7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LMAVB inf.

LMAVB inf.

Lietuvių tarmėtyros atodangos: šiuolaikiškas požiūris į tarmių tyrimus

2019 m. vasario 14 d. 15 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks Lietuvių kalbos instituto profesorės Danguolės Mikulėnienės mokslinės monografijos „Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai“ sutiktuvės. Renginyje dalyvauja: knygos autorė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. dr. Vytautas Kardelis, prof. dr. Daiva Aliūkaitė, prof. dr. Grasilda Blažienė,
dr. Ilja Lemeškinas ir kt. Renginio vedėjas – dr. Sigitas Narbutas.


Kaimiškoji tradicinės tarmės gyvavimo aplinka ir ištikimas jos sergėtojas – menkai išsilavinęs senyvo amžiaus vietinis gyventojas – modernybės laikais sudaro galimybę tarsi „iš aukšto“ žvelgti į, kai kurių vertintojų nuomone, gerokai senstelėjusią kaimiškąją ar net kaimietiškąją dialektologiją ir „aukso amžių“, regis, jau nugyvenusius dialektologus.


Pristatoma knyga – tai patraukliai ir įdomiai parašyta pirmoji monografijų trilogijos dalis, kurioje autorė tyrinėja ikitarmėtyrinį laikotarpį ir lietuvių tarmėtyros pradžią – etnografiškąsias ir jaunagramatiškąsias jos ištakas, lietuvių tarmių skyrimą, tyrimų perspektyvų užuomazgas ir jų tipus.
Naujai atrasti (kai kurie visai dar nežinomi) dokumentai ir nauja senųjų faktų interpretacija leidžia pažvelgti į lietuvių dialektologiją kitaip. Monografijoje remiamasi lingvistinės istoriografijos ir kritinės lingvistinės analizės metodų nuostatomis.


Šiame trijų monografijų cikle lietuvių tarmėtyros faktai pateikiami sistemiškai, t. y. ne tiek pagal personalijas ar biografinius aprašus, kiek pagal tarmėtyros tyrimų metodologijas ir sociokultūrinį jų kontekstą. Todėl aptariamà ne tik visuotinai pripažintų, bet ir mažai žinomų ar net visai nežinomų lietuvių tarmių tyrėjų veikla, taip pat išryškinama istorinė ir (ar) išliekamoji jų darbų vertė.
Bene pirmą kartą Lietuvoje pabrėžiamas dialektologijos, kaip besiformuojančios kalbotyros šakos, tarptautiškumas.

1835 m. Simono Grosso rankraštinė gramatika ir Kazimiero Būgos ranka rašyta Eduardo Volterio parengta programa, sudaryta 1903 m. slavistų suvažiavimo lietuviškajai sekcijai
1835 m. Simono Grosso rankraštinė gramatika ir Kazimiero Būgos ranka rašyta Eduardo Volterio parengta programa, sudaryta 1903 m. slavistų suvažiavimo lietuviškajai sekcijai
LMAVB inf.

Sausio 31 d. sukanka 130 metų žurnalui „Varpas"

„Pradėjome išduoti laikraštį prie mažų spėkų, prie menkų turtų, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius mūsų sądarbininkų greit pasididins, kad mūsų darbas neliks tuščias, bet ras atsišaukimą tarp visų Lietuvių, trokštančių Lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas Varpas pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“. Šios viltys išsipildė: Varpas spaudos draudimo laikotarpiu gyvavo net 17 metų, kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką.
    „Varpo" sumanytojai buvo Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kiti. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla.


    Pirmasis šešiolikos puslapių „Varpo" numeris išėjo Tilžėje prieš 130 metų – 1889 m. sausio 31 dieną. Jame gausu tekstų įvairių poreikių skaitytojams. Pradedama minėtu įžanginiu J. Gaidamavičiaus straipsniu, apibrėžiančiu leidinio tikslus. Grožinės literatūros mėgėjams siūlomi V. Kapso pasirašytas eilėraštis „Varpas“ bei J. Gaidamavičiaus apysakos „Antanas Valys“ pradžia. Straipsnyje „Sunaudojimas medžio“ aptariami medienos panaudojimo būdai chemijos pramonėje. Polemizuojama su rusišku laikraščiu „Vilenskij Viestnik“ ir kitais dėl neva katalikų skleidžiamos netolerancijos rusams, ironizuojant teigiama, kad valdžia taip skriaudžianti ir varžanti lietuvius, kad šie „vos kvėpuoti begali“, o lygūs su rusais lietuviai esą pasidaro tik tuomet, kai tenka mokėti mokesčius – tokia J. Adomaičio-Šerno straipsnio „Audiatur et altera pars!“ mintis. Skyriuje „Iš tėvyniškos dirvos“, kurį galima laikyti pasaulio lietuvių kronika, pasakojama apie Briuselyje ir Vilniuje vykusias ūkio parodas, apgailestaujama, kad ūkininkų gimnazijose mažėja vaikų, svarstoma, ar bus siunčiami Vilniaus apygardos mokiniai į Mogiliavo sodininkystės mokyklą, sielojamasi dėl vykstančių vagysčių ir gaisrų, pasigendama tautiečių vienybės Amerikoje. Skyrelyje „Higiena“ pasakojama apie arbatą. „Literališkoje peržvalgoje“ aptariama 1888 m. išleista Konstancijos Skirmunt „Lietuvos istorija“. Pasaulinės įvairenybės bei įdomybės pateikiamos straipsnyje „Iš visur“: pasakojama apie ginklų ir karybos naujoves, žemės drebėjimus, tiek realius (telefonas, telegrafas), tiek fantastinius (balsu varomas automobilis) išradimus ir kt. Nemaža dėmesio skiriama politikos naujienoms Europoje, JAV ir Brazilijoje. „Muzikos“ skyrelyje kviečiama rinkti liaudies dainas, su gaidomis pateikiama daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Reklamuojamas Ernesto Weyerio knygynas Tilžėje ir jame parduodamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Pateikiama meteorologinių duomenų.
    Peržvelgus pirmąjį numerį matyti, jog tai – įdomus ir profesionaliai parengtas žurnalas, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą.


    „Varpo" tiražas siekė iki 1000 egzempliorių. Buvo spausdinamas kartą per mėnesį, išskyrus 1897–1899 ir 1905 m., kuomet išėjo 6 numeriai per metus. Leidinys buvo slapta gabenamas ir platinamas Lietuvoje (daugiausia skaitytojų telkėsi Suvalkijoje, šiaurės ir šiaurės rytų apskrityse), Rusijoje, Vakarų Europoje, JAV.


    „Varpą“ redagavo Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Stasys Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis. Leidinys tapo lietuvių inteligentus vienijančia grandimi. Prie Varpo leidimo prisidėjo apie 150 bendradarbių, kūrinius skelbė rašytojai: Jonas Biliūnas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Žemaitė ir kiti. Straipsnius rašė žinomi kultūros veikėjai: Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazimieras Būga, Petras Leonas, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Leidžiant Varpą ypač daug prisidėjo V. Kudirka: prirašė daugybę laikraščio puslapių, kiekviename numeryje jis gvildendavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus, vertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.


    Pasak Vaclovo Biržiškos, „Varpo" žurnalas atliko žymų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime: padėjo suburti pasaulinę lietuvių inteligentiją, leido kristalizuotis jos politinei orientacijai, ragino priešintis rusinimui ir lenkinimui, brandino lietuvių tautą siekti nepriklausomybės, švietė skaitytojus, įtraukė į literatūros darbą tokių žmonių, kurie anksčiau niekur nebuvo rašę. Varpininkai dėjo pastangas, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, daug dėmesio skyrė knygnešystės sąjūdžiui, knygų ir periodikos leidimui bei platinimui.


    Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi pilni 1889–1905 m. Varpo komplektai. Dėl prastos kokybės, trapaus popieriaus kai kurie leidiniai restauruoti. Skaitytojams prieinami ir jubiliejiniais 1989 metais išleisti fotografuotiniai Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje Varpo 1889–1905 m. numeriai bei „Vagos“ 1889 metų Varpo nr. 1–12.

Parengė Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė

 

Literatūra:
1. Biržiška, Vaclovas. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 1932, nr. 5, p. 181–185.
2. Merkys, Vytautas. „Varpas“ (1889–1905). In: Varpas, 1889 Nr. 1–12: fotografuotinis leidinys. Vilnius : Vaga, 1989, p. [1–6].
3. Varpas. In: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilniaus universitetas, Knygotyros katedra. Vilnius: Alma Littera, 1997, p. 387.
4. Varpas. In: Lietuvių enciklopedija. T. 33. Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, p. 167–175.
5. Varpas. In: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 549.

 

LMAVB inf.

Pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas – 1863 m. sukilimo dalyvis

2019 m. sausio 31 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks susitikimas su fotografijos istoriku Dainiumi Junevičiumi ir istoriku dr. Dariumi Staliūnu. Renginio metu bus pristatyta D. Junevičiaus studija apie iki šiol mažai žinomą fotografą Abdoną Korzoną (g. 1824 m. Pašaltuonio dvare netoli Tauragės – m. po 1874 m. Troicke Orenburgo gubernijoje).

Vilniuje nuo 1859 m. iki 1863 m. balandžio mėn. veikusioje šio fotografo studijoje nusifotografavo šimtai jo amžininkų, tačiau didžiausias fotografo nuopelnas Lietuvos kultūrai yra jo padarytos pirmosios Lietuvoje nuotraukos už studijos sienų. Korzonas taip pat yra stereoskopinės fotografijos pradininkas Lietuvoje.

Remdamasis Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos archyvuose, muziejuose bei bibliotekose surinkta archyvine medžiaga, sunkiai prieinamais publikuotais šaltiniais knygos autorius rekonstravo fotografo biografiją, vienoje vietoje sukaupė po pasaulį pasklidusias Korzono darytas nuotraukas. Išsamūs vietovaizdžių nuotraukų aprašymai padeda pažvelgti į 19 a. septintojo dešimtmečio pradžios Vilnių tuo metu gyvenusių žmonių akimis. Labai vertingos knygoje pateiktos Korzono nufotografuotų žmonių biografijos. Pasakodamas apie fotografo gyvenimą, veiklą, dalyvavimą 1863 m. sukilime bei tremtį, autorius pateikia labai platų istorinį ir kultūrinį kontekstą, todėl knygos skaitytojai sužinos daug intriguojančių faktų apie to laikmečio kasdienybę ir sukilimo eigą Vilniaus gubernijoje.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, grafika, dokumentais, žemėlapiais ir planais, archyvinių dokumentų faksimilėmis, pridėti specialūs akiniai trimačiams vaizdams žiūrėti.

Knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, dailininkė Rasa Janulevičiūtė.

Fotografijos istorikas Dainius Junevičius ypač domisi Lietuvos fotografijos ištakomis, yra šiuo metu Lietuvos dailės muziejuje veikiančios parodos „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ kuratorius ir jos katalogo autorius.


Ligita Mikulėnienė
Komunikacijos skyrius
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius
(85) 212 68 90

 

LMAVB inf.

130 metų nuo Ignoto Domeikos mirties

2019 m. sausio 24 d., 15.30 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1,  vyks renginys, skirtas geologo, mineralogo, kalnų inžinieriaus Ignoto Domeikos (1802–1889) mirties 130-osioms metinėms paminėti, kurio metu bus pristatyta paroda „Pažvelk į mineralą dar bevardį“. Susitikime kalbės Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos prezidentas, geologas akad. Algimantas Grigelis, geografas prof. Algimantas Česnulevičius, chemikas akad. Aivaras Kareiva, mokslo istorikė dr. Birutė Railienė. Renginio vedėjas – LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Paroda renginių salėje veiks nuo sausio 23 iki vasario 10 dienos.

Sausio 23 d. sukanka 130 metų nuo Ignoto Domeikos mirties. Ignotas Domeika (1802–1889) – Vilniaus universiteto auklėtinis, filomatas, sukilėlis, mineralogas, geologas, etnologas, mokslininkas ir pedagogas, ilgametis Čilės universiteto rektorius – minimas greta didžiųjų XIX a. švietėjų ir humanistų. Lietuvoje jau keliolika metų daug rašoma apie Ignotą Domeiką, siekiant šį vardą padaryti labiau žinomą visuomenei. Žymusis mokslininkas, pelnęs pasaulinį pripažinimą, Čilėje – savo antrojoje Tėvynėje – yra vadinamas „didžiuoju švietėju“ (isp. grand educador), sako akademikas Algimantas Grigelis. Ignotas Domeika yra nuveikęs didžių mokslo darbų. Jo vardu pasaulyje pavadinta daugiau nei 140 gamtos, istorijos, net kosmoso objektų. Vilniuje, Bazilijonų vienuolyno vartuose, pritvirtinta Ignotui Domeikai skirta atminimo lenta, Kairėnuose yra Igno Domeikos gatvelė, tačiau senamiesčio, kur jis gyveno ir studijavo, viešose erdvėse Domeikos vardo pasigendame. Vilniaus savivaldybė pasitarnautų visuomenei, įrengdama atminimo lentas Bernardinų ir Šv. Mykolo gatvelėse, kuriose iškilus mokslininkas gyveno.

LMAVB inf.

Išblaškyti išlikę. Pažintis su Bibliotekos dailės rinkiniais

2019 m. sausio 17 d. 16 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) pirmąkart į viešumą bus iškelti ir aptarti mažai žinomi tapybos darbai iš Bibliotekos dailės rinkinio. Parodą „Išblaškyti išlikę“ pristatys Retų spaudinių skyriaus darbuotoja menotyrininkė dr. Neringa Markauskaitė, menotyrininkė dr. Jolanta Širkaitė.


LMA Vrublevskių bibliotekoje yra pristatoma nedidelė dailės kūrinių ekspozicija – mažai žinomo rinkinio, kurio didžiausią dalį sudarė tapyba, fragmentai. Šis rinkinys buvo kaupiamas jau ankstyvaisiais Bibliotekos kūrimosi metais, vėliau jis nuolat gausėjo. Apie jį liudija Bibliotekoje buvusio Ikonografijos muziejaus ir kitų savininkų kūrinių priklausomybės ženklai.


Šį Bibliotekos rinkinį primena XIX–XX a. aliejumi, akvarele, pastele sukurti paveikslai, taip pat piešiniai, prieškariu priskirti muzealijoms ir eksponuoti įvairiose Bibliotekos erdvėse. Dabar jie saugomi Retų spaudinių skyriaus fonduose – jų išliko nedaug. Didžioji rinkinio dalis XX a. II pusėje perduota muziejams, taip pat įvairioms visuomeninėms įstaigoms; dauguma paveikslų jau yra tapę jų nuosavybe, puošia kitus interjerus.


Vieną iš šios parodos eksponatų galima sieti su Napoleono Ordos skirtingų šalių kraštovaizdžių akvarelėmis – tai dailininko nupieštas Prancūzijos Bokero (Beaucaire) miesto peizažas. Paminėtina Jono Šolmos Trakų pilį vaizduojanti akvarelė. Römerių rinkinį primena Alfredo Izidoriaus Römerio pastelė – moters su melsvomis gėlėmis portretas, taip pat Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės, kuriose pavaizduoti Kraslavos turgaus, Rėzeknės pilies ir Janapolio dvaro ir kitų vietovių motyvai.
Dalį ekspozicijos sudaro Vilniuje kūrusių ir parodose dalyvavusių dailininkų darbai. Verta išskirti Vladislovo Dmachausko akvarelę, primenančią Didžiosios gatvės ir šio miesto istoriją, taip pat Mstislavo Dobužinskio kompoziciją, tikėtina, sukurtą Vilniaus vaizdų ciklui, ir šį miestą tapiusių Mykolo Raubos bei Adomo Mendziblockio (Międzybłocki) darbus. Parodoje eksponuojami ir nedaug žinomi Henriko Veisenhofo (Weyssenhoff) piešiniai, kuriuos dailininkas galėjo sukurti Rusakovičių dvare Baltarusijoje. Taip pat pristatomi ir nežinomų autorių – spėjama, Lietuvos dailininkų – darbai, kuriuose senojo Vilniaus vaizdai primena XVIII–XIX a. tapybos bei grafikos kompozicijas.
Parodoje išsiskiria aptariamąjį rinkinį nežinia kieno pastangomis ir kokiu laikotarpiu papildę Lietuvos dailės klasikų paveikslai: Antano Žmuidzinavičiaus „Pajūryje“‚ Justino Vienožinskio „Gluosniai paežerėje“, Rimto Kalpoko „Vėjuota diena“, taip pat Kauno meno mokykloje studijavusio Stepono Varašiaus peizažai „Pažaislis“ ir „Nemuno vingis“.


Vrublevskių bibliotekos dailės rinkinys buvo sukauptas iš pavienių privačių kolekcijų ir pačių dailininkų dovanotų kūrinių. Dauguma kūrinių tebelaukia tyrėjų dėmesio.
Paroda veiks 2019 m. sausio 9–22 d.
Dr. Neringa Markauskaitė
 

 

Napoleonas Orda. Beaucaire. 1839. Popierius, akvarelė. LMA Vrublevskių biblioteka
Napoleonas Orda. Beaucaire. 1839. Popierius, akvarelė. LMA Vrublevskių biblioteka
LMAVB inf.

Paroda iš Vrublevskių bibliotekos kolekcijų istorijos: grafo Henriko de Broel-Platerio knygos

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2018 m. gruodžio 28 – 2019 m. sausio 30 d. veikia paroda „Nedoras grafas ir advokatas Vrublevskis: vienos bibliotekos pėdsakais“, skirta Tado Vrublevskio 160-osioms gimimo metinėms.

Šia paroda praveriame duris į LMA Vrublevskių bibliotekos istoriją, daugiau dėmesio skirdami laikotarpiui iki jos įsteigimo 1912 m. ir slėpiningam XX a. pradžios Vilniaus kolekcininkų ir bibliofilų pasauliui.

Iš tėvų Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858 XI 8–1925 VII 3) paveldėjo kažkiek knygų bei rankraščių, tilpusių į dvi spintas. Šį rinkinį jis dar iki Pirmojo pasaulinio karo ženkliai išplėtė, įsigijęs grafo Juzefo de Broel-Platerio, Juzefo Cechanovičiaus, Juzefo ir Jano Veisenhofų, Juzefo Bielinskio ir kai kurių kitų asmenų bibliotekas ar paskiras reikšmingas kolekcijas.

Vienas iš tokių asmenų, pardavusių Vrublevskiui savo asmeninę biblioteką, buvo grafas Henrikas de Broel-Plateris (1868 IV 22 ar 23 – po 1926). Apie jį daug nežinome. Genealoginės studijos apie Platerių giminę autorius Simonas Konarskis nurodo grafą buvus I austrų ulonų pulko rezervo karininką, taip pat mini jį turėjus tą garsios Platerių Kraslavos dvaro bibliotekos dalį, kurią sudarė knygos iš „XVI–XVIII a. prancūzų ir lenkų literatūrų“ (Kraslava – dab. to paties pavadinimo savivaldybės centras, esantis Latvijos Respublikoje šalia sienos su Rusijos Federacija).

1907 m. pradžioje patikėtinis Vrublevskiui pranešė, kad grafas Plateris norėtų advokatui parduoti savo asmeninę biblioteką. Ją sudarė beveik 7 000 leidinių. Didesnė jų dalis, tilpusi į 84 pakus, buvo saugoma Vilniuje, kur grafas tuo metu gyveno. Kažkiek knygų buvo likusios grafui priklausiusiame Pustinios dvare (vietovė netoli Kraslavos). Susipažinęs su bibliotekos katalogu, Vrublevskis iš grafo 1907 m. spalio 30 d. už 2,5 tūkst. aukso rublių nupirko jo rinkinius. Tada Vrublevskio butą pasiekė tik dalis įsigytų leidinių. Nors ir žadėjo, grafas neatsiuntė Pustinios dvare saugotos bibliotekos likučių, be to, kelis šimtus vertingiausių knygų jis nuo Vrublevskio nuslėpė, kad jas galėtų pasiūlyti kitiems pirkėjams. 1908 m. gegužės 13 d. Vrublevskis netgi pagrasino grafui teismu, jei šis jam likusių knygų neatiduosiąs. Atrodo, kad grafo tai neišgąsdino, nes jau tų metų vasarą iš Varšuvos antikvaro Hieronymo Wilderio Vrublevskis gavo žinią, jog grafas jam pasiūlė įsigyti nemažai vertingų leidinių, Wilderis juos nupirko, o paskui pardavė Krasinskių ordinacijos bibliotekai. Vrublevskis gavo iš Wilderio parduotų knygų sąrašą.

Universalaus turinio Pustinios dvaro bibliotekoje būta itin vertingų leidinių: Viljamo Šekspyro, Džono Miltono, Moljero, Voltero, Frydricho Šilerio, Adomo Mickevičiaus kūrinių, Jano Dlugošo, Petro Roizijaus, Petro Skargos, Jano Amoso Komenskio, Bartošo Paprockio, Kasparo Neseckio knygų, keletą garsiausių Karlo Linėjaus botanikos darbų, Motiejaus Dogelio, Stanislovo Bonifaco Jundzilo, Andriaus Sniadeckio, Liudviko Heinricho Bojanaus, kai kurių kitų Vilniaus universiteto profesorių veikalų. Lieka tik apgailestauti, kad ne visi iš jų pateko į Vrublevskio rankas. Mat tai, ką jis gavo iš grafo ir kas išliko iki mūsų dienų, šiandien sudaro LMAVB senųjų spaudinių aukso fondą. Be kitų dalykų, iš grafo Vrublevskis įsigijo Jono Radvano Radviliadą ir kitus reikšmingus lituanikos dokumentus.

Dr. Daiva Narbutienė

 
 
 

LMAVB inf.

Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda, skirta atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečiui

Lapkričio 6–30 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, veikia paroda „Lietuvos kariuomenei – 100“. Parodoje eksponuojami gausūs Bibliotekoje saugomi Lietuvos kariuomenės dokumentai, ikonografija. Rengiant parodą, į stendus pavyko sutalpinti tik mažą dalį savanorių prisiminimų, jų fotografijų, tarpukariu išleistų atvirukų, įvairių kariuomenės žinybų leistos literatūros. Dėl vietos stokos neeksponuojama to laikotarpio kariškių periodika, tačiau visuomenė pamatys ir šiek tiek privačiuose archyvuose saugomų dokumentų. Tai gera proga juos viešinti, padaryti prieinamus tyrėjams. Daugiau dėmesio derėtų skirti visuomenei mažai žinomai akademiko fiziko Povilo Brazdžiūno fonde saugomai Lietuvos kariuomenės, aviacijos istorijos fotografijų kolekcijai. Jaunystėje baigęs Aviacijos mokyklą, akademikas, akivaizdu, ir sovietmečio sąlygomis jautė didelius sentimentus nepriklausomos Lietuvos kariuomenei, rinko fotografijas, paliko atsiminimus. Parodoje rodomos trys Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės kovotojų fotografijos, darytos iš 1991 m. Aukštelkų kaime (Radviliškio raj.) rastų dešimties negatyvų, patekusių į šios rinktinės archyvą. Būtent šios fotografijos išsamiausiai aprašytos, amžininkų atpažinti beveik visi jose esantys partizanai.

Lapkričio 22 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyks parodos pristatymas. Renginyje kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Audronius Ažubalis ir kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas dr. Stasys Stačiokas. Apie Lietuvos kariuomenės istoriją pasakos istorikai dr. Valdas Rakutis ir dr. Tomas Balkelis. Renginį ves LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.

Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ir iš dokumentų bei ikonografijos patirti dalį Lietuvos kariuomenės istorijos!

 

Kavalerijos pulko paradas, kurį stebi Prezidentas A. Stulginskis ir ministras pirmininkas L. Bistras.  Kaunas, 1922 m. LMAVB RSS
Kavalerijos pulko paradas, kurį stebi Prezidentas A. Stulginskis ir ministras pirmininkas L. Bistras. Kaunas, 1922 m. LMAVB RSS
LMAVB inf.

Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją

LMA Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda, skirta Vilniaus arkivyskupijos 630 metų sukakčiai paminėti. Parodos pavadinimą „Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją“ ir pačią jos struktūrą netiesiogiai įkvėpė pirmoji Katalikų bažnyčios Lietuvoje istorija – Vilniuje išspausdinta jėzuito, istoriko Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knyga Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lituaniæ Ducatu pertinentium, 1650).

 

Vrublevskių bibliotekoje saugoma itin vertinga Vilniaus vyskupijos dokumentų kolekcija. Ypač išskirtini unikalūs rankraščiai.

 

Parodoje eksponuojami Vyskupijos istorijai svarbūs rankraštiniai ir spausdinti dokumentai, atspindintys įvairius jos raidos etapus: augimą, klestėjimą ir priespaudą, Bažnyčios institucijų veiklą ir liaudies pamaldumo praktikas, šventes ir kasdienybę.

Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, rašyta daugiau nei 260 metų (1670–1938). LMAVB.
Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, rašyta daugiau nei 260 metų (1670–1938). LMAVB.
LMAVB inf.

Nepažįstamo Vilniaus scenos Konstantino Kukevičiaus litografijose

Rugsėjo 13 – lapkričio 2 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Konstantino Kukevičiaus litografijos. Nepažįstamo Vilniaus scenos“. Skaityklos stenduose eksponuojamos Retų spaudinių skyriaus rinkiniuose esančios XIX a. I p. dailininko Konstantino Kukevičiaus litografijos. 

 

Konstantino Benedikto Antano Kukevičiaus (1818–1840) kūryba apima XIX a. ketvirtą dešimtmetį, kurį sudrebino sukilimas ir uždarytas Vilniaus universitetas –  du lemtingi įvykiai, pakeitę ne vieno dailininko gyvenimą. Viename iš ankstesnių K. Kukevičiaus gyvenimo aprašymų, išspausdintame Edvardo Rastaveckio (Edward Rastawiecki) tapytojų žodyne (Słownik malarzów polskich, t. 1, Warszawa, 1850), užsimenama apie jo dailės studijas ir Vilniuje sukurtus paveikslus, taip pat ir 1840 m. išleistas litografijas. Vėlesnėse biografijose aptinkama daugiau žinių apie mokymąsi Sankt Peterburge, randama informacijos, kad grįžęs į Vilnių K. Kukevičius priėmė kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (Ludwig Sayn-Wittgenstein) pasiūlymą nutapyti Verkių rūmų eksterjerus ir interjerus. Apie K. Kukevičių dienraštyje „Dziennik Wileński“ 1937 m. rašė Liucijonas Uzembla, turėjęs šio dailininko kūrinių savo kolekcijoje.

Konstantino Kukevičiaus litografija „Kepurių pardavėjas“. 1839 m. LMAVB. RSS. G3. 606.
Konstantino Kukevičiaus litografija „Kepurių pardavėjas“. 1839 m. LMAVB. RSS. G3. 606.
LMAVB inf.

Paroda, skirta Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejui

2018 m. liepos 9 – rugsėjo 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda In matrimonium ducere, skirta Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejui. Ją parengė Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė.

Karališkųjų Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų jubiliejinė sukaktis suteikė progą pažvelgti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomus dokumentus kitomis akimis, paieškoti, kas XVI–XVII a. buvo manoma apie vedybas, kaip jos buvo pažymimos, kokie teisės – bažnytinės ir pasaulietinės – dokumentai reglamentavo dviejų žmonių sąjungą.

Mundus sine sole, coniugium sine prole (pasaulis be saulės, santuoka be palikuonių) – tokius Aurelijaus Augustino (354–430) žodžius atliepia lotyniška patarlė coniugium sine prole, quasi dies sine sole (santuoka be vaikų – tarsi diena be saulės). Todėl iš keleto lotyniškų žodžių, kurie reiškia santuoką, pasirinkome labiausiai atitinkantį santuokos prasmę – in matrimonium ducere (vesti, t. y. vesti motinystėn). Viename parodos dokumentų Magnum theatrum vitae humanae aiškinama, jog moteris turinti tekėti, kad taptų motina, o žodis matrimonium siejamas su žodžiais matris munium – motinos pareiga, nes ne tėvui, o motinai tenkanti didesnė pareiga vaiką išnešioti, pagimdyti, išauklėti. Plocko vyskupas Erazmas Vitelijus, 1517 m. atsakydamas į Žygimanto Senojo laišką, kuriame buvo klausiama patarimo dėl antrųjų vedybų, sveikino jį pagaliau apsisprendus vesti. Vyskupas rašė, kad nieko nesą šventesnio už santuokos ryšius – tą patvirtinantys ir Dievo, ir žmonių įstatymai, kad tai esantis vienintelis teisėtas būdas susilaukti palikuonių. Jei nebūtų duodama galimybė susilaukti vaikų, tai imtų trūkti žmonių. O be to, rašė Žygimantui vyskupas, geros žmonos patiems geriausiems vyrams suteikiančios didelę paguodą, tai tarsi ta pati dvasia apsigyvenanti dviejuose kūnuose, mat abu dalijasi tuo pačiu džiaugsmu, tuo pačiu liūdesiu, o vienam kuriam pasitraukus, kitas vos galintis gyventi – ką turėjęs pajusti ir Žygimantas Senasis. Neturintis žmonos neturi ir namų, niekas tokiam neteikia džiaugsmo. Jeigu išmintingi vyrai nevestų, tai pasaulis neturėtų tiek iškilių karalių, tiek vertų princų ir šaunių karių, kad jų valdomos valstybės galėtų klestėti. Iš Žygimantui peršamų nuotakų vyskupas Erazmas Vitelijus siūlo rinktis karališko kraujo turinčią Bario kunigaikštytę Boną. Kitas svarbus dalykas, bylojantis Bonos naudai – kraitis. Vyskupas rašo, kad to nereikėtų gėdytis, nes kraitis esantis įstatymiškas vedybų priedas. Tinkamas ir nuotakos amžius – 18 metų. O dėl grožio (matyt Žygimantui tas rūpėjo) nesą ko jaudintis, nes Italijos, o ypač Neapolio merginos esančios gražios ir savo puošnumu kitas pralenkiančios; tik svarbu, kad nebūtų akivaizdžių sveikatos trūkumų, o tai nesunku ir būtina patikrinti. Visa kita papildysiantis tikėjimas, geranoriškumas ir abipusė sutuoktinių meilė, o Dievas viską surikiuosiąs ir palaiminsiąs.

Dievas laimino: karališkoji šeima susilaukė dviejų dukterų – Onos ir Kotrynos, bei sūnaus, sosto įpėdinio Žygimanto Augusto. Duktė Kotryna Jogailaitė tapo būsimo karaliaus – Zigmanto Vazos – motina.

Kelias į motinystę neretai būdavo tragiškas: mirdavo kūdikiai, mirdavo ir juos pagimdžiusios motinos. Todėl būdavo tuokiamasi du, tris, keturis kartus, kai išsipildydavo duota priesaika: kol mirtis mus išskirs. Tą galima matyti ir iš parodoje eksponuojamų dokumentų. Vestuviniuose sveikinimuose tradiciškai minimas graikų ir romėnų vedybų dievas Himenėjas. Jo pakvietimą į šventę visada lydėjo pavydus karo dievo Marso ir mirties deivės Libitinos šešėlis.

Rašydami sveikinimus plunksną miklino universitetų, akademijų, kolegijų studentai, pritaikydami retorikos ir poetikos klasėse įgytas žinias. Vyraudavo dviejų susijungiančių giminių, jų herbų šlovinimo alegorinė tema.

Be sveikinimų vestuvių proga, parodoje eksponuojami teisinio pobūdžio dokumentai, turto dovanojimo raštai, žemėlapiai, grafikos kūriniai ir kita vaizdinė medžiaga. Didžioji dokumentų dalis saugoma Retų spaudinių skyriuje (RRS). Rankraščių skyriuje (RS) saugomi Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos dovanojimo raštai, kiti archyviniai dokumentai.
            Violeta Radvilienė
            

 

  PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas