Mus ką tik pasiekė žinia, kad vakar, rugsėjo 30 d., mirė dailininkas, pirmos privačios galerijos įkūrėjas Stasys Juškus.
Rytoj Spalio 2 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje 7.30 val. kunigas Julius Sasnauskas laikys mišias už dailininką ir galerininką Stasį Juškų.
Nuo 15 val. iki 20 val. Vilniaus laidojimo rūmuose “Ritualas” (Olandų g. 22, 1 įėjimas, 1 salė) vyks urnos lankymas ir atsisveikinimas.
Spalio 3 d. urna su palaikais išnešama 12 val. Laidotuvės vyks Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Po laidotuvių buvusioje galerijoje B. Radvilaitės 6B, 14.40 vaišės, gros Stasio Juškaus muzika, bus eksponuojama S. Juškaus paveikslų paroda.
Stasys Juškus – pedagogas, kompozitorius, dirigentas, dailininkas, literatas. 1967–1969 m. jis dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantu.
1969–1971 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektoriumi administracijos reikalams, 1973–1990 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytoju. Vienu metu vadovavo Vilniaus miesto įmonių vokaliniams ansambliams, buvo vyrų choro „Sakalas",
Respublikinių mokytojų namų mišriojo choro ir Vilniaus valstybinio universiteto vyrų choro chormeisteris.
1990 m. Vilniuje prie Sereikiškių parko (dabar - Bernardinų sodas) S. Juškus įkūrė pirmąją privačią dailės galeriją, kurios veikla užsiėmė daugiau nei dvidešimt metų. Nepriklausomybės pradžioje, džiugiu, bet kartu ir sunkiu laikotarpiu Stasys Juškus padėjo išgyventi ir įsitvirtinti daugeliui dailininkų.
Ne vienas kūrėjas jį puikiai prisimena ir pamini su nuoširdžia padėka.
Lietuvos dailininkų sąjungos vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio giminaičiams, kolegoms bei visiems pažinojusiems dailininką.
Vilniaus Rotušėje
Rugsėjo 30 d. 18 val.
POKARIO VILNIAUS CENTRO VIZIJOS: MOKSLO KVARTALAS IR BIBLIOTEKA
Lektorė – architektūros istorikė, parodų kuratorė dr. Ūla Marija Tornau
Spalio 15 d. 18 val.
MUZIKUOJANTYS MIESTO PASTATAI
Lektorius – architektas Augis Gučas
Spalio 22 d. 18 val.
VILNIAUS UNIVERSITETO PASTATŲ ANSAMBLIS KAIP ATMINTIES VIETŲ ŽEMĖLAPIS
Lektorius – istorikas, rašytojas, doc. dr. Aurimas Švedas
Spalio 30 d. 18 val.
FOTOGRAFINĖS VILNIAUS KULTŪROS BRUOŽAI XIX AMŽIUJE
Lektorius – fotografijos istorikas, LKTI doktorantas Dainius Junevičius
Lapkričio 12 d. 18 val.
„Nuo Tiškevičiaus kolekcijos iki MO muziejaus“
Lektorė – menotyrininkė, dr. Laima Laučkaitė
Lapkričio 19 d. 18 val.
„Vilniaus teatrai XX a. I pusėje“
Lektorius – menotyrininkas, doc. dr. Helmutas Šabasevičius
Lapkričio 26 d. 18 val.
„Pasivaikščiojimas po šimtametę Vilniaus kino teatrų istoriją“
Lektorė – kino istorikė Sonata Žalneravičiūtė
Įėjimas laisvas
Projektą dalinai finansuoja:
Kultūros paveldo departamentas
Vilniaus miesto savivaldybė
Kintantis kultūros ir žiniasklaidos peizažas, per pastaruosius du dešimtmečius, transformavo architektūros diskursą ir toliau nepaliauja jo formuoti. Tačiau verta pabrėžti kelis aiškiai pastebimus dalykus. Architektūros kritika internete, „bendruomenėje be artumo“, kurioje vaizdai karaliauja kaip svarbiausia medija, fragmentuojasi. Dėl nesibaigiančio vaizdų srauto internete, architektūra tampa vis beprasmiškesne, suprekinta ir suardyta, supaprastinta iki mažytės internetinės knygelės, kurią greitai verčiant keičiasi ir juda paveikslėliai. Dabar mes visi esame architektūros kritikais. Olimpas - užkariautas. Koks yra architektūros kritikos vaidmuo šiame nuolatos žaibiškai besikeičiančiame pasaulyje? Ar kritika šiandien dar gali išryškinti diskursą ir įkvėpti refleksijai apie mus supančią architektūrą?
Catherine Slessor – Londone gyvenanti architektūros kritikė, buvusi žurnalo The Architectural Review redaktorė, taip pat Dezeen, Achitects' Journal ir The Observer (JK) bendraautorė. Bartleto architektūros mokykloje, Londono universiteto koledže Catherine Slessor įgijo architektūros istorijos magistro laipsnį. Ji buvo kviestinė Edinburgo universiteto ir Oksfordo Brookes universiteto kritikė. 2016-aisiais Catherine Slessor, už nuopelnus architektūros žurnalistikai, buvo suteiktas MBE (Britanijos imperijos ordinas).
Pokalbis anglų kalba vyks 2019 m. spalio 9 d., trečiadienį,
MO muziejuje, Pylimo g. 17, Vilniuje.
Pokalbio pradžia: 20.00. Renginys nemokamas.
Pokalbį pristato: Lietuvos kultūros taryba, Tarkett, Paroc.
Pokalbis yra 25 architektūros pokalbių ciklo "gražu/negražu" dalis. Praėjusią savaitę pokalbių ciklą pradėjome daug dėmesio sulaukusia įžangine diskusija tarp kritikų ir žurnalistų: Elžbietos Banytės, Monikos Gimbutaitės ir Vaido Jauniškio, moderuojama Karolio Vyšniausko. Visus, kas nespėjo ar neturėjo galimybės, o gal tiesiog nori prisiminti – kviečiame žiūrėti diskusijos įrašą.
Kooperacijos žurnalui Talka šiemet sukanka 100 metų. Jis be pertraukų įvairiu dažnumu ėjo Kaune nuo 1919 m. spalio iki 1940 m. liepos. 1919 m. Talką leido Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjunga, 1920–1925 m. – Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga, o po 1925 m. – Lietuvos kooperatyvų taryba. 1919–1940 m. iš viso buvo išleisti 438 Talkos numeriai.
Žurnalo pavadinimo prasmė paaiškinta pirmajame numeryje: „koperacija daugiau panėši į baigiamas nykti mūsų sodžiuose talkas. Kuriam reikalui daromos talkos visiems gerai žinoma: vienam kuriam kaimo gyventojui reikia linus minti, rugius kirsti, ar kitą kurį darbą dirbti. Prašosi į talką kaimynų. Susirenka dažniausiai jaunimas – ir darbas tirpte tirpsta. Už darbą jokio mokesnio neimama, bet kiekvienas žino, kad patalkavus jam šiandien savo kaimynui, ryt tas kaimynas prašomas patalkaus jam. Suprantamas daiktas, kad į talką eiti nepriversi varu. Į talką žmonės eina viens kitam savo noru, susišelpimo vedami. Kiek kitokios ir kitais vardais atsirado talkos paskutiniais laikais, kurias vadiname Koperacijos bendrovėmis. [...] Jei žmonės ūkio reikalais savo noru sutaria bendrai dirbti ne pelnui, tik savo gyvenimo reikmėms tenkinti, nenaudojant kitų, tai ir yra koperacijos b-vė.“ [1]
Žurnalą Talka inicijavo ir 1919–1928, 1937–1940 m. redagavo Petras Šalčius (1893–1958), ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, veiklus įvairių kooperacijos organizacijų narys, spaudos bendradarbis. Baigęs teisės studijas ir išklausęs Aukštuosius kooperacijos kursus Maskvoje, 1919 m. P. Šalčius buvo pakviestas į Prekybos ir pramonės ministeriją, kur dalyvavo steigiant Kooperacijos departamentą bei rengiant Kooperacijos bendrovių įstatymą, paskatinusį Lietuvoje kurtis kooperacines bendroves, kurios Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių opkupacijos metu buvo beveik visai išnykusios. Be to, P. Šalčius kūrė kooperatyvus ir kooperacijos sąjungas, parengė kooperacinių bendrovių įstatų pavyzdžius, taip pat knygelių vartotojų bendrovių organizavimo, sąskaitų tvarkymo klausimais, parašė pirmąjį lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį, paskelbė per 600 originalių ir verstų straipsnių. [4; 5]
