7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Mantė Valiūnaitė

Holivudas kaip šiuolaikinis Olimpas

Nauji filmai – „Kelias į žvaigždes“

Jeanas Baudrillard’as rašė, kad žemėlapis eina pirma teritorijos. Anot prancūzų filosofo, tai šiuolaikinį pasaulį apibendrinančios diagnozės – realybės nykimo – simptomas. Viena iš garsiųjų Baudrillard’o nustatytų simuliakrų stadijų atitinka šią situaciją – mums pakanka žemėlapių, iki smulkmenų nusakančių neegzistuojančias teritorijas, arba žemėlapių, atstojančių numanomas ar išnykusias vietas. Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ („Maps to the Stars“, Kanada, 2014) ) aptinka galimą tragedijos židinį ir tiksliai sužymi Holivudo žemėlapio simbolius.
 
Holivudo žemėje gyveno Helena (Julliane Moore) – aktorė, siekianti išsivaduoti iš savo motinos šešėlio profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime (jei dar tarp jų yra koks nors skirtumas). Iš gyvenimą nuodijančių atsiminimų ją gelbėjo psichoterapeutas daktaras Stafordas Veisas, susituokęs su savo seserimi Kristina (Olivia Williams). Savo sūnų Bendžį (Evan Bird) jie paaukojo žydrajam ekranui, o į brolio gyvybę pasikėsinusią dukterį Agatą (Mia Wasikovska) ištrėmė į tolimų kraštų gydyklą, tikėdamiesi, kad šioji niekada nesugrįš. Agata grįžo ir siekė susigrąžinti brolio meilę bei nutraukti užnuodytą šeimos grandinę. Deja, ambicijos, kerštas ir atšiaurūs veikėjų charakteriai viską pavertė kruvinomis kovomis.
„Kelias į žvaigždes“ linksniuojamas kaip satyra apie Holivudą – apie aktorių, prodiuserių ir vadybininkų kančias pasiekti ir užsitikrinti savo vietą sapnų fabrike. Filmo scenarijaus autorius – romanų apie Holivudą specialistas Bruce’as Wagneris kartu su Cronenbergu filmo sumanymą brandino apie dešimt metų. Juodojo humoro filme tikrai nestinga, tačiau filmo siužetas primena Euripido ar Eischilo tragedijas. Tragiški likimai, Olimpo dievų primesti kaip prakeiksmas ar kerštas ydingiems žmonėms, „Kelyje į žvaigždes“ perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Filmas rodo Holivudo sistemą kaip Olimpą, kur kelio ženklai šeimas ir atskirus asmenis atveda į kraujomaišą, žudymą ar savižudybę, kur veikėjus kankina praeities fantomai, primenantys siaubo filmuose šimtus kartų matytus mirusius vaikus ir moteris baltomis suknelėmis. Vaikai vartoja narkotikus, it papūgos mėgdžioja savo pirmtakus.

„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gillian Flynn romanas „Dingusi“ jau pasirodė lietuviškai, o Davido Fincherio ekranizacija paskatino kino kūrėjus atkreipti dėmesį ir į kitus šios autorės kūrinius. Prancūzas Gilles’is Paquet-Brenneras perkėlė į ekraną Flynn romaną „Tamsios vietos“ („Dark Places“). Siaubingą dramą – motinos ir seserų nužudymą išgyvenusios Libės vaidmenį naujame filme sukūrė Charlize Theron. Po trisdešimties metų moteris nusprendžia vėl viską prisiminti ir pagaliau nuspręsti, ar žudikas yra jos brolis.
 
Išdalyti Lenkų kino akademijos „Auksiniai ereliai“
Prieš savaitę – pirmadienio vakarą – įvyko iškilminga Lenkų kino akademijos apdovanojimų, „Auksinių ereliu“ teikimo ceremonija. Laureatus rinko beveik 600 šios akademijos narių, o apdovanojimus 19 kategorijų teikė tik moterys – penkių Lenkijos kino kūrėjų kartų atstovės. Geriausio filmo statulėlės savininkas šiemet buvo numanomas – tai rudenį Gdynėje „Auksiniais liūtais“ jau apdovanotas ir didžiulio lenkų žiūrovų susidomėjimo sulaukęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“), pasakojantis apie chirurgą Zbigniewą Religą, kuris atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją Lenkijoje. „Dievai“ šiemet gavo net septynis „Auksinius erelius“, taip pat už geriausią režisūrą, operatoriaus darbą Piotrui Sobocińskiui jaun., scenarijų Krzysztofui Rakui, pagrindinį ir antro plano vyrų vaidmenis Tomaszui Kotui ir Piotrui Glowackiui bei žiūrovų simpatijų prizą.

Charlize Theron filme „Tamsios vietos“
Charlize Theron filme „Tamsios vietos“
Kadras iš filmo „Dievai“
Kadras iš filmo „Dievai“
Kadras iš filmo „Homunkulus“
Kadras iš filmo „Homunkulus“
Karolina Gruszka
Karolina Gruszka
Agnė Mackevičiūtė

Filmai kaip romanai

Pokalbis su režisieriumi Fredericku Wisemanu

Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.

„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
Jonas Ūbis

Numanomi malonumai

Krėsle prie televizoriaus

Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.
 
Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.

„Nematomas frontas“
„Nematomas frontas“
„Nenuoramos“
„Nenuoramos“
„Atlygis“
„Atlygis“
„Kino pavasario“ inf.

Rusijoje prieštaringai vertinama drama „Leviatanas“ atkeliauja į „Kino pavasarį“

 

Pasaulyje vis dar netyla kalbos ir diskusijos apie garsaus rusų kino režisieriaus Andrejaus Zviagintsevo juostą „Leviatanas“ („Leviathan“). Filmo scenarijus Kanų kino festivalyje pripažintas geriausiu, drama nominuota „Oskarui“ užsienio filmų kategorijoje, laimėjo „Auksinį gaublį“ kaip geriausias užsienio filmas, tačiau pačioje Rusijoje „Leviatanas“ vertinamas itin prieštaringai. Jubiliejinis „Kino pavasaris“ suteiks progą susidaryti nuomonę apie šį filmą ir Lietuvos žiūrovams.

„Leviatanas“
„Leviatanas“
„7md“ inf.

Kitokie filmai

15 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos turėtų pasižiūrėti save gerbiantis „7md“ skaitytojas

Šie filmai nepasirodys kino teatrų repertuare, nes neskirti nei masinei, nei snobų auditorijai, jie nesiekia populiarumo rekordų. Tai – kitokie, dažnai kuklaus biudžeto filmai, nors jų autoriai ir žvaigždės gerai pažįsta raudonųjų kilimų spindesį. Tai filmai žmonėms, kurie domisi ne tik kino raidos galimybėmis, bet ir tuo, kaip šių dienų kinas mato pasaulį ir mus. Filmai, kurių autoriai turi ką pasakyti. „Kino pavasaris“ – bene vienintelė galimybė juos pamatyti dideliame ekrane. Sąrašą pateikiame abėcėlės tvarka.

„Antra mama“
„Antra mama“
„Chaucha“
„Chaucha“
„Džema Boveri“
„Džema Boveri“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Ką mes veikiame šešėliuose“
„Ką mes veikiame šešėliuose“
„Kūnas“
„Kūnas“
„Mažasis Kenkenas“
„Mažasis Kenkenas“
„Pazolinis“
„Pazolinis“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Alejandro Gonzálezas Iñárritu, šiemet triumfavęs „Oskarų“ naktį, imasi projekto, kuris jau pabuvojo ne vieno režisieriaus rankose. Pirmąkart apie „The Revenant“ prodiuseris Akiva Goldsmanas prabilo 2001-aisiais, kai įsigijo to paties pavadinimo Michaelo Punke’o romano teises. Tada tikrais įvykiais grįstas romanas apie kareivį, XIX a. pabaigoje keršijantį palikusiems jį mirti lokio glėbyje draugams, dar nebuvo išleistas. Netrukus buvo pranešta, kad projektu susidomėjo režisierius Park Chan-wookas ir aktorius Samuelis L. Jacksonas. Tačiau jie greitai paliko projektą ir kalbos apie jį nutilo iki 2010-ųjų. Po filmo „Kelyje“ juo susidomėjo Johnas Hillcoatas, kuris norėjo, kad pagrindinį vaidmenį kurtų Christianas Bale’as, bet 2010 m. rudenį projektas atsidūrė prancūzo Jeano-François Richet rankose. Tačiau filmavimas taip ir neprasidėjo, nes Bale’as vaidino Christopherio Nolano „Betmene“. Taip „The Revenant“ atiteko Iñárritu, šis apie Bale’ą jau neužsiminė, bet 2011 m. planavo dirbti su Leonardo DiCaprio ir Seanu Pennu, kai tik užbaigs „Žmogų-paukštį“. 2014-ųjų viduryje, kai filmas buvo baigtas, reikėjo keisti užimtą Penną. Iñárritu pasirinko Tomą Hardy, filmavimas prasidėjo Kanadoje pernai rudenį, tačiau buvo atidėtas iki šių metų balandžio, nes režisierius nori, kad „The Revenant“ būtų kuriamas natūralioje šviesoje, be papildomo apšvietimo.

Režiserius Alejandro Gonzales Iñárritu „Žmogaus paukščio“ filmavime.
Režiserius Alejandro Gonzales Iñárritu „Žmogaus paukščio“ filmavime.
Marion Cotillard
Marion Cotillard
Eddie Redmaine’as filme „The Danish Girl“
Eddie Redmaine’as filme „The Danish Girl“
„Mano dukterys, karvės“
„Mano dukterys, karvės“
Richardas Linklateris su Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ už „Vaikystę“
Richardas Linklateris su Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ už „Vaikystę“
Aistė Račaitytė

Drąsūs filmai

Kino formos eksperimentai Berlinalės „Forumo“ programoje

Berlyno kino festivalio „Forumo“ programos filmai atrenkami atsižvelgiant į kūrėjų menines ambicijas, naujų raiškos formų ir aktualių temų dermę. Tai – drąsiausia festivalio programa, kurioje susitinka debiutuojantys ir gerai žinomi režisieriai; filmuose dažnai persipina dokumentikos, vaidybinio ir eksperimentinio kino elementai. Svarbiausia, kad kūriniai atspindėtų unikalią kūrėjų aplinką, mentalitetą, o kartu ir jų individualybę. Netelpantys į vieno ekrano ar vieno kino seanso rėmus filmai buvo rodomi „Forum Expanded“ programoje Berlyno menų akademijoje.
 
„Forumo“ programos kryptį žymi ir originalios retrospektyvos. Šiemet buvo rodomi keli Vakaruose mažai kam žinomo Japonijos kino meistro Kono Ichikawos filmai. Režisierių domino socialinės ir politinės japonų visuomenės gyvenimo aktualijos bei istorijos permąstymas. Viename garsiausių savo filmų – 1935 m. filmo perdirbinyje „Aktoriaus kerštas“ („Yukinojo henge“, 1963) – Ichikawa nukelia į XVIII a. Japoniją ir tradicinio kabuki teatro užkulisius. Sėkmės lydimas aktorius susiduria su žmonėmis, atsakingais už jo tėvų mirtį, ir imasi keršto plano.

„Aktoriaus kerštas“
„Aktoriaus kerštas“
„Iš miško“
„Iš miško“
„Kinas: viešas reikalas“
„Kinas: viešas reikalas“
„Egzotika, erotika ir visa kita“
„Egzotika, erotika ir visa kita“
„Boda boda vagys“
„Boda boda vagys“
„Tas gigantiškas žemės vagojimas“
„Tas gigantiškas žemės vagojimas“
Jonas Ūbis

Demagogijos įkaitai

Demagogijos įkaitai

Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.
Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“ (BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).
„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.

„Pragaras rojuje“
„Pragaras rojuje“
„Trečias žmogus“
„Trečias žmogus“
„Pasakos“ inf.

Albinosų medžioklė sukrečiančiame filme „Baltas šešėlis“

 

Nuo 2007-ųjų Tanzanijoje pradėti fiksuoti kraupūs nusikaltimai: albinosai tapo žmonėmis taikiniais, o jų kūno dalys medžiotos šamanų ritualams. 2015-ųjų sausį šalis uždraudė šamanų profesiją, valdžia tikisi sustabdyti žudynes, oficialiai nusinešusias daugiau nei 70 gyvybių. Apie tai, kaip gyventi, kai esi medžiojamas, pasakoja režisieriaus Noazo Deshe filmas „Baltas šešėlis“ („White shadow“, Vokietija, Italija, Tanzanija, 2013), vasario 27 d. pasirodysiantis Lietuvos kino teatruose.
 
Vienas „Balto šešėlio“ prodiuserių – populiarus Holivudo aktorius Ryanas Goslingas. Francis Fordas Coppola vadina šį filmą „nepamirštamu, sukrenčiančiu ir amžinu“, žurnalas „Variety“ giria režisierių už drąsų stilių. Venecijos kino festivalyje „Baltas šešėlis“ buvo apdovanotas „Luigi De Laurentis“ ir „Ateities liūto“ prizais geriausiam debiutantui ir geriausiam debiutiniam pilnametražiam filmui, tarptautinė jo premjera įvyko 2014 m. Sandanso kino festivalio konkursinėje programoje.
 
„Baltas šešėlis“ pasakoja apie skaudžią Tanzanijos albinosų realybę paauglio berniuko Aliaso akimis. Aliaso tėvas buvo nužudytas, mat vietiniai šamanai siūlo didžiulius pinigus už albinosų kūno dalis. Tikima, kad albinosų galūnės privilios turtus, o širdis – meilę. Aliasas taip pat albinosas, vienas iš žmonių, kurių kūne sutrikusi melanino gamyba išskiria juos iš minios neįprastai blyškia oda. Po tėvo mirties berniuką mama išsiunčia pas dėdę į miestą, kur jam teks išmokti prisitaikyti ir gyventi nuolat baiminantis dėl savo gyvybės.

„Baltas šešėlis“
„Baltas šešėlis“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas