno erdvėse „Vileišio 18“ lapkričio 25–27 d. įvykęs spektaklis sukurtas pagal portugalų rašytojo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knygą“.

Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. B. Frątczako nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Jeigu teatre yra diktatūra...

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kas nutinka satyriniam, politiniam brito George’o Orwello literatūriniam įtūžiui susijungus su lietuvio Rimanto Kmitos stropiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) grimo kambariuose, koridoriuose, „kurilkoje“ ir, žinoma, per repeticijas užfiksuotais aktorių pokalbiais? Niekada neatspėsite – spektaklis, kuriame džiaugsmingai, draugiškai kartu su aktoriais frazę „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ skanduoja didžioji dalis žiūrovų.

Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Vilnelė

Ar tai nuosprendis jaunimui?

Spektaklis „Tinder Dates“ Vilniaus mažajame teatre

Pamačius naują Vilniaus mažojo teatro premjerą, vėl tenka nusivilti. Teatro įkūrėjas ir ilgametis meno vadovas Rimas Tuminas savo spektakliais siekė, anot Audronės Girdzijauskaitės, bristi iš nevilties į viltį. Meno vadovo pareigas einančiai režisierei Gabrielei Tuminaitei naujas teatro sezonas kol kas buvo itin produktyvus – per tris mėnesius išleistos net trys premjeros. Naujausio Tuminaitės spektaklio „Tinder Dates“, režisuoto kartu su Stasu Žirkovu ir Kirilu Glušajevu, premjera įvyko lapkričio 18, 19 dienomis. Nors vilties jame netrūksta, Tumino teatro dvasia, tiek metų sklandžiusi teatre, regis, pamažu jį palieka.

Tomas Šečkus ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Tomas Šečkus ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Tomas Šečkus spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Tomas Šečkus spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Petras Šimonis ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Petras Šimonis ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Božena Aleksandrovič ir Šarūnas Januškevičius spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Božena Aleksandrovič ir Šarūnas Januškevičius spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Kalbėti būtina, kol žmogaus teisės taps neliečiamos

Spektaklis „Good Girls“ Kauno miesto kameriniame teatre

„Good Girls“ – bendras Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjų muzikinis spektaklis, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklio komanda – režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti, Nora Zrika – žada maištingą žvilgsnį į abortų temą, pateikiant ne dramatizuotas, apgailestavimų prisodrintas istorijas, bet pasakojimus apie racionalius, apgalvotus sprendimus, dėl kurių nesigailima.

Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Teklė Baroti spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Teklė Baroti spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Teklė Baroti spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Teklė Baroti spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Nora Zrika spektaklyje „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Good Girls“. V. Lankauskaitės nuotr.
Agnė Zėringytė

Teatras – galimybė kažką atrakinti viduje

Pokalbis su dramaturge Birute Kapustinskaite

Birutė Kapustinskaitė – teatro ir kino dramaturgė, 2018 m. pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ už pjesę „Terapijos“ bei 2020 m. nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už scenarijų filmui „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) . Pagal dramaturgės darbus pastatyti tokie spektakliai kaip „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2017), „Signalai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2018), „Niekada nežinai“ (rež. Monika Klimaitė, „Taško“ teatras, 2018), „Vietiniai“ (rež. Markevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Ženklai“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Detoksikacija“ (rež. Darius Gumauskas, OKT, 2021), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, MMLAB, 2021). Dramaturgės kūryba statoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Birutė Kapustinskaitė. M. Penkutės nuotr.
Birutė Kapustinskaitė. M. Penkutės nuotr.
Birutė Kapustinskaitė ir Agnė Matulevičiūtė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. D. Putino nuotr.
Birutė Kapustinskaitė ir Agnė Matulevičiūtė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. D. Putino nuotr.
Birutė Kapustinskaitė ir Paulius Markevičius spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. D. Putino nuotr.
Birutė Kapustinskaitė ir Paulius Markevičius spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. D. Putino nuotr.
Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
„Signalai“. MMLAB nuotr.
„Signalai“. MMLAB nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 334  >>> Archyvas