Be P. Šalčiaus, prie Talkos žurnalo redagavimo įvairiu leidinio gyvavimo laiku prisidėjo nemažas būrys visuomenės, politikos ir ūkio veikėjų: ekonomistas, mokslininkas, pedagogas Marijonas Gregorauskas (1908–1995), gamtos mokslų daktaras, agronomas, pedagogas, politikas Jurgis Krikščiūnas (1894–1947), Spaudos fondo veikėjas, politikas, Koopercijos banko valdybos pirmininkas Vincas Kvieska (1889–1958), agronomas, miškininkas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos narys Jonas Masiulis (1870–1941), pedagogas, visuomenininkas, tautosakos rinkėjas Silvestras Pašakarnis (1891–1954), rašytojas, aktorius, režisierius, žurnalistas Antanas Rūkas (1907–1967), politikas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas Juozas Tūbelis (1882–1939), politikas, vienas Kooperacijos banko steigėjų, jo valdybos pirmininkas, Lietuvos kooperatyvų tarybos sekretorius Vincas Zakarevičius (1891–?).
Žurnalas rašė apie bendruosius kooperacijos ir ūkio reikalus, Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą, teikė praktinių patarimų kooperatyvams, skelbė žinias apie Lietuvos ir užsienio bendrovių patirtį, dalijosi kainų, rinkų naujienomis, rūpinosi Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos reikalais, populiarino ekonomikos ir statistikos žinias, spausdino valdžios įsakymus kooperacijos reikalais, publikavo skelbimus.
P. Šalčiaus redaguojama Talka buvo pabrėžtinai apolitiškas leidinys. „Be savo priprasto darbo atsiliepti į gyviausius koperacijos reikalus, šiuo laiku jai [Talkai] tenka ypatingo dėmesio kreipti į tai, kad koperacijos judėjimas nesusiskaldytų į sroves-sroveles ir dėl to nesusilpnėtų. Koperacijos darbas Lietuvoje pradėtas varyti neatsižvelgiant į politikos ar tikybos pažiūras. Paskutiniu laiku, paaštrėjus partijų santykiams, koperaciją norima žut būt suskaldyti ir pajungti partijos reikalams. Apie to darbo pražūtingumą „Talkoje“ jau ne vieną kartą buvo rašyta. To pat nusistatymo „Talka“ liks ir toliau. Ji kaip pirmiau, taip ir dabar, ir ateityje kvies Lietuvos piliečius bendrais ūkio reikalais eiti išvien. Juk kiekvienas sąmoningas mūsų krašto pilietis supranta, kiek mūsų kraštas ekonomiškai yra atsilikęs nuo savo kaimynų. Būdamas ekonomiškai silpnas mūsų kraštas nėra ir negalės būti politiškai stiprus.“ [6]
Įdomūs ir netgi aktualūs šių dienų vartotojams išlieka Talkos straipsniai apie prekių kokybę, pavyzdžiui, apie sviesto klastojimą: „Kadangi sviestas esti brangus produktas, jis visuomet įvairiais būdais falsifikuojamas. [...] 1) Į sviestą primaišo lajaus ir taukų, 2) margarino, 3) kokoso riebalų ir kitų aliejų, 4) virinto bulvių krakmolo, 5) vandens ligi 50 %, 6) įvairių mineralinių medžiagų, 7) nudažo orleanu, tymų dažais, morkomis, 8) deda konservuojamųjų medžiagų. [...] Pavalgius pietus restoranuose arba cukrainėse suvalgius porą pyragaičių, pilietis brangiai užsimoka savo sveikata, bent kelias dienas sirgdamas viduriais tik dėl to, kad biznieriai daugiau uždirba ant margarino ir kokovaro, arba amerikoniškų taukų, negu ant savo šalies sviesto.“ [2]
Žurnalui bręstant, jo puslapiai praturtėjo reguliariais grožinės literatūros intarpais, karikatūristo Jono Martinaičio pieštais komiksais su humoristiniais eilėraščiais, radosi nuolatinių skilčių: Žemės ūkis, Kooperacija Lietuvoje, Kooperacija svetur, Provincijos kronika, Mūsų kooperatyvai, Kooperatyvų praktika, Įvykių kronika, Naujos knygos, Kooperatyvai ir spauda ir kitų. Nuo 1924 m. gegužės iki 1926 m. su Talka ėjo iliustruotas dvimėnesinis priedas Dienos rūpesčiai, skirtas esamiems ir būsimiems kooperatyvų nariams.
1925 m. prie žurnalo Talka buvo prijungtas „Lietūkio“ leidinys Lietuvos dirva. Talka tapo Lietuvos kooperatyvų tarybos organu. 1935 m. prie Talkos buvo prijungtas kitas Lietuvos kooperatyvų tarybos leidinys Bendras darbas, skirtas eiliniams kooperatyvų nariams, populiariai aiškinęs kooperacijos naudą. Suliejant šiuos leidinius norėta padidinti Talkos tiražą. [3]
Taigi Talka propagavo kooperacijos idėją, leido susipažinti su užsienio kooperaciniais sąjūdžiais bei jų problemomis. Leidinys drauge su Lietuvos ūkiu išgyveno ir augimo, plėtros laiką, ir nusivylimus, verslo stagnaciją, ir stabilumo laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. įsigalėjus sovietų valdžiai, leidinio gyvavimas nutrūko.
Be Talkos, Lietuvoje buvo leidžiama ir daugiau ūkiui, prekybai, ekonomikai ir kooperacijai skirtų leidinių, pavyzdžiui, Kooperatorius (1910–1911), Sietynas (1919–1922), Gerovė (1928–1929), Kooperacija (1925–1928), Lietuvos kooperacija (1927–1938), Bendras darbas (1928–1935) ir kiti. Visų jų galima paskaityti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje. Čia saugomi ir beveik visi žurnalo Talka numeriai, nedidelių spragų turi 1923 ir 1935 m. komplektai.
Literatūra:
1. Koperacija. Talka, 1919, spalis, Nr. 1, p. 3.
2. Krasauskas, Juozas. Prekių falsifikacija. Talka, 1924, Nr. 16 (bal. 20), p. 2.
3. Lukoševičius, Vincentas. Kooperacijos raida Lietuvoje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pinigų studijos, 2005, Nr. 4, p. 28–44.
4. Mackevičius, Jonas [?]. Profesorius Petras Šalčius – pirmojo lietuviško buhalterinės apskaitos vadovėlio autorius [žiūrėta 2019 m. gegužės 9 d.]. Interneto prieiga: http://aktualijos.lt/profesorius–petras–salcius–pirmojo–lietuvisko–buhalterines–apskaitos–vadovelio–autorius.
5. Merkelis, Aleksandras. Šalčius, Petras. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 313–314.
6. „Talkos“ uždaviniai. Talka, 1925, Nr. 1 (saus. 4), p. 1.
Parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė.
Rugsėjo 28 – spalio 6 d. vyksiančiame Tarptautiniame kino festivalyje „Beast“ daug dėmesio bus skirta Lietuvai. „Beast“ kasmet pristatoma daugiau nei dvidešimties šalių – nuo Baltijos iki Balkanų kinas, tačiau kaskart renginio metu didžiausias dėmesys skiriamas tik vienai jų. Šiemet ši galimybė atiteko Lietuvai. Trečius metus Porto mieste (Portugalija) vyksiančiame festivalyje bus parodyti 24 lietuviški filmai, vyks Lietuvos kinui skirta meno paroda, susitikimai su žiūrovais.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiemet pirmą kartą pristatė konkursinę studentų filmų programą. Į dvikovą stojo po tris filmus iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) ir Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklos (FAMU). Pasak festivalio organizatorių, filmai atstovauja skirtingoms kino mokykloms, kurių dokumentinio kino kūrimo tradicijos skiriasi, todėl buvo sudėtinga atrasti vieningus filmų vertinimo kriterijus.
Rugsėjo 18–29 d. vykęs Tarptautinis Atėnų kino festivalis šeštadienio vakarą paskelbė nugalėtojus: Karolio Kaupinio filmui „Nova Lituania“ įteiktas geriausio filmo apdovanojimas.
Vasario 20–23 d. vyksiančios 2020 metų Vilniaus knygų mugės tema – Jono Meko ištarti žodžiai „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“. Šia J. Meko citata ir juodai balta vizualika skaitytojus, rašytojus ir visus kuriančius žmones jau 21-ą kartą pasitiksianti mugė kvies laužyti formules ir stereotipus, svarstys, ką reiškia būti, kurti ir gyventi atviram šiuolaikiniame pasaulyje.
„Pirmą kartą mugės istorijoje temai pasirinkta citata. Neatsitiktinai, nes J. Mekas savo gyvenimu, kūryba ir idėjomis įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje. Įkvėpė jis ir Vilniaus knygų mugės organizatorius – pakviesti visus permąstyti santykį tarp gyvenimo, sudaryto iš madingų sėkmės ir laimės formulių, ir tokio gyvenimo, kuris – be rėmų ar standartų, yra atviras, pažeidžiamas ir dėl to – autentiškas“, – sako Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ Parodų organizavimo skyriaus vadovė Milda Gembickienė.
Pasak jos, pasirinkta citata nereiškia, kad mugė bus dedikuota tik J. Mekui, tačiau šis kūrėjas, tikrai sulauks dėmesio programoje. Nemažiau svarbu ir tai, kad būdamas amžinai jaunas pasaulio žmogus šis kūrėjas sujungia skirtingas kartas, padeda joms rasti bendrą kalbą. Tai ir vienas mugės organizatorių tikslų.
„Mugė yra ta vieta, kurioje susitinka, bendrauja ne tik rašytojai ir skaitytojai, bet ir skirtingos kartos. Todėl vienas svarbiausių pokyčių šiemet – dar daugiau dėmesio jauniesiems skaitytojams. Sakydama „jauniesiems“ turiu galvoje ir vaikus, kurie ateina į mugę lydimi tėvų, ir paauglius, kurie čia jau ateina savarankiškai. Jie sulauks išskirtinės, specialiai jiems dedikuotos programos, keisis ir jiems skirtos salės koncepcija“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė
Jos teigimu, šiais metais renginiams, diskusijoms ir pokalbiams apie knygas ir literatūrą taip pat ieškoma naujų formų ir būdų.
„Vieną iš jų – trumpuosius pokalbius „Šortus“, išbandėme jau praėjusiais metais ir jie atrado savo gerbėją. Šiemet lankytojams pasiūlysime ir naują tematinę salę, kurioje prisistatys Lietuvos kultūros centrai, ir dieną, dedikuotą specialiai J. Mekui, kitų naujų veiklos formatų. Esame atviri ne tik naujoms idėjoms, bet ir mugės lankytojų pastaboms – girdime, kokią mugę jie nori matyti, o kas, jų nuomone, jau yra atgyvenę“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė.
Vizualinį rūbą 2020–ųjų metų mugei kūrusios dizaineres Laura ir Indrė Klimaitės mugės temai pristatyti pasirinko monochrominį sprendimą.
„Iš pažiūros nestandartinį juodai baltą vizualinį sprendimą visų pirma padiktavo paties J. Meko asmenybė. Taip pat nesinorėjo ir spalvoto vizualo – visgi juoda-balta stilistika geriausiai tinka ir jo kūrybos laikmečiui atspindėti, be to yra labai kinematografiška. Vizuale taip pat pasirinkome lakoniškai, ne tiesmukai atvaizduoti ir pagrindinį mugės objektą – knygas, jų viršelius ”, – sako Laura Klimaitė.
R. Elijošaitytės-Kaikarės teigimu, ateinančių metų mugė taps erdve, kurioje ne tik be išankstinių nuostatų keliami kūrybos, kultūros ar visuomenės lauko klausimai, bet ir bus kvietimas kurti atvirą santykį patiems su savimi.
„Šių metų temą kiekvienas gali suprasti kaip kvietimą ir sau pačiam – svarstyti, kas yra atvirumas. Ar esame atviri kitam, kitokiam? Kiekviena perskaityta knyga kelia naujus klausimus – ne tik apie gyvenimą, bet ir apie pačią literatūrą, jos kokybę, apie žanrus ar apie žanrų ribų išnykimą, apie knygos kelionę iki skaitytojo, o taip pat ir kas tas žmogus, patikėjęs savo knygą skaitytojui. Tai atviri klausimai, kurie vieno teisingo atsakymo neturi. Tad apie tai ir kviesime diskutuoti ir kalbėtis. Atvirai, kaip ir nuo pirmų knygų mugės metų“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo Europos operos teatrus vienijančios asociacijos „Opera Europa“ nariu. Simboliška, kad tai įvyko jubiliejinio sezono išvakarėse: pirmą kartą opera Klaipėdoje nuskambėjo prieš 200 metų.
Rugpjūčio 26 d. – rugsėjo 23 d., vyko jau 8 – ojoji tarptautinė Pekino meno bienalė, kurios tema „Spalvingas pasaulis ir bendra ateitis“. Tarptautinės komisijos buvo atrinktas ir finalinėje parodoje, Nacionaliniame Kinijos meno muziejuje (Pekinas, Kinija) dalyvavo LDS narės, monumentalistės, tapytojos Silvija Drebickaitė kūrinys „Gelių planeta“ (“Flower Planet“, 2018).
Kinijos vyriausybės ir Kinijos dailininkų sąjungos 2003 m. inicijuota, Kinijos dailininkų ir literatų federacijos finansuojama, Pekino Bienalė, tai – tarptautinė, akademinė paroda, kurioje pristatomi išskirtiniai, tarptautinės komisijos atrinkti kūriniai. Bienalės organizatoriai gavę paraiškas iš 113 skirtingų pasaulio šalių, pristatė 595 vizualiuosius menininkus ir 640 vizualiojo meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros, instaliacijų, medijų meno darbus (194 meno kūrinius iš Kinijos, 446 meno kūrinius iš užsienio šalių). Be pagrindinės parodos, veikė šešios specialios šiuolaikinio meno parodos iš Baltarusijos, Pietų Korėjos, Naujosios Zelandijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos ir Pietų Amerikos. Remiantis įvairiais šaltiniais, parodą 2019 metais aplankė virš 180 000 žiūrovų.
Lietuvos atstovė, tapytoja Silvija Drebickaitė dalyvavo ne tik pagrindinėje parodoje, bet ir simpoziume, konferencijoje bei įvairiuose susitikimuose. Pagrindinis S. Drebickaitės įkvėpimo šaltinis – gamta. Žiūrovo akį dailininkės paveikslai patraukia pulsuojančiais spalviniais energingais potėpiais bei emociniais kontrastais. Drebickaitė gimė 1957 m. Šiauliuose. 1975–1980 m. tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – VDA) studijavo monumentaliąją tapybą. Kompozicijos žinių įgijo iš Sofijos Veiverytės, tapybos – iš Leopoldo Surgailio, piešimo – iš Kazimiero Morkūno. Po studijų aktyviai įsitraukė į visuomeninių objektų sienų tapybos, mozaikų ir vitražų kūrybinius procesus. Nuo 1983 m. – LDS narė. Personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1972 m. Taip pat yra aktyvi Lietuvos ir užsienio tarptautinių plenerų dalyvė.