Spalio 28 d. prasideda seniausias pasaulyje dokumentinio ir animacinio kino festivalis „Dok Leipzig“. Jame įvyks dvi pasaulinės lietuviškų filmų premjeros: Audriaus Mickevičiaus bei Nerijaus Milerio dokumentikos „Pavyzdingas elgesys“ ir Marijos Stonytės trumpametražio filmo „Vienas gyvenimas“. Industrijos programoje naują projektą pristatys režisierė ir prodiuserė Giedrė Žickytė.
(SitugrAfiNė KvAntumpiligriminė kelionė nuo Botošanio iki Alenčės)
12 proletarinio kalendoriaus metais (pasen. 2019 m.) vykstanti Alytaus bienalė skirta nuo 1993 m. pradėtų eksperimentinio pobūdžio reiškinių, vėliau įgavusių Alytaus meno(psicho)streiko bienalės pavidalą apibendrinimui.
Galerija „Meno parkas“ pirmą kartą dalyvaus vienoje svarbiausių Italijos šiuolaikinio meno mugių „Artsissima“, vyksiančioje šių metų spalio 31 – lapkričio 3 dienomis, kur pristatys keturių lietuvių menininkų – Agnės Jonkutės, Jono Gasiūno, Patricijos Gilytės ir Žilvino Landzbergo, kūrinius.
Nelikite paviršiuje – pasinerkite į vidų. Įėjimas į galerijos stendą skatina žengti – Žilvino Landzbergo instaliacija – portalas į kitą pasaulį, menininko pasamonės atspindį.
Spalio 23 dieną 16 val. Mo muziejuje Vilniuje prasideda tarptautinis projektas „EUNIC Baltictrip 2019“, kurio dalyviai – 24 jaunuoliai iš Šalčininkų, Daugpilio ir Valgos – leisis į bendrą savaitės trukmės kelionę, įsitrauks į specialistų vedamas edukacines ir kūrybines dirbtuves, diskusijas. Šalčininkuose jaunimas gilinsis į kultūros ir istorijos paveldo, Daugpilyje – pilietinio dalyvavimo, Valgoje – urbanistinio planavimo temas.
„Šią savaitę startuojantis projektas tarsi pratęsia Baltijos kelią ir driekiasi maršrutu, sujungiančiu Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienio miestuose gyvenančius jaunuolius, – sako Lietuvos kultūros instituto Žinių ir komunikacijos projektų vadovė Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė. – Nuostabu, kad maršrutą per tris šalis nutiesti padėjo glaudi net 9 Baltijos šalyse veikiančių kultūros institutų partnerystė ir sėkmingas bendradarbiavimas su vietos institucijoms bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Lietuvoje esame ypač dėkingi profesionaliai „Heritas“ specialistų komandai ir Šalčininkų savivaldybei“.
Lenkijos instituto Lietuvoje direktorius ir EUNIC klasterio Lietuvoje vadovas Marcinas Łapczyńskis džiaugiasi pirmą kartą bendrai EUNIC klasterių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įgyvendinamu projektu. „Reikšminga, kad jis vykdomas ne sostinėse, o tokiuose daugiataučiuose ir daugiakultūriniuose miestuose kaip Šalčininkai, Daugpilis ir Valga. Čia gyvenantis jaunimas bus įtrauktas į kultūrines, socialines ir pilietines iniciatyvas, kviečiamas diskutuoti apie iššūkius ir problemas, su kuriais jauni žmonės susiduria ir kuriuos stengiasi įveikti, o taip pat kartu su ekspertais giliau pažvelgs į Europai svarbias paveldo, urbanistinio planavimo, aktyvaus įsitraukimo į viešąjį gyvenimą temas. Manome, kad lygiai taip pat svarbu, kad projekte dalyvaujantys jaunuoliai užmegs tarpusavio ryšius, sužinos daugiau apie naujus regionus“.
Susipažinę su kultūrinių palikimu Mo muziejaus parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, jaunuoliai išvyks į Šalčininkus, kur dalyvaus unikalioje dviejų dienų kultūrinėje-edukacinėje programoje. Pasak programą sukūrusios „Heritas“ komandos vadovės Erikos Kielės, „projektui parengta programa yra skirta interaktyviai pažinčiai su Šalčininkų apylinkių kultūros paveldu – bus lankomasi įdomiausiuose paveldo objektuose – Paulavos Respublikoje, Jašiūnų dvare – ir juose atliekamos įvairios specialiai paruoštos praktinės užduotys. Dalyviams suteiksime progą pirmiausia patiems atrasti lankomas vietas ir suvokti kultūros paveldo daugiasluoksniškumą. Unikali programa leis projekto dalyviams susipažinti su Šalčininkų regiono specifika, suprasti vietos bendruomenių vaidmenį ir galimybes prisidėti prie paveldo išsaugojimo, skatins į paveldą žvelgti kūrybiškai, šiuolaikiškai ir atsakingai“.
Pirmąją užsiėmimų dieną projekto dalyviai susitiks su Šalčininkų savivaldybės atstovais, kurie pristatys šiame krašte puoselėjamą kultūros paveldą, lankysis Paulavos Respublikoje, kur jaunuolių laukia kūrybinės dirbtuvės „Kultūros paveldo asmenukės“, vėliau – Jašiūnų dvare leisis į interaktyvią autentiškų elementų, primenančių dvaro ryšius su Vilniaus universitetu ir Balinskių šeima, paiešką. Aktyvią dieną užbaigs dokumentinis Olgos Černovaitės filmas „Drugelio miestas“ ir diskusija apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Penktadienį edukacinę programą Lietuvoje užtvirtins susitikimas su paveldo eksperte dr. Vilte Janušauskaite.
Iš Šalčininkų jaunuoliai pasuks į Daugpilį, vėliau – į Estijos pasienio miestą Valgą. Spalio 30 d. keliaujantis projektas finišuos Rygoje.
Projektą „EUNIC Baltictrip 2019“ įgyvendina Lietuvos kultūros institutas, Lenkijos institutas, Danijos kultūros institutas, Goethe institutas, Prancūzų institutas, Britų taryba, Balassi institutas, Estijos institutas, Latvijos institutas.
Projekto partneris Lietuvoje – Šalčininkų rajono savivaldybė.
Projektas finansuojamas EUNIC Global, Estijoje ir Latvijoje veikiančių Europos Komisijos atstovybių lėšomis.
Daugiau informacijos – Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė 8 640 32033, [email protected]
Spalio 12 d. Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI, Romoje, žinoma šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė pristatė muzikinį pasirodymą „Fragmentas kaip priežodis“. Iki spalio 26 d. Italijos sostinėje galima apžiūrėti ir personalinę menininkės parodą „Reflecting Women“ (liet. „Apmąstant moteris“), kuri vyksta šiuolaikinio meno parodų erdvėje „AlbumArte“.
Moters tapatybės svarba
Kūrėjos Kristinos Inčiūraitės darbuose dažnai nagrinėjamos svarbios sociokultūrinės problemos, kurios perteikiamos netiesiogiai, o žiūrovas transliuojamą žinutę analizuoja pasitelkdamas asmenines asociacijas. Parodoje „Reflecting Women“ nagrinėjama viena aktualiausių pastarojo laiko temų – moteriška tapatybė.
„Parodoje siekiu subtiliai perteikti tam tikrą moters transformaciją. Tačiau feministinis aspektas man yra svarbus ne tik norint kalbėti apie moteris, bet ir apie emancipacijos poreikį plačiąja prasme – kritinę refleksiją, pokyčio galimybę“, – akcentuoja parodos idėją K. Inčiūraitė.
Šį renginį kuruojanti, Lietuvos meno sceną puikiai pažįstanti, Benedetta Carpi de Resmini sako, kad K. Inčiūraitės kūryba puikiai atskleidžia, kad Lietuvos menininkės taikliai geba įžvelgti šiandieniniam žmogui aktualias temas, suteikiant joms naujų perspektyvų.
Ne moters kūno stilizavimas, o jos balsas
Šioje parodoje, sujungiant filmus, instaliacijas ir objektus, svarbus ne kūno stilizavimas, bet balso akcentavimas.
Poststruktūralizmo filosofė Judita Butler, pastebi, kad negalime kalbėti apie stabilią žmogaus tapatybę, nes lytis yra socialinis konstruktas, kuris nuolat modeliuojamas pagal nusistovėjusią hierarchinę socialinę sąrangą. Pasak projekto organizatorių, parodoje norima konceptualiais meniniais būdais pasipriešinti įprastai moters reprezentacijai, kada ji „įstumiama“ į tam tikrą, iš patriarchalinės perspektyvos pristatomą moters lyties „vaidmenį“ visuomenėje.
„Dėl judėjimo „Me Too”, kalbėdami apie lyčių klausimus, mes atitolome nuo esminių dalykų – tai nėra diskusija tik apie moters seksualumo problemas, o svarbi yra platesnė ir gilesnė samprata, kas yra moteris, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama”, – sako parodą kuruojanti meno ekspertė.
Pasak parodos autorės K. Inčiūraitės, moters balso akcentavimas jos kūryboje leidžia kalbėti apie moters tapatybės neapibrėžtumą ir skatina moteris giliau apmąstyti savo vaidmenį.
„Mano kūrinių veikėjos paprastai veikia už kadro. Vaizduojamos moterys tarsi „šešėlio aidas“ sklandantis ore – negali jų pamatyti ir aiškiai identifikuoti. Manau, ne per kūną, o per balsą išreikštos nepastebimumo, tapsmo strategijos bando ardyti visuomenėje dominuojančius galios režimus. Juk dažnai moteris, parodanti savo kūną (labiau apibrėžtą tapatybę), tampa labiau pažeidžiama ir įstumiama į tam tikrus rėmus“, – sako menininkė.
Kolektyvinė atmintis ir asmeninių patirčių analizė
Minimali vaizdinė raiška ir dėmesys balsui yra svarbus ne tik parodoje „Reflecting Women“, bet ir praėjusią savaitę Romoje pristatytame muzikiniame performanse „Fragmentas kaip priežodis“. Šio projekto autorė pabrėžia, kad jame subtiliai atliekami populiarių muzikinių kūrinių fragmentai, atskleidžiama balso reikšmė, asmeninės ir kolektyvinės atminties analizė.
„Audiovizualinės technologijos, kaip vienos iš kapitalistinės rinkodaros įrankių, kontroliuoja ir modeliuoja mūsų pasirinkimus. Šiandieniame preciziškai rinkodaros sukalkuliuotame, nuolat garsus ir vaizdinius (re)produkuojamame pasaulyje, mus jungia panašios patirtys – daugelis žmonių klauso tą pačią melodiją ar žiūri tą patį filmą ir visa tai tampa ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės atminties dalimi”, – pagrindinius muzikinio projekto aspektus išskiria menininkė.
„Muzikinis performansas žiūrovą kviečia patyrinėti naujas, nematomas teritorijas. Žiūrovas turi galimybę dalyvauti pasirodyme ir per kolektyvinę atmintį suaktyvinti asmeninius išgyvenimus”, – žiūrovų įsitraukimą pabrėžia B. C. de Resmini.
Neįprasta muzikinių kūrinių forma – niūniavimas ir švilpavimas
Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos jos tampa mūsų atminties dalimi. Šiame projekte muzikinių kūrinių fragmentai yra atliekami kitokia forma – niūniavimu ir švilpavimu.
„Kūrinio koncepcijoje paminiu Alaino Resno filmą „Sena daina“ (1997). Šio filmo scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui, jų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos „nuskurdina”. Pasitelkus redukuotas muzikinių kūrinių formas – niūniavimą ir švilpavimą – šiame projekte bandau atkreipti dėmesį į „nuskurdintų“ patirčių problemas”, – teigia K. Inčiūraitė.
Lietuvos kultūros atašė Italijoje, Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, pabrėžia puikiai pasirinktą pasirodymo vietą ir laiką.
„Menininkės muzikinis pasirodymas pristatytas prestižiniame MAXXI meno muziejuje jau 15-ioliktą kartą organizuojamos „Šiuolaikinio meno dienos“ Italijoje metu. Būti įtrauktiems į šventinę programą – puikus šalies šiuolaikinio meno įvertinimas ir pasitikėjimas. Tarp pasirodymo svečių galima buvo sutikti Lietuvos ir Italijos meno kritikus bei žurnalistus, tarptautinio meno tinklo „Magic Carpets“ kuratorius”, – sako kultūros atašė Italijoje.
Muzikinis kūrinys „Fragmentas kaip priežodis“ buvo pristatomas menininkei bendradarbiaujant su Šv. Cecilijos konservatorijos choro nariais Romoje ir švilpavimo virtuoze Mariko Takagi iš Japonijos.
13-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet savo žiūrovus skatino nestatyti sienų bei permąstyti MES ir JIE ribas. Ketvirtadienio vakarą vykusioje apdovanojimų ceremonijoje tarptautinė žiuri paskelbė festivalio konkursinės programos nugalėtoją – juo tapo filmas „Juodoji motina“. Žiūroviškiausiu filmu, pelniusiu daugiausiai festivalyje besilankančių kino gerbėjų simpatijų, paskelbta dokumentika „Paskutinę akimirką“. Šią savaitę „Nepatogus kinas“ persikelia į kitus šalies miestus.
Didžiulio dėmesio Lietuvoje sulaukęs, į XX amžiaus pabaigos Šiaulius nukeliantis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ tęsia tarptautinę kelionę. Frankfurto knygų mugėje leidykla „Mitteldeutscher Verlag“ pristato ką tik vokiškai pasirodžiusias „Pietinia kronikas“. Su romano vertėju Markusu Roduneriu kalbamės, kuo ši knyga gali būti įdomi visai kitokias patirtis turinčiai auditorijai.
Koks kinas domina Y ir Z kartų sandūros atstovus? Geriausiai į šį klausimą gali atsakyti jie patys. Praėjusį pavasarį medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ tarptautinis projektas „Moving Cinema“, bendradarbiaujant su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“, pirmą kartą pristatė „Jaunųjų programerių“ filmų rinkinį. Žiūrėdami filmus ir diskutuodami tarpusavyje, aštuoni jaunuoliai kartu su „Kino pavasario“ atstovais iš pasiūlytų filmų atrinko tuos, kurie kalbėjo jiems artima stilistika ir aktualiomis temomis.