7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LMAVB inf.

LMAVB inf.

Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją

LMA Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda, skirta Vilniaus arkivyskupijos 630 metų sukakčiai paminėti. Parodos pavadinimą „Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją“ ir pačią jos struktūrą netiesiogiai įkvėpė pirmoji Katalikų bažnyčios Lietuvoje istorija – Vilniuje išspausdinta jėzuito, istoriko Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knyga Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lituaniæ Ducatu pertinentium, 1650).

 

Vrublevskių bibliotekoje saugoma itin vertinga Vilniaus vyskupijos dokumentų kolekcija. Ypač išskirtini unikalūs rankraščiai.

 

Parodoje eksponuojami Vyskupijos istorijai svarbūs rankraštiniai ir spausdinti dokumentai, atspindintys įvairius jos raidos etapus: augimą, klestėjimą ir priespaudą, Bažnyčios institucijų veiklą ir liaudies pamaldumo praktikas, šventes ir kasdienybę.

Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, rašyta daugiau nei 260 metų (1670–1938). LMAVB.
Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, rašyta daugiau nei 260 metų (1670–1938). LMAVB.
LMAVB inf.

Nepažįstamo Vilniaus scenos Konstantino Kukevičiaus litografijose

Rugsėjo 13 – lapkričio 2 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Konstantino Kukevičiaus litografijos. Nepažįstamo Vilniaus scenos“. Skaityklos stenduose eksponuojamos Retų spaudinių skyriaus rinkiniuose esančios XIX a. I p. dailininko Konstantino Kukevičiaus litografijos. 

 

Konstantino Benedikto Antano Kukevičiaus (1818–1840) kūryba apima XIX a. ketvirtą dešimtmetį, kurį sudrebino sukilimas ir uždarytas Vilniaus universitetas –  du lemtingi įvykiai, pakeitę ne vieno dailininko gyvenimą. Viename iš ankstesnių K. Kukevičiaus gyvenimo aprašymų, išspausdintame Edvardo Rastaveckio (Edward Rastawiecki) tapytojų žodyne (Słownik malarzów polskich, t. 1, Warszawa, 1850), užsimenama apie jo dailės studijas ir Vilniuje sukurtus paveikslus, taip pat ir 1840 m. išleistas litografijas. Vėlesnėse biografijose aptinkama daugiau žinių apie mokymąsi Sankt Peterburge, randama informacijos, kad grįžęs į Vilnių K. Kukevičius priėmė kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (Ludwig Sayn-Wittgenstein) pasiūlymą nutapyti Verkių rūmų eksterjerus ir interjerus. Apie K. Kukevičių dienraštyje „Dziennik Wileński“ 1937 m. rašė Liucijonas Uzembla, turėjęs šio dailininko kūrinių savo kolekcijoje.

Konstantino Kukevičiaus litografija „Kepurių pardavėjas“. 1839 m. LMAVB. RSS. G3. 606.
Konstantino Kukevičiaus litografija „Kepurių pardavėjas“. 1839 m. LMAVB. RSS. G3. 606.
LMAVB inf.

Paroda, skirta Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejui

2018 m. liepos 9 – rugsėjo 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda In matrimonium ducere, skirta Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejui. Ją parengė Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė.

Karališkųjų Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų jubiliejinė sukaktis suteikė progą pažvelgti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomus dokumentus kitomis akimis, paieškoti, kas XVI–XVII a. buvo manoma apie vedybas, kaip jos buvo pažymimos, kokie teisės – bažnytinės ir pasaulietinės – dokumentai reglamentavo dviejų žmonių sąjungą.

Mundus sine sole, coniugium sine prole (pasaulis be saulės, santuoka be palikuonių) – tokius Aurelijaus Augustino (354–430) žodžius atliepia lotyniška patarlė coniugium sine prole, quasi dies sine sole (santuoka be vaikų – tarsi diena be saulės). Todėl iš keleto lotyniškų žodžių, kurie reiškia santuoką, pasirinkome labiausiai atitinkantį santuokos prasmę – in matrimonium ducere (vesti, t. y. vesti motinystėn). Viename parodos dokumentų Magnum theatrum vitae humanae aiškinama, jog moteris turinti tekėti, kad taptų motina, o žodis matrimonium siejamas su žodžiais matris munium – motinos pareiga, nes ne tėvui, o motinai tenkanti didesnė pareiga vaiką išnešioti, pagimdyti, išauklėti. Plocko vyskupas Erazmas Vitelijus, 1517 m. atsakydamas į Žygimanto Senojo laišką, kuriame buvo klausiama patarimo dėl antrųjų vedybų, sveikino jį pagaliau apsisprendus vesti. Vyskupas rašė, kad nieko nesą šventesnio už santuokos ryšius – tą patvirtinantys ir Dievo, ir žmonių įstatymai, kad tai esantis vienintelis teisėtas būdas susilaukti palikuonių. Jei nebūtų duodama galimybė susilaukti vaikų, tai imtų trūkti žmonių. O be to, rašė Žygimantui vyskupas, geros žmonos patiems geriausiems vyrams suteikiančios didelę paguodą, tai tarsi ta pati dvasia apsigyvenanti dviejuose kūnuose, mat abu dalijasi tuo pačiu džiaugsmu, tuo pačiu liūdesiu, o vienam kuriam pasitraukus, kitas vos galintis gyventi – ką turėjęs pajusti ir Žygimantas Senasis. Neturintis žmonos neturi ir namų, niekas tokiam neteikia džiaugsmo. Jeigu išmintingi vyrai nevestų, tai pasaulis neturėtų tiek iškilių karalių, tiek vertų princų ir šaunių karių, kad jų valdomos valstybės galėtų klestėti. Iš Žygimantui peršamų nuotakų vyskupas Erazmas Vitelijus siūlo rinktis karališko kraujo turinčią Bario kunigaikštytę Boną. Kitas svarbus dalykas, bylojantis Bonos naudai – kraitis. Vyskupas rašo, kad to nereikėtų gėdytis, nes kraitis esantis įstatymiškas vedybų priedas. Tinkamas ir nuotakos amžius – 18 metų. O dėl grožio (matyt Žygimantui tas rūpėjo) nesą ko jaudintis, nes Italijos, o ypač Neapolio merginos esančios gražios ir savo puošnumu kitas pralenkiančios; tik svarbu, kad nebūtų akivaizdžių sveikatos trūkumų, o tai nesunku ir būtina patikrinti. Visa kita papildysiantis tikėjimas, geranoriškumas ir abipusė sutuoktinių meilė, o Dievas viską surikiuosiąs ir palaiminsiąs.

Dievas laimino: karališkoji šeima susilaukė dviejų dukterų – Onos ir Kotrynos, bei sūnaus, sosto įpėdinio Žygimanto Augusto. Duktė Kotryna Jogailaitė tapo būsimo karaliaus – Zigmanto Vazos – motina.

Kelias į motinystę neretai būdavo tragiškas: mirdavo kūdikiai, mirdavo ir juos pagimdžiusios motinos. Todėl būdavo tuokiamasi du, tris, keturis kartus, kai išsipildydavo duota priesaika: kol mirtis mus išskirs. Tą galima matyti ir iš parodoje eksponuojamų dokumentų. Vestuviniuose sveikinimuose tradiciškai minimas graikų ir romėnų vedybų dievas Himenėjas. Jo pakvietimą į šventę visada lydėjo pavydus karo dievo Marso ir mirties deivės Libitinos šešėlis.

Rašydami sveikinimus plunksną miklino universitetų, akademijų, kolegijų studentai, pritaikydami retorikos ir poetikos klasėse įgytas žinias. Vyraudavo dviejų susijungiančių giminių, jų herbų šlovinimo alegorinė tema.

Be sveikinimų vestuvių proga, parodoje eksponuojami teisinio pobūdžio dokumentai, turto dovanojimo raštai, žemėlapiai, grafikos kūriniai ir kita vaizdinė medžiaga. Didžioji dokumentų dalis saugoma Retų spaudinių skyriuje (RRS). Rankraščių skyriuje (RS) saugomi Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos dovanojimo raštai, kiti archyviniai dokumentai.
            Violeta Radvilienė
            

 

LMAVB inf.

LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose – unikalūs žydų paveldo dokumentai

Žydų mokslo tyrimų institutui Niujorke kartu su trimis atminties institucijomis Lietuvoje įgyvendinant „YIVO Vilniaus projektą“ atskleista daug naujų faktų. LMA Vrublevskių bibliotekoje buvo nustatyta iki šiol menkai pažintų žydų institucijų rankraščių, kurių didelę dalį sudaro tarpukariu Vilniuje veikusio Žydų mokslo tyrimų instituto (YIVO) sukaupti dokumentai. Kaip sako šio projekto Vilniuje archyvarė tyrėja Lara Lempert, dalis LMA Vrublevskių bibliotekoje atskleistų dokumentų yra visiškai unikalūs, nesikartojantys kitų atminties institucijų fonduose. Pavyzdžiui, aptikta dokumentų, kalbančių apie 1919 m. Želigovskio kariuomenės puolimo metu vykdytus pogromus Vilniuje. Tarp II pasaulinio karo dokumentų identifikuoti net Holokausto tyrėjams nežinomi dokumentai – apie 60 lapų dokumentų grupė, liudijanti apie 1941 m. rugsėjo 8 d., dieną prieš geto įkūrimą, įvykdytą Vilniaus žydų turto konfiskaciją. Šie dokumentai neturi analogų.


Žydų mokslo tyrimų institutas (YIVO) buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje kaip pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija, siekianti dokumentuoti ir tyrinėti daugiau nei tūkstantį metų regione gyvuojančią žydų civilizaciją bei rengti žydų mokslininkus. Jame buvo kaupiamas žydų liaudies folkloras, memuarai, knygos ir publikacijos, žydų bendruomenės dokumentai. Per penkiolika savo veiklos metų YIVO Vilniuje sukaupė kone didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo klausimais. Instituto veikla nutrūko prasidėjus pirmai sovietų, o po to nacių okupacijai – dalis dokumentų atsidūrė Niujorke, kur institutas atkūrė savo veiklą, kita dalis buvo paslėpta Vilniaus gete ir vėliau pateko į sovietų rankas, kurie ketino dokumentus sunaikinti. Unikalus archyvas buvo išsaugotas bibliografo Antano Ulpio pastangomis, kuris jį paslėpė šiandieninėje Šv. Jurgio bažnyčioje, sovietmečiu vadintoje Knygų rūmais, kuriems Ulpis vadovavo. Vėliau ši archyvo medžiaga buvo išskaidyta ir pateko į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką bei dalis į LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrių. Į LMAVB dokumentai buvo perduoti iš Knygų rūmų kartu su Vilniaus arkivyskupijos dokumentų kolekcija. Tvarkant šį dokumentų pluoštą, buvo sudarytas hebrajų ir jidiš, rusų ir kt. kalbomis rašytų, įvairioms tarpukario žydų institucijoms priklausančių dokumentų fondas (F 424). „YIVO Vilniaus projekto“ metu buvo rasta ir žydų dokumentų lietuvių kalba.


Šiuo metu identifikuojami, restauruojami, skaitmeninami ir visuomenei pristatomi išlikę Lietuvos žydų bendruomenės dokumentai ir spaudiniai, saugomi ne tik LMA Vrublevskių bibliotekoje, bet ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje bei Valstybiniame centriniame archyve. Šio akademinio projekto tikslas – atkurti ir grąžinti į mokslo apyvartą nepublikuotuose, iki šiol nežinomuose dokumentuose esančias žinias apie išskirtinį istorijos ir kultūros reiškinį – Rytų Europos žydų bendruomenę, kurioje Lietuvos ir Vilniaus bendruomenės vaidino pagrindinį vaidmenį.

Daugiau vaizdo įraše: https://www.youtube.com/watch?v=0HJ17439d54

Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius

 

LMAVB inf.

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios kriptoje birželio 2 d. bus iškilmingai padėta urna su kunigaikščio Mykolo Giedraičio palaikais

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios kriptoje birželio 2 d. bus iškilmingai padėta urna su kunigaikščio Mykolo Giedraičio palaikais
 
Mykolas Giedraitis gimė Lobzove prie Dziarečyno 1929 m., mirė Oksforde 2017 m. gruodžio 29 d. Jis nemažai prisidėjo prie giminės įamžinimo Lietuvoje. M. Giedraitis finansavo archeologinius tyrimus ir istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklo statybą Varniuose. Rozmari (Rosemary) ir Mykolas Giedraičiai Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei archyvuose ir kitaip juos remdavo. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai jis perdavė asmeninę knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos archyvą.
 
2018 m. birželio 2 d. – liepos 5 d. Videniškių vienuolyno muziejuje veiks LMA Vrublevskių bibliotekos parengta ekspozicija „In memoriam Mykolas Giedraitis: iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų“, skirta kunigaikščiui Mykolui Giedraičiui pagerbti.
 
Parodą puošia LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių dailininkės Jolantos Danenbergs nutapytas M. Giedraičio portretas (2002), M. Giedraičio herbo ir Anglijos, Velso bei Šiaurės Airijos Herbų kolegijos oficialaus rašto, patvirtinančio M. Giedraičio kilmę ir herbą, spalvotos kopijos, M. Giedraičio sudarytas Giedraičių giminės genealoginis medis. Taip pat eksponuojama  dalis dokumentų, liudijančių jo gyvenimo kelią bei giminės istoriją.
 
Vienas iš įdomiausių eksponatų – M. Giedraičio LMA Vrublevskių bibliotekai padovanotas jo dėdei Henrikui Šostakovskiui (Henryk Szostakowski, 1890–1955) priklausęs kariškas puodelis, dekoruotas šeimos draugo Stanislovo Romerio (Stanisław Romer) išraižytais piešiniais. Puodelis buvo išraižytas, kai S. Romeris su H. Šostakovskiu 1940 m. rusų kariuomenės buvo įkalinti netoli Katynės, viename iš buvusių vienuolynų. Piešiniai atspindi išlikusių vienuolyno dekoratyvinių elementų motyvus.

LMAVB inf.

Ką apie fotografiją galėjo manyti iškiliausias Vilniaus vaizdų autorius – Juozapas Čechavičius?

Gegužės 24 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, įvyks fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus paskaita „Ką apie fotografiją galėjo manyti Vilniaus fotografas Juozapas Čechavičius?“, kurios metu bus bandoma rekonstruoti šio fotografo biografiją, remiantis naujausiomis įžvalgomis bei nagrinėjamas paties fotografo požiūris į pagrindinį savo gyvenimo darbą.

Juozapo Čechavičiaus namas. XIX a. Iš LMAVB Vrublevskių bibliotekos fondų
Juozapo Čechavičiaus namas. XIX a. Iš LMAVB Vrublevskių bibliotekos fondų
LMAVB inf.

Paroda „Lietuvos ir Pietų Kaukazo valstybių santykiai 1918–1922 m.“

2018 m. gegužės 16 d. – rugpjūčio 30 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Lietuvos ir Pietų Kaukazo valstybių santykiai 1918–1922 m.“, parengta kartu su Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija. Šiais metais kartu su Lietuva nepriklausomybės šimtmetį mini ir Pietų Kaukazo valstybės Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija. Nors šio regiono pagrindinių tautų valstybingumas netrukus buvo Rusijos bolševikų užgniaužtas, su Lietuva spėta užmegzti diplomatinius santykius. Todėl derėtų minėti ir tarpvalstybinių Lietuvos bei Pietų Kaukazo ryšių šimtmetį.

1918 m. Pietų Kaukaze buvo paskelbtos trys nepriklausomos valstybės: gegužės 26 d. – Gruzija, gegužės 28 d. – Azerbaidžanas ir Armėnija. Tačiau 1920 m. Sovietų Rusija užpuolė Azerbaidžaną. Balandžio 28 d. įvykdytas perversmas Baku. Azerbaidžanas paskelbtas sovietine respublika. Po to sovietų Raudonoji armija įsiveržė į Armėniją. Ji kaip nepriklausoma valstybė liovėsi egzistavusi 1920 m. gruodį. Į nepriklausomą Gruziją Raudonoji armija įsiveržė 1921 m. vasario 12 d. Didžiojoje dalyje Gruzijos įvesta sovietų valdžia.

Nepaisant trumpo Pietų Kaukazo respublikų nepriklausomybės laikotarpio, spėta užmegzti tarpvalstybinius ryšius su Lietuva. 1918 m. liepos 23 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Tifliso (dab. Tbilisis) gimnazijos mokytojas Pranas Dailidė buvo paskirtas krašto atstovu Kaukazo valstybėse. Lietuvos atstovybė Tiflise veikė 1918–1921 m. P. Dailidė į Lietuvą išvyko po bolševikų perversmo Gruzijoje. Laikinai jo pareigas porą metų dar ėjo Samuilas Zingerovskis. 1919 m. kovo 27 d. Azerbaidžano sostinėje Baku buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas. Konsulu paskirtas Baku realinės mokyklos mokytojas Vincas Mickevičius (rašytojas Krėvė). Šią dieną galime laikyti Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių pradžios data. Konsulatas Baku išduodavo kilmės dokumentus, kad jų gavėjai galėtų grįžti į Lietuvą, rūpinosi Azerbaidžane įstrigusių Lietuvos piliečių išgyvenimu. Į Azerbaidžaną įsiveržus Raudonajai armijai, bolševikai uždarė kitų valstybių diplomatines atstovybes. Lietuvos konsulatas liko dirbti. Spaudžiant Maskvai, 1920 m. rugsėjo 25 d. Tiflise bolševikų valdomas Azerbaidžanas ir Lietuva pasirašė sutartį dėl teisinių garantijų susitariančių šalių piliečiams. Netrukus santykiai su bolševikine Azerbaidžano valdžia komplikavosi. Konsulatas bandė padėti valdžios persekiojamiems lietuviams, parūpinti leidimus išvykti iš šalies. Nuo 1920 m. gegužės iki 1921 m. birželio Lietuvos konsulatas Baku išdavė 687 Lietuvos pasus ir lietuviškus kilmės dokumentus. Taip buvo išgelbėti kai kurie nepriklausomo Azerbaidžano valdžios atstovai. 1920 m. birželio 10 d. laikinai eiti Lietuvos konsulo pareigas paskirtas konsulato sekretorius Michailas Markovskis. Beveik dvejus metus konsulatas dar veikė, tačiau 1922 m. kovo 12 d. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija buvo sujungtos į Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką. Rugpjūčio 28 d. Lietuvos konsulatas Baku gavo nurodymą per 48 valandas sutvarkyti visus reikalus ir su visu personalu išvykti iš sovietinio Azerbaidžano. Pasistengta taip ir padaryti.

Parodoje eksponuojama keletas unikalių Lietuvos ir Pietų Kaukazo valstybių bendradarbiavimą, lietuvių veiklą Užkaukazėje atskleidžiančių dokumentų, to krašto išskirtinumą atspindintys atvirukai. Maloniai kviečiame atvykti.

Parodos rengėja Rasa Sperskienė, LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja

 

LMAVB inf.

Įdomioji Lietuva: pramogos ir kasdienybė, 1918–1940

2018 m. gegužės 14 – birželio 8 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, veikia paroda Įdomioji Lietuva: pramogos ir kasdienybė, 1918–1940.

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, įdomu pažvelgti į kasdienį tarpukario Lietuvos gyvenimą. Tad parodoje atskleistos to meto pramogos, šventės, sukaktys, nemažai dėmesio skiriant darbams ir papročiams.

Rengiant parodą atsiskleidė tarpukario Lietuvos kaip visavertės Europos valstybės  vaizdas. Per 22 nepriklausomybės metus buvo sukurta stabili valstybė, turėjusi savo papročius, šventes, tautinę tapatybę. Buvo rengiamos dainų šventės, sparčiai populiarėjo teatras, kinas, komiksai. Žmonės švęsdavo Motinos, Kariuomenės dienas, minėdavo Vasario 16-ąją. Buvo publikuojama pramoginė literatūra – periodiniai leidiniai ir knygos. Lietuviai dažnai atostogaudavo savo šalyje, kur klestėjo kurortai: Palanga, Birštonas ir kiti.

Lietuvos pramonininkai glaudžiai bendradarbiavo su užsienio verslininkais. Tai liudija informaciniai pranešimai leidiniuose, kuriuose gausu užsienyje gamintų prekių reklamų. Nemažai dėmesio skirta ir informacijai apie lietuviškas prekes. Buičiai pagerinti ypač populiarūs buvo įvairios tematikos kalendoriai.

Tarpukario Lietuvos kasdienybės vaizdai aktualūs ir atpažįstami ir šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje.

Parodą parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Aida Grybienė ir Enrika Blikertaitė

 

LMAVB inf.

Lietuvių mokslo draugijos vadovėliai besikuriančiai mokyklai

Balandžio 23 – gegužės 9 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Vadovėliui parašyti ar bent jau išversti iš svetimos kalbos reikia ne tiek ypatingo talento, kiek darbštumo ir rūpestingumo ir, žinoma, lietuvių kalbos mokėjimo.“ Antanas Smetona.

 

Lietuvių mokslo draugija, gyvavusi 1907–1940 m., suvaidino didžiulį vaidmenį formuojant lietuvių tautą ir inteligentiją. Draugija nuėjo ilgą kelią – iš pradžių ji telkė išsilavinusius bei savamokslius, mokslą mylinčius ir jį palaikančius asmenis, po to – atsiradus poreikiui – ji ėmėsi mokslinių leidinių bei vadovėlių leidybos, užimdama svarbų barą – aprūpino vadovėliais besikuriančią lietuvišką mokyklą.

LMAVB inf.

Paroda „Avangardizmas lietuvių literatūroje“

2018 m. balandžio 17 – birželio 12 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia trijų stendų paroda, skirta avangardizmo pradininkams lietuvių literatūroje. Parodoje eksponuojami tarpukariu pasirodę žymiausių avangardo kūrėjų darbai. Tai – Kazio Binkio, Salio Šemerio, Juozo Tysliavos, Kazio Borutos ir Teofilio Tilvyčio kūryba. Lankytojai taip pat galės pamatyti Bibliotekos Senosios periodikos skyriuje saugomą literatūrinį žurnalą „Keturi vėjai“, telkusį pagrindinius avangardizmo šalininkus.

Avangardizmo Lietuvoje pradininkais buvo asmenys, nemažai laiko studijavę ar keliavę po užsienį. Šie netruko pastebėti, kad Paryžiuje ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose nėra bijomasi eksperimentuoti, griauti nusistovėjusias taisykles. Literatūrinių tekstų kūrimas buvo suvokiamas tarsi savotiškas žaidimas, eksperimentuojant su žodžiais ir stilistinėmis formomis.

Pasisėmę inspiracijų ir grįžę į Lietuvą, jie pradėjo jungtis į įvairias grupes, menines organizacijas. Viena iš tokių iniciatyvų – literatūrinis žurnalas „Keturi vėjai“, pradėtas leisti 1926 m.  

Avangardizmo atstovai nuolat diskutavo apie kultūros permainų būtinybę. Jie siekė paneigti romantinius tautos mitus ir kurti modernią, jokių taisyklių nepaisančią literatūrą. Menas buvo traktuojamas tarsi savotiška maišto forma, pirmiausia turėjusi supurtyti ir sukelti vidinį sąmyšį. Taigi skaitytojo šokiravimas buvo vienas iš tikslų, nes avangardistai siekė parodyti nė kiek nenudailintą realybę.

1930 m. pasirodė dar vienas leidinys, telkęs avangardinės literatūros kūrėjus. Žurnalo „Trečias frontas“ kolektyvą daugiausia sudarė prieš autokratinį Antano Smetonos režimą nusiteikę asmenys. Visgi netrukus vadinamieji trečiafrontininkai atsisakė savo literatūrinio maištingumo, avangardistinių formos eksperimentų ir pakreipė leidinį kita linkme.

 

  PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas