Ar tai nuosprendis jaunimui?

Pamačius naują Vilniaus mažojo teatro premjerą, vėl tenka nusivilti. Teatro įkūrėjas ir ilgametis meno vadovas Rimas Tuminas savo spektakliais siekė, anot Audronės Girdzijauskaitės, bristi iš nevilties į viltį. Meno vadovo pareigas einančiai režisierei Gabrielei Tuminaitei naujas teatro sezonas kol kas buvo itin produktyvus – per tris mėnesius išleistos net trys premjeros. Naujausio Tuminaitės spektaklio „Tinder Dates“, režisuoto kartu su Stasu Žirkovu ir Kirilu Glušajevu, premjera įvyko lapkričio 18, 19 dienomis. Nors vilties jame netrūksta, Tumino teatro dvasia, tiek metų sklandžiusi teatre, regis, pamažu jį palieka.

Spektaklio pradžioje merginos per vakarėlį kalbasi apie vienos iš draugių Boženos (Božena Aleksandrovič) nesėkmes santykių srityje. Laikais, kai viskas pasiekiama vienu ikonėlės paspaudimu, sprendimas aiškus – atsisiųsti pažinčių programėlę „Tinder“. Scenoje pasirodo keturi aktoriai, nerangiais judesiais ir nupieštas kaukes primenančiomis veido išraiškomis prisistato kaip potencialūs kandidatai į Boženos širdį, tada parodomas „Tinder“ programėlės veikimo principas. Spektaklį sudaro keisčiausios nepasisekusių pasimatymų istorijos, veikėjų monologai meilės paieškų tema, muzikiniai intarpai ir kartkartėmis transliuojamos Gintarės Latvėnaitės ir Kirilo Glušajevo vedamos laidos apie tai, kaip per „Tinder“ programėlę susirasti antrąją pusę.

Spektaklio personažai beviltiškai ieško tikros meilės, tačiau neturi pakankamai drąsos atsiduoti nuoširdiems jausmams. Visa tai įvelkama į komišką apsiaustą. Juokas kyla iš veikėjų lūkesčių ir tikrovės nesuderinamumo. Nors Gabrielės Labanauskaitės kurta dramaturgija įkvėpta tikrų istorijų, spektaklio humoras svyruoja ties slidžia riba tarp intelektualaus atsitraukimo ir komercinio teatro klišių. Veikėjai, prisidengę stereotipų kaukėmis ir patekę į gyvenimiškas situacijas, elgiasi lengvai nuspėjama maniera, kuri ima kelti pasibodėjimą. Juose nėra nė lašo žmogiškumo. Išklausius aktoriaus Petro Šimonio monologo, kuriame moters kūnas pristatomas tarsi naujausias televizorius, skirto salėje sėdintiems vyrams, pasidaro toli gražu nebejuokinga. Kyla klausimas: ar šis spektaklis – tai nuosprendis šiuolaikinei visuomenei? Pasišaipymas iš išlepusio ir sutrikusio jaunimo?

Šalia pernelyg šaržuotų jaunųjų veikėjų malonu buvo stebėti Glušajevo ir Latvėnaitės videolaidą. Scenos veteranai vaidino pasitelkdami skoningą humorą. Tarkim, viename epizode, kuriame įspėjama apie apgaulingus „Tinder“ profilius, aktoriai vaizduojami sukeistais veidais.

Artėjant spektaklio finalui, įvyksta vienintelis sielos apnuoginimas per abu veiksmus. Nuosaikiai jautrus ir vilties kupinas aktorės Adelės Šuminskaitės monologas apie Berlyno klube sutiktą vaikiną, jų kartu praleistą naktį po karavano tiesmukų ir šaržuotų scenų prikausto kardinaliai pasikeitusia nuotaika. Nelauktai užplūsta nostalgija ir šilti prisiminimai. Monologo pabaigoje aktorė nusišypso ir priduria: gera, kad tą naktį tarp jos ir simpatiško nepažįstamojo nieko neįvyko. Šiuo nedrąsiu žingsniu priartėjama prie didingos meilės paslapties, kurios šiame spektaklyje buvo labai nedaug.