7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LMAVB inf.

LMAVB inf.

Žurnalui „Talka“ – 100 metų

Kooperacijos žurnalui Talka šiemet sukanka 100 metų. Jis be pertraukų įvairiu dažnumu ėjo Kaune nuo 1919 m. spalio iki 1940 m. liepos. 1919 m. Talką leido Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjunga, 1920–1925 m. – Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga, o po 1925 m. – Lietuvos kooperatyvų taryba. 1919–1940 m. iš viso buvo išleisti 438 Talkos numeriai.
Žurnalo pavadinimo prasmė paaiškinta pirmajame numeryje: „koperacija daugiau panėši į baigiamas nykti mūsų sodžiuose talkas. Kuriam reikalui daromos talkos visiems gerai žinoma: vienam kuriam kaimo gyventojui reikia linus minti, rugius kirsti, ar kitą kurį darbą dirbti. Prašosi į talką kaimynų. Susirenka dažniausiai jaunimas – ir darbas tirpte tirpsta. Už darbą jokio mokesnio neimama, bet kiekvienas žino, kad patalkavus jam šiandien savo kaimynui, ryt tas kaimynas prašomas patalkaus jam. Suprantamas daiktas, kad į talką eiti nepriversi varu. Į talką žmonės eina viens kitam savo noru, susišelpimo vedami. Kiek kitokios ir kitais vardais atsirado talkos paskutiniais laikais, kurias vadiname Koperacijos bendrovėmis. [...] Jei žmonės ūkio reikalais savo noru sutaria bendrai dirbti ne pelnui, tik savo gyvenimo reikmėms tenkinti, nenaudojant kitų, tai ir yra koperacijos b-vė.“ [1]


Žurnalą Talka inicijavo ir 1919–1928, 1937–1940 m. redagavo Petras Šalčius (1893–1958), ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, veiklus įvairių kooperacijos organizacijų narys, spaudos bendradarbis. Baigęs teisės studijas ir išklausęs Aukštuosius kooperacijos kursus Maskvoje, 1919 m. P. Šalčius buvo pakviestas į Prekybos ir pramonės ministeriją, kur dalyvavo steigiant Kooperacijos departamentą bei rengiant Kooperacijos bendrovių įstatymą, paskatinusį Lietuvoje kurtis kooperacines bendroves, kurios Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių opkupacijos metu buvo beveik visai išnykusios. Be to, P. Šalčius kūrė kooperatyvus ir kooperacijos sąjungas, parengė kooperacinių bendrovių įstatų pavyzdžius, taip pat knygelių vartotojų bendrovių organizavimo, sąskaitų tvarkymo klausimais, parašė pirmąjį lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį, paskelbė per 600 originalių ir verstų straipsnių. [4; 5]


Be P. Šalčiaus, prie Talkos žurnalo redagavimo įvairiu leidinio gyvavimo laiku prisidėjo nemažas būrys visuomenės, politikos ir ūkio veikėjų: ekonomistas, mokslininkas, pedagogas Marijonas Gregorauskas (1908–1995), gamtos mokslų daktaras, agronomas, pedagogas, politikas Jurgis Krikščiūnas (1894–1947), Spaudos fondo veikėjas, politikas, Koopercijos banko valdybos pirmininkas Vincas Kvieska (1889–1958), agronomas, miškininkas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos narys Jonas Masiulis (1870–1941), pedagogas, visuomenininkas, tautosakos rinkėjas Silvestras Pašakarnis (1891–1954), rašytojas, aktorius, režisierius, žurnalistas Antanas Rūkas (1907–1967), politikas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas Juozas Tūbelis (1882–1939), politikas, vienas Kooperacijos banko steigėjų, jo valdybos pirmininkas, Lietuvos kooperatyvų tarybos sekretorius Vincas Zakarevičius (1891–?).


Žurnalas rašė apie bendruosius kooperacijos ir ūkio reikalus, Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą, teikė praktinių patarimų kooperatyvams, skelbė žinias apie Lietuvos ir užsienio bendrovių patirtį, dalijosi kainų, rinkų naujienomis, rūpinosi Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos reikalais, populiarino ekonomikos ir statistikos žinias, spausdino valdžios įsakymus kooperacijos reikalais, publikavo skelbimus.


P. Šalčiaus redaguojama Talka buvo pabrėžtinai apolitiškas leidinys. „Be savo priprasto darbo atsiliepti į gyviausius koperacijos reikalus, šiuo laiku jai [Talkai] tenka ypatingo dėmesio kreipti į tai, kad koperacijos judėjimas nesusiskaldytų į sroves-sroveles ir dėl to nesusilpnėtų. Koperacijos darbas Lietuvoje pradėtas varyti neatsižvelgiant į politikos ar tikybos pažiūras. Paskutiniu laiku, paaštrėjus partijų santykiams, koperaciją norima žut būt suskaldyti ir pajungti partijos reikalams. Apie to darbo pražūtingumą „Talkoje“ jau ne vieną kartą buvo rašyta. To pat nusistatymo „Talka“ liks ir toliau. Ji kaip pirmiau, taip ir dabar, ir ateityje kvies Lietuvos piliečius bendrais ūkio reikalais eiti išvien. Juk kiekvienas sąmoningas mūsų krašto pilietis supranta, kiek mūsų kraštas ekonomiškai yra atsilikęs nuo savo kaimynų. Būdamas ekonomiškai silpnas mūsų kraštas nėra ir negalės būti politiškai stiprus.“ [6]


Įdomūs ir netgi aktualūs šių dienų vartotojams išlieka Talkos straipsniai apie prekių kokybę, pavyzdžiui, apie sviesto klastojimą: „Kadangi sviestas esti brangus produktas, jis visuomet įvairiais būdais falsifikuojamas. [...] 1) Į sviestą primaišo lajaus ir taukų, 2) margarino, 3) kokoso riebalų ir kitų aliejų, 4) virinto bulvių krakmolo, 5) vandens ligi 50 %, 6) įvairių mineralinių medžiagų, 7) nudažo orleanu, tymų dažais, morkomis, 8) deda konservuojamųjų medžiagų. [...] Pavalgius pietus restoranuose arba cukrainėse suvalgius porą pyragaičių, pilietis brangiai užsimoka savo sveikata, bent kelias dienas sirgdamas viduriais tik dėl to, kad biznieriai daugiau uždirba ant margarino ir kokovaro, arba amerikoniškų taukų, negu ant savo šalies sviesto.“ [2]


Žurnalui bręstant, jo puslapiai praturtėjo reguliariais grožinės literatūros intarpais, karikatūristo Jono Martinaičio pieštais komiksais su humoristiniais eilėraščiais, radosi nuolatinių skilčių: Žemės ūkis, Kooperacija Lietuvoje, Kooperacija svetur, Provincijos kronika, Mūsų kooperatyvai, Kooperatyvų praktika, Įvykių kronika, Naujos knygos, Kooperatyvai ir spauda ir kitų. Nuo 1924 m. gegužės iki 1926 m. su Talka ėjo iliustruotas dvimėnesinis priedas Dienos rūpesčiai, skirtas esamiems ir būsimiems kooperatyvų nariams.


1925 m. prie žurnalo Talka buvo prijungtas „Lietūkio“ leidinys Lietuvos dirva. Talka tapo Lietuvos kooperatyvų tarybos organu. 1935 m. prie Talkos buvo prijungtas kitas Lietuvos kooperatyvų tarybos leidinys Bendras darbas, skirtas eiliniams kooperatyvų nariams, populiariai aiškinęs kooperacijos naudą. Suliejant šiuos leidinius norėta padidinti Talkos tiražą. [3]


Taigi Talka propagavo kooperacijos idėją, leido susipažinti su užsienio kooperaciniais sąjūdžiais bei jų problemomis. Leidinys drauge su Lietuvos ūkiu išgyveno ir augimo, plėtros laiką, ir nusivylimus, verslo stagnaciją, ir stabilumo laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. įsigalėjus sovietų valdžiai, leidinio gyvavimas nutrūko.


Be Talkos, Lietuvoje buvo leidžiama ir daugiau ūkiui, prekybai, ekonomikai ir kooperacijai skirtų leidinių, pavyzdžiui, Kooperatorius (1910–1911), Sietynas (1919–1922), Gerovė (1928–1929), Kooperacija (1925–1928), Lietuvos kooperacija (1927–1938), Bendras darbas (1928–1935) ir kiti. Visų jų galima paskaityti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje. Čia saugomi ir beveik visi žurnalo Talka numeriai, nedidelių spragų turi 1923 ir 1935 m. komplektai.

Literatūra:
1. Koperacija. Talka, 1919, spalis, Nr. 1, p. 3.
2. Krasauskas, Juozas. Prekių falsifikacija. Talka, 1924, Nr. 16 (bal. 20), p. 2.
3. Lukoševičius, Vincentas. Kooperacijos raida Lietuvoje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pinigų studijos, 2005, Nr. 4, p. 28–44.
4. Mackevičius, Jonas [?]. Profesorius Petras Šalčius – pirmojo lietuviško buhalterinės apskaitos vadovėlio autorius [žiūrėta 2019 m. gegužės 9 d.]. Interneto prieiga: http://aktualijos.lt/profesorius–petras–salcius–pirmojo–lietuvisko–buhalterines–apskaitos–vadovelio–autorius.
5. Merkelis, Aleksandras. Šalčius, Petras. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 313–314.
6. „Talkos“ uždaviniai. Talka, 1925, Nr. 1 (saus. 4), p. 1.


Parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė.

LMAVB inf.

paroda „YIVO archyvo dokumentai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“

2019 m. rugsėjo 11 – spalio 4 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „YIVO archyvo dokumentai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, skirta pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo (F424) turinį ir jo įvairovę.
Žydų mokslinių tyrimų institutas (jidiš k. – Yidisher visnshaftlekher institut, sutrumpintai YIVO arba JIWO) buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje ir Berlyne. Pagrindinis šio pasaulietinio instituto tikslas buvo rinkti medžiagą, registruoti ir tirti žydų gyvenimo praeitį ir dabartį, ypač – jidiš kalbą ir kultūrą, ugdyti mokslo darbuotojus. Instituto tarybos garbės prezidiumą sudarė Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Simonas Dubnovas (Simon Dubnow) ir kiti garsūs mokslininkai. Mokslinę-tiriamąją veiklą institutas vykdė filologijos, istorijos, ūkio-statistikos, psichologijos-pedagogikos mokslų sekcijose, kurios galėjo remtis surinktu archyvu, biblioteka, muziejumi ir bibliografiniu centru. 1925–1939 m. Vilniuje YIVO sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika, kuri turėjo daugiau kaip 220 000 leidinių kartoteką, daugiau kaip 40 000 knygų, keletą tūkstančių rankraščių ir autografų, daugiau kaip 10 000 žydų periodinių leidinių, apie 100 000 plakatų, lankstinukų ir ataskaitų, teatro muziejus sukaupė apie 100 000 tautosakos vienetų (priežodžiai, papročiai, dainos ir kt.) kolekciją ir t. t. Žydų mokslinis institutas plėtėsi, 1933 m. persikėlė į naują pastatą (Vivulskio g. 18).
YIVO veiklą nutraukė prasidėjęs antrasis pasaulinis karas. Tuo metu Kopenhagoje viešėjęs YIVO įkūrėjas ir direktorius Maksas Veinreichas (Max Weinreich) persikėlė į Niujorką, kurio filialą 1940 m. oficialiai paskelbė pagrindiniu institutu ir tęsė veiklą. Lietuvoje prasidėjus nacių okupacijai, apie 20 žydų iš Vilniaus geto (vadinamoji „popieriaus brigada“) kasdien buvo priversti dirbti YIVO bibliotekoje: atrinkti svarbiausius dalykus išvežimui į Vokietiją, o likusius palikti perdirbimui popieriaus fabrike. „Popieriaus brigada“, rizikuodama savo gyvybėmis, knygas ir dokumentus slėpė YIVO palėpėje, perduodavo į miestą ar slapta išnešdavo ir slėpdavo gete.
Į Vokietiją išvežta Žydų mokslinių tyrimų instituto archyvo dalis po karo buvo rasta Ofenbache ir 1947 m. perduota Niujorko YIVO filialui. Vilniuje paslėpti ir išlikę, griuvėsiuose rasti YIVO archyvo spaudiniai ir rankraščiai tapo įkurto Žydų muziejaus pagrindu. Jį 1949 m. likvidavus, archyvas atiteko Lietuvos ministrų tarybos Valstybinio spaudos komiteto Lietuvos knygų rūmams. Unikalius dokumentus išgelbėjo ilgametis (1946–1980) Knygų rūmų direktorius  Antanas Ulpis (daug dėmesio skyręs senovinių knygų rinkimui iš nykstančių dvarų, kitų bibliotekų), paslėpęs juos Knygų rūmams priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje saugykloje.
Iš Knygų rūmų išlikęs YIVO archyvas drauge su kitais dokumentais buvo perduotas trims atminties institucijoms ir šiuo metu saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Į tuometinę Lietuvos TSR mokslų akademijos biblioteką YIVO archyvo dalis pateko 1988 m. drauge su perduotais Vilniaus arkivyskupijos dokumentų kolekcijos (F318) rankraščiais. Tvarkant gautus dokumentus, buvo suformuotas atskiras Žydų mokslinių tyrimų instituto fondas (F424). Išsamesni tyrimai prasidėjo tik prieš kelerius metus, kai buvo pradėtas bendras projektas su Niujorko YIVO institutu. YIVO ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2018 m. gegužės 7 d. pasirašė sutartį dėl Bibliotekoje saugomų YIVO dokumentų restauravimo, aprašymo ir skaitmeninimo pagal projektą „Edvardo Blanko Vilniaus kolekcijos“. Šiuo metu dokumentai prieinami atviros prieigos interneto svetainėje.
Šioje parodoje siekiama pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo turinį ir jo įvairovę. Fondą sudaro 204 saugojimo vienetai, suskirstyti į 16 sisteminių grupių. Ši kolekcija apima beveik pusantro šimto metų laikotarpį (1803–1943) ir daugiausiai atspindi Vilniaus žydų bendruomenės istoriją. Pusę fondo sudaro žydų švietimo įstaigų archyviniai dokumentai: Vilniaus žydų mokytojų instituto (beveik trečdalis viso fondo), Vilniaus rabinų mokyklos, Vilniaus valdinio švietimo, kitų švietimo organizacijų korespondencija, finansinės apskaitos knygos, posėdžių protokolai, dėstytojų asmens bylos, auklėtinių pažangumo žurnalai, charakteristikos ir kt. Likusi fondo dalis yra kur kas įvairesnė. Čia saugoma paties YIVO archyvo dalis, Vilniaus žydų bendruomenės (sinagogos, leidyklų, ligoninių) ir kitų Lietuvos miestų (Kauno, Telšių) žydų gyvenimą atspindintys dokumentai. Unikaliausia fondo dalis – žydų turto konfiskavimo dokumentai. Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo dokumentuose aptinkame žymių haskalos švietėjų, gydytojų, mokslininkų, YIVO veikėjų pavardes ir jų autografus, o švietimo įstaigų pažymių žurnaluose atpažįstame pavardes auklėtinių, vėliau išgarsėjusių savo pasiekimais, randame jų žinių, elgesio, sveikatos būklės įvertinimus. Parodą papildo ikonografinė medžiaga (fotografijos, atvirukai) bei kontekstiniai spaudiniai (knygos, periodiniai leidiniai) iš kitų Bibliotekoje saugomų fondų, kurie paryškina ir paaiškina atskiras temas.

Parengė parodos autorės dr. Gita Drungilienė, Erika Kuliešienė
LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius

 

LMAVB inf.

Paroda „Pasaulio gerumas baltarusių dailininkų akimis“

2019 m. rugsėjo 11 d. 16.00 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) bus atidaryta paroda „Pasaulio gerumas baltarusių dailininkų akimis“. Paroda bus eksponuojama rugsėjo 9 – spalio 11 dienomis.


Parodoje pristatomi baltarusių dailininkų darbai iš trijų plenerų, vykusių 2018–2019 m.: „Art and Vilnius, „Vilnius baltarusių dailininkų akimis“ ir „Gerumo bangos“.
Pirmasis, po atviru dangumi vykęs, meno pleneras, kurį organizavo Gudų kultūros draugija Lietuvoje, buvo skirtas Baltarusijos Liaudies Respublikos 100-mečiui paminėti. Jame dalyvavo 15 dailininkų iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos. Buvo sukurta 15 paveikslų, iš kurių 10 bus eksponuojama parodoje.
Antrasis pleneras – „Vilnius baltarusių dailininkų akimis“, – kurį taip pat organizavo Gudų kultūros draugija, vyko Lietuvoje šių metų rugpjūčio mėnesį. Jo siekis buvo užmegzti kultūrų ir etninių grupių dialogą būtent Vilniaus mieste, kur maišosi daug skirtingų kultūrų ir tautų. Plenere dalyvavo 10 menininkų iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos. Buvo sukurta 15 paveikslų, iš kurių 10 bus eksponuojama parodoje.
Trečiojo plenero – „Gerumo bangos“, – organizuoto Vaikų globos tarnybos Gardine, pagrindinis tikslas buvo padėti sergantiems vaikams. Dailininkai savanoriškai nupiešė ir neatlygintiniai perdavė paveikslus, kurie bus parduoti labdaros aukcione, o pinigai bus skirti sergančių vaikų gydymui. Parodoje bus eksponuojama 10 paveikslų iš „Gerumo bangos“ plenero.
LMA Vrublevskių bibliotekoje eksponuojamoje parodoje pristatomi dailininkų Grigorijaus Sitnycos (Baltarusijos dailininkų sąjungos pirmininkas), Glebo Otčiko (Baltarusijos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas), Svetlanos Barankovskajos (Baltarusijos dailininkų sąjungos Vitebsko filialo pirmininkė), Tatjanos Kozik (Polockas, Baltarusija), Viktoro Kabac (Balstogė, Lenkija), Miroslavo Zdraikovskio (Balstogė, Lenkija), Marinos Konovalovos (Minskas, Baltarusija), Svetlanos Vrublevskajos (Minskas, Baltarusija), Natalijos Šapavalovos (Minskas, Baltarusija), Vasilijaus Zenko (Minskas, Baltarusija), Sergejaus Varkino (Minskas, Baltarusija), Anos Rusinovos (Vilnius, Lietuva), Iros Volynec (Minskas, Baltarusija) tapybos darbai.
Paveikslai yra iš Gudų kultūros draugijos Lietuvoje (20 paveikslų) ir Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo (10 paveikslų) kolekcijų. Po parodos bibliotekoje, joje eksponuojami darbai bus parduoti labdaros aukcione, o gautos lėšos panaudotos sergantiems vaikams gydyti.

 

LMAVB inf.

Naujoje ekspozicijų erdvėje – vaikų žemėlapiai

Nuo 2019 m. rugsėjo 2 iki spalio 3 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje, II aukšte (prieš Bendrąją skaityklą) eksponuojama vaikų žemėlapių konkurso darbų paroda. Žemėlapiai parodai atrinkti iš 1200 darbų, pateiktų šiais metais vykusiam tarptautiniam B. Petchenik vardo Vaikų žemėlapių konkursui. Konkursą Lietuvoje jau aštuntąkart nuo 2003 m. organizuoja Lietuvos kartografų draugija. Parodoje dalyvaujančių darbų autoriai yra iš visos Lietuvos ir skirtingų amžiaus grupių.  Jauniausiems darbų autoriams – 5, vyriausiems – 15 metų.


Parodai atrinkti darbai yra prasmingi ir patraukiantys savitumu. Parodoje netrūksta žemėlapių, kuriuose spinduliuojamas pasididžiavimas Lietuva ir jos istorija, gėrėjimasis pasauliu.   

Žemėlapiuose pamatysite ir išreikštą rūpestį dėl ekologinių grėsmių, ir raginimą susimąstyti apie ribą, kurią peržengus, pasekmės gali būti negrįžtamos. Itin paveikūs žemėlapiai, kuriuose tas rūpestis reiškiamas vos keliais brūkštelėjimais. Poveikiui sustiprinti vaikai žemėlapiuose pasitelkia nakties, tamsos, rūko motyvus. Norėdami pabrėžti beribį Žemės grožį, žemėlapyje sukuriama ryto Saulės, giedro nakties dangaus ir žvaigždžių spiečiaus iliuzija. Maloni nuostaba parodoje pamatyti žemėlapį, kuriame atrodytų niūrios ir šaltos žiemos motyvai pasitelkti Lietuvos grožiui ir savitumui atskleisti. Kaip koks kūno organas vaizduojama Afrika pasaulio žemėlapyje? Kokį patiekalą vaikams primena pasaulio žemėlapis? Kokias vietas vaikai prižada aplankyti? Ar Jūsų spėjimas teisingas, sužinosite aplankę vaikų žemėlapių parodą Vrublevskių bibliotekoje.

 

 

LMAVB inf.

Jubiliejinė paroda „Prarastos kalbos beieškant“ skirta filologei akademikei Grasildai Blažienei

2019 m. rugpjūčio 19 – rugsėjo 4 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus, LMA Vrublevskių bibliotekos ir Lietuvių kalbos instituto parengta filologei akademikei Grasildai Blažienei skirta jubiliejinė paroda „Prarastos kalbos beieškant“.


Ekspozicijoje pristatomi svarbiausi prof. dr. Grasildos Blažienės mokslo darbai: moksliniai straipsniai, recenzijos, redaguoti mokslo darbai, tiriantys ir nagrinėjantys jau kelis šimtmečius nebeegzistuojančios prūsų kalbos palikimą. Šie darbai parengti rusų, vokiečių anglų ir lietuvių kalbomis. Taip pat eksponuojamos ištraukos iš „Interaktyvaus Rytų Prūsijos žemėlapio“, iliustruojančios mokslininkės nagrinėtą arealą, pristatančios surastus ir aprašytus Rytų Prūsijos gyvenamųjų vietų vardus. Parodoje pristatoma ir daugiapusė taikomoji, pedagoginė, organizacinė veikla, narystė tarptautinėse onomastikos mokslo organizacijose, tarptautinė projektinė veikla. Paroda iliustruota nuotraukomis ir profesorės mėgstamais meno darbais iš jos asmeninės kolekcijos.

Parodos pristatymas vyks 2019 m. rugsėjo 3 d. (antradienį) 15 val. 

Parodos rengėjai: Rūta Kazlauskienė (LMA Vrublevskių biblioteka),                         dr. Darius Ivoška (Lietuvių kalbos institutas)

Daugiau informacijos:
http://www.mab.lt/lt/naujienos/2479

 Grasilda Blažienė
Grasilda Blažienė
LMAVB inf.

Lietuvių tarmėtyros atodangos: šiuolaikiškas požiūris į tarmių tyrimus

2019 m. vasario 14 d. 15 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks Lietuvių kalbos instituto profesorės Danguolės Mikulėnienės mokslinės monografijos „Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai“ sutiktuvės. Renginyje dalyvauja: knygos autorė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. dr. Vytautas Kardelis, prof. dr. Daiva Aliūkaitė, prof. dr. Grasilda Blažienė,
dr. Ilja Lemeškinas ir kt. Renginio vedėjas – dr. Sigitas Narbutas.


Kaimiškoji tradicinės tarmės gyvavimo aplinka ir ištikimas jos sergėtojas – menkai išsilavinęs senyvo amžiaus vietinis gyventojas – modernybės laikais sudaro galimybę tarsi „iš aukšto“ žvelgti į, kai kurių vertintojų nuomone, gerokai senstelėjusią kaimiškąją ar net kaimietiškąją dialektologiją ir „aukso amžių“, regis, jau nugyvenusius dialektologus.


Pristatoma knyga – tai patraukliai ir įdomiai parašyta pirmoji monografijų trilogijos dalis, kurioje autorė tyrinėja ikitarmėtyrinį laikotarpį ir lietuvių tarmėtyros pradžią – etnografiškąsias ir jaunagramatiškąsias jos ištakas, lietuvių tarmių skyrimą, tyrimų perspektyvų užuomazgas ir jų tipus.
Naujai atrasti (kai kurie visai dar nežinomi) dokumentai ir nauja senųjų faktų interpretacija leidžia pažvelgti į lietuvių dialektologiją kitaip. Monografijoje remiamasi lingvistinės istoriografijos ir kritinės lingvistinės analizės metodų nuostatomis.


Šiame trijų monografijų cikle lietuvių tarmėtyros faktai pateikiami sistemiškai, t. y. ne tiek pagal personalijas ar biografinius aprašus, kiek pagal tarmėtyros tyrimų metodologijas ir sociokultūrinį jų kontekstą. Todėl aptariamà ne tik visuotinai pripažintų, bet ir mažai žinomų ar net visai nežinomų lietuvių tarmių tyrėjų veikla, taip pat išryškinama istorinė ir (ar) išliekamoji jų darbų vertė.
Bene pirmą kartą Lietuvoje pabrėžiamas dialektologijos, kaip besiformuojančios kalbotyros šakos, tarptautiškumas.

1835 m. Simono Grosso rankraštinė gramatika ir Kazimiero Būgos ranka rašyta Eduardo Volterio parengta programa, sudaryta 1903 m. slavistų suvažiavimo lietuviškajai sekcijai
1835 m. Simono Grosso rankraštinė gramatika ir Kazimiero Būgos ranka rašyta Eduardo Volterio parengta programa, sudaryta 1903 m. slavistų suvažiavimo lietuviškajai sekcijai
LMAVB inf.

Sausio 31 d. sukanka 130 metų žurnalui „Varpas"

„Pradėjome išduoti laikraštį prie mažų spėkų, prie menkų turtų, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius mūsų sądarbininkų greit pasididins, kad mūsų darbas neliks tuščias, bet ras atsišaukimą tarp visų Lietuvių, trokštančių Lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas Varpas pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“. Šios viltys išsipildė: Varpas spaudos draudimo laikotarpiu gyvavo net 17 metų, kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką.
    „Varpo" sumanytojai buvo Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kiti. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla.


    Pirmasis šešiolikos puslapių „Varpo" numeris išėjo Tilžėje prieš 130 metų – 1889 m. sausio 31 dieną. Jame gausu tekstų įvairių poreikių skaitytojams. Pradedama minėtu įžanginiu J. Gaidamavičiaus straipsniu, apibrėžiančiu leidinio tikslus. Grožinės literatūros mėgėjams siūlomi V. Kapso pasirašytas eilėraštis „Varpas“ bei J. Gaidamavičiaus apysakos „Antanas Valys“ pradžia. Straipsnyje „Sunaudojimas medžio“ aptariami medienos panaudojimo būdai chemijos pramonėje. Polemizuojama su rusišku laikraščiu „Vilenskij Viestnik“ ir kitais dėl neva katalikų skleidžiamos netolerancijos rusams, ironizuojant teigiama, kad valdžia taip skriaudžianti ir varžanti lietuvius, kad šie „vos kvėpuoti begali“, o lygūs su rusais lietuviai esą pasidaro tik tuomet, kai tenka mokėti mokesčius – tokia J. Adomaičio-Šerno straipsnio „Audiatur et altera pars!“ mintis. Skyriuje „Iš tėvyniškos dirvos“, kurį galima laikyti pasaulio lietuvių kronika, pasakojama apie Briuselyje ir Vilniuje vykusias ūkio parodas, apgailestaujama, kad ūkininkų gimnazijose mažėja vaikų, svarstoma, ar bus siunčiami Vilniaus apygardos mokiniai į Mogiliavo sodininkystės mokyklą, sielojamasi dėl vykstančių vagysčių ir gaisrų, pasigendama tautiečių vienybės Amerikoje. Skyrelyje „Higiena“ pasakojama apie arbatą. „Literališkoje peržvalgoje“ aptariama 1888 m. išleista Konstancijos Skirmunt „Lietuvos istorija“. Pasaulinės įvairenybės bei įdomybės pateikiamos straipsnyje „Iš visur“: pasakojama apie ginklų ir karybos naujoves, žemės drebėjimus, tiek realius (telefonas, telegrafas), tiek fantastinius (balsu varomas automobilis) išradimus ir kt. Nemaža dėmesio skiriama politikos naujienoms Europoje, JAV ir Brazilijoje. „Muzikos“ skyrelyje kviečiama rinkti liaudies dainas, su gaidomis pateikiama daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Reklamuojamas Ernesto Weyerio knygynas Tilžėje ir jame parduodamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Pateikiama meteorologinių duomenų.
    Peržvelgus pirmąjį numerį matyti, jog tai – įdomus ir profesionaliai parengtas žurnalas, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą.


    „Varpo" tiražas siekė iki 1000 egzempliorių. Buvo spausdinamas kartą per mėnesį, išskyrus 1897–1899 ir 1905 m., kuomet išėjo 6 numeriai per metus. Leidinys buvo slapta gabenamas ir platinamas Lietuvoje (daugiausia skaitytojų telkėsi Suvalkijoje, šiaurės ir šiaurės rytų apskrityse), Rusijoje, Vakarų Europoje, JAV.


    „Varpą“ redagavo Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Stasys Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis. Leidinys tapo lietuvių inteligentus vienijančia grandimi. Prie Varpo leidimo prisidėjo apie 150 bendradarbių, kūrinius skelbė rašytojai: Jonas Biliūnas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Žemaitė ir kiti. Straipsnius rašė žinomi kultūros veikėjai: Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazimieras Būga, Petras Leonas, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Leidžiant Varpą ypač daug prisidėjo V. Kudirka: prirašė daugybę laikraščio puslapių, kiekviename numeryje jis gvildendavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus, vertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.


    Pasak Vaclovo Biržiškos, „Varpo" žurnalas atliko žymų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime: padėjo suburti pasaulinę lietuvių inteligentiją, leido kristalizuotis jos politinei orientacijai, ragino priešintis rusinimui ir lenkinimui, brandino lietuvių tautą siekti nepriklausomybės, švietė skaitytojus, įtraukė į literatūros darbą tokių žmonių, kurie anksčiau niekur nebuvo rašę. Varpininkai dėjo pastangas, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, daug dėmesio skyrė knygnešystės sąjūdžiui, knygų ir periodikos leidimui bei platinimui.


    Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi pilni 1889–1905 m. Varpo komplektai. Dėl prastos kokybės, trapaus popieriaus kai kurie leidiniai restauruoti. Skaitytojams prieinami ir jubiliejiniais 1989 metais išleisti fotografuotiniai Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje Varpo 1889–1905 m. numeriai bei „Vagos“ 1889 metų Varpo nr. 1–12.

Parengė Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė

 

Literatūra:
1. Biržiška, Vaclovas. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 1932, nr. 5, p. 181–185.
2. Merkys, Vytautas. „Varpas“ (1889–1905). In: Varpas, 1889 Nr. 1–12: fotografuotinis leidinys. Vilnius : Vaga, 1989, p. [1–6].
3. Varpas. In: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilniaus universitetas, Knygotyros katedra. Vilnius: Alma Littera, 1997, p. 387.
4. Varpas. In: Lietuvių enciklopedija. T. 33. Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, p. 167–175.
5. Varpas. In: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 549.

 

LMAVB inf.

Pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas – 1863 m. sukilimo dalyvis

2019 m. sausio 31 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks susitikimas su fotografijos istoriku Dainiumi Junevičiumi ir istoriku dr. Dariumi Staliūnu. Renginio metu bus pristatyta D. Junevičiaus studija apie iki šiol mažai žinomą fotografą Abdoną Korzoną (g. 1824 m. Pašaltuonio dvare netoli Tauragės – m. po 1874 m. Troicke Orenburgo gubernijoje).

Vilniuje nuo 1859 m. iki 1863 m. balandžio mėn. veikusioje šio fotografo studijoje nusifotografavo šimtai jo amžininkų, tačiau didžiausias fotografo nuopelnas Lietuvos kultūrai yra jo padarytos pirmosios Lietuvoje nuotraukos už studijos sienų. Korzonas taip pat yra stereoskopinės fotografijos pradininkas Lietuvoje.

Remdamasis Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos archyvuose, muziejuose bei bibliotekose surinkta archyvine medžiaga, sunkiai prieinamais publikuotais šaltiniais knygos autorius rekonstravo fotografo biografiją, vienoje vietoje sukaupė po pasaulį pasklidusias Korzono darytas nuotraukas. Išsamūs vietovaizdžių nuotraukų aprašymai padeda pažvelgti į 19 a. septintojo dešimtmečio pradžios Vilnių tuo metu gyvenusių žmonių akimis. Labai vertingos knygoje pateiktos Korzono nufotografuotų žmonių biografijos. Pasakodamas apie fotografo gyvenimą, veiklą, dalyvavimą 1863 m. sukilime bei tremtį, autorius pateikia labai platų istorinį ir kultūrinį kontekstą, todėl knygos skaitytojai sužinos daug intriguojančių faktų apie to laikmečio kasdienybę ir sukilimo eigą Vilniaus gubernijoje.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, grafika, dokumentais, žemėlapiais ir planais, archyvinių dokumentų faksimilėmis, pridėti specialūs akiniai trimačiams vaizdams žiūrėti.

Knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, dailininkė Rasa Janulevičiūtė.

Fotografijos istorikas Dainius Junevičius ypač domisi Lietuvos fotografijos ištakomis, yra šiuo metu Lietuvos dailės muziejuje veikiančios parodos „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ kuratorius ir jos katalogo autorius.


Ligita Mikulėnienė
Komunikacijos skyrius
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius
(85) 212 68 90

 

LMAVB inf.

130 metų nuo Ignoto Domeikos mirties

2019 m. sausio 24 d., 15.30 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1,  vyks renginys, skirtas geologo, mineralogo, kalnų inžinieriaus Ignoto Domeikos (1802–1889) mirties 130-osioms metinėms paminėti, kurio metu bus pristatyta paroda „Pažvelk į mineralą dar bevardį“. Susitikime kalbės Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos prezidentas, geologas akad. Algimantas Grigelis, geografas prof. Algimantas Česnulevičius, chemikas akad. Aivaras Kareiva, mokslo istorikė dr. Birutė Railienė. Renginio vedėjas – LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Paroda renginių salėje veiks nuo sausio 23 iki vasario 10 dienos.

Sausio 23 d. sukanka 130 metų nuo Ignoto Domeikos mirties. Ignotas Domeika (1802–1889) – Vilniaus universiteto auklėtinis, filomatas, sukilėlis, mineralogas, geologas, etnologas, mokslininkas ir pedagogas, ilgametis Čilės universiteto rektorius – minimas greta didžiųjų XIX a. švietėjų ir humanistų. Lietuvoje jau keliolika metų daug rašoma apie Ignotą Domeiką, siekiant šį vardą padaryti labiau žinomą visuomenei. Žymusis mokslininkas, pelnęs pasaulinį pripažinimą, Čilėje – savo antrojoje Tėvynėje – yra vadinamas „didžiuoju švietėju“ (isp. grand educador), sako akademikas Algimantas Grigelis. Ignotas Domeika yra nuveikęs didžių mokslo darbų. Jo vardu pasaulyje pavadinta daugiau nei 140 gamtos, istorijos, net kosmoso objektų. Vilniuje, Bazilijonų vienuolyno vartuose, pritvirtinta Ignotui Domeikai skirta atminimo lenta, Kairėnuose yra Igno Domeikos gatvelė, tačiau senamiesčio, kur jis gyveno ir studijavo, viešose erdvėse Domeikos vardo pasigendame. Vilniaus savivaldybė pasitarnautų visuomenei, įrengdama atminimo lentas Bernardinų ir Šv. Mykolo gatvelėse, kuriose iškilus mokslininkas gyveno.

LMAVB inf.

Išblaškyti išlikę. Pažintis su Bibliotekos dailės rinkiniais

2019 m. sausio 17 d. 16 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) pirmąkart į viešumą bus iškelti ir aptarti mažai žinomi tapybos darbai iš Bibliotekos dailės rinkinio. Parodą „Išblaškyti išlikę“ pristatys Retų spaudinių skyriaus darbuotoja menotyrininkė dr. Neringa Markauskaitė, menotyrininkė dr. Jolanta Širkaitė.


LMA Vrublevskių bibliotekoje yra pristatoma nedidelė dailės kūrinių ekspozicija – mažai žinomo rinkinio, kurio didžiausią dalį sudarė tapyba, fragmentai. Šis rinkinys buvo kaupiamas jau ankstyvaisiais Bibliotekos kūrimosi metais, vėliau jis nuolat gausėjo. Apie jį liudija Bibliotekoje buvusio Ikonografijos muziejaus ir kitų savininkų kūrinių priklausomybės ženklai.


Šį Bibliotekos rinkinį primena XIX–XX a. aliejumi, akvarele, pastele sukurti paveikslai, taip pat piešiniai, prieškariu priskirti muzealijoms ir eksponuoti įvairiose Bibliotekos erdvėse. Dabar jie saugomi Retų spaudinių skyriaus fonduose – jų išliko nedaug. Didžioji rinkinio dalis XX a. II pusėje perduota muziejams, taip pat įvairioms visuomeninėms įstaigoms; dauguma paveikslų jau yra tapę jų nuosavybe, puošia kitus interjerus.


Vieną iš šios parodos eksponatų galima sieti su Napoleono Ordos skirtingų šalių kraštovaizdžių akvarelėmis – tai dailininko nupieštas Prancūzijos Bokero (Beaucaire) miesto peizažas. Paminėtina Jono Šolmos Trakų pilį vaizduojanti akvarelė. Römerių rinkinį primena Alfredo Izidoriaus Römerio pastelė – moters su melsvomis gėlėmis portretas, taip pat Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės, kuriose pavaizduoti Kraslavos turgaus, Rėzeknės pilies ir Janapolio dvaro ir kitų vietovių motyvai.
Dalį ekspozicijos sudaro Vilniuje kūrusių ir parodose dalyvavusių dailininkų darbai. Verta išskirti Vladislovo Dmachausko akvarelę, primenančią Didžiosios gatvės ir šio miesto istoriją, taip pat Mstislavo Dobužinskio kompoziciją, tikėtina, sukurtą Vilniaus vaizdų ciklui, ir šį miestą tapiusių Mykolo Raubos bei Adomo Mendziblockio (Międzybłocki) darbus. Parodoje eksponuojami ir nedaug žinomi Henriko Veisenhofo (Weyssenhoff) piešiniai, kuriuos dailininkas galėjo sukurti Rusakovičių dvare Baltarusijoje. Taip pat pristatomi ir nežinomų autorių – spėjama, Lietuvos dailininkų – darbai, kuriuose senojo Vilniaus vaizdai primena XVIII–XIX a. tapybos bei grafikos kompozicijas.
Parodoje išsiskiria aptariamąjį rinkinį nežinia kieno pastangomis ir kokiu laikotarpiu papildę Lietuvos dailės klasikų paveikslai: Antano Žmuidzinavičiaus „Pajūryje“‚ Justino Vienožinskio „Gluosniai paežerėje“, Rimto Kalpoko „Vėjuota diena“, taip pat Kauno meno mokykloje studijavusio Stepono Varašiaus peizažai „Pažaislis“ ir „Nemuno vingis“.


Vrublevskių bibliotekos dailės rinkinys buvo sukauptas iš pavienių privačių kolekcijų ir pačių dailininkų dovanotų kūrinių. Dauguma kūrinių tebelaukia tyrėjų dėmesio.
Paroda veiks 2019 m. sausio 9–22 d.
Dr. Neringa Markauskaitė
 

 

Napoleonas Orda. Beaucaire. 1839. Popierius, akvarelė. LMA Vrublevskių biblioteka
Napoleonas Orda. Beaucaire. 1839. Popierius, akvarelė. LMA Vrublevskių biblioteka
  PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas