7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Jonas Ūbis

Jausmų badas

Krėsle prie televizoriaus

Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.
 
Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.

„Šlovės dienos“
„Šlovės dienos“
„Diplomatija“
„Diplomatija“
„Belaisvė“
„Belaisvė“
„7md“ inf.

Pasakos apie žiaurų pasaulį

68-ojo Kanų kino festivalio laureatai

Praėjusio sekmadienio rytą buvo galima išgirsti daug prognozių, kas taps „Auksinės palmės šakelės“ savininku. Filmų pavadinimai daugmaž sutapo, tačiau abejoju, ar kas tikėjo, kad svarbiausią Kanų apdovanojimą gaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“). Pasak Tadeuszo Sobolewskio („Gazeta Wyborcza“), „Auksinė palmės šakelė“ pateko į geras, bet ne į geriausias rankas. Jis mano, kad žiuri verdiktas – Coenų pralaimėjimas, atrodo, kad filmai apdovanoti atsitiktinai. Iškart po apdovanojimų surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš brolių Coenų pareiškė, kad žiuri šįkart buvo ne kino kritikai, o menininkai. Tačiau jų sprendimas vis dėlto vertinamas kritiškai, nors prancūzų žiniasklaida garsiai kalba apie savo šalies kino triumfą. Tai gal ir nestebina, nes konkurse buvo parodyti net penki prancūziški filmai.
 
Tačiau dienraščio „Liberation“ kino kritikai pirmadienį paskelbė kolektyvinį tekstą, kuriame piktinosi apdovanojimais ir įtarė, kad žiuri sprendimą paveikė festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as bei filmų atrankos vadovas Thierry Fremaux. Likus dviem dienoms iki festivalio pabaigos „Liberation“ kritikas Didier Peronas paskelbė, kad laimėti turi Taivano režisierius Hou Hsiao-Hsienas, konkurse parodęs „Žudikę“. Kritikas teigė: „Jei filmas negaus „Auksinės palmės šakelės“, ateisime su kardais ir fakelais, o žiuri teks ieškoti atsarginio išėjimo.“

„Dipanas“
„Dipanas“
„Saulo sūnus“
„Saulo sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
„Omaras“
„Omaras“
„Chronic“
„Chronic“
„Rinkos dėsnis“
„Rinkos dėsnis“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
Živilė Pipinytė

Atsargos pulkininko košė

Nauji filmai – „1944“

Elmo Nüganeno filmo „1944“ (Estija, Suomija, 2015) veiksmas prasideda liepą, kai „Waffen SS“ estų divizijos kariai kovoja su Raudonąja armija jau savo žemėje, tarp Narvos ir Peipaus ežero. Apkasuose įsitvirtinę estai sulaukia ne tik priešų atakų, bet ir svečių, kurie iškilmingai teikia kariams Adolfo Hitlerio nuotraukas ir sveikina juos su nacių sprendimu priskirti estus arijams. Į tai kariai reaguoja ironiškai ar net su patyčiomis, nes aišku, kad kautis Trečiojo reicho pusėje juos paskatino asmeninė patirtis ir gimtinės likimas. Nüganenas ir scenarijaus autorius – atsargos pulkininkas Leo Kunnas – tai pabrėžia nuo pat pirmųjų filmo kadrų. Dar tik nušvitus ekranui šviesiaplaukis Karlas prisimena rytą, kai pasislėpęs stebėjo, kaip išvežami į Sibirą jo tėvai, kurių jis nesuspėjo perspėti. Kaltės jausmas, kurį Karlas išlieja laiške seseriai, ir sužadino jo norą kautis nacių gretose.
 
Kitas pagrindinis filmo herojus Juris apie tai, kaip atsidūrė Raudonojoje armijoje, pasakos filmo pabaigoje, bet tai pačiai Karlo seseriai. Kai sovietai 1940 metais okupavo Estiją, jis jau tarnavo estų armijoje. Ši nepasipriešino okupantams ir netrukus buvo inkorporuota į Raudonąją Armiją. Todėl kilus karui tarp sovietų ir nacių Juris atsidūrė Rusijoje, kur buvo suformuotas 8-asis estų šaulių korpusas.

„1944“
„1944“
„1944“
„1944“
„1944“
„1944“
„Skalvijos“ inf.

„Sidabrinei gervei“ nominuoti filmai „Skalvijos“ ekrane

 

Gegužės 30 d. lietuviško kino gerbėjus prie televizijos ekranų sukvies aštuntą kartą rengiami lietuvių kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Šiemet siūloma ne tik stebėti tiesioginę šventės transliaciją, bet ir pamatyti visus nominuotus filmus kino ekrane, dar prieš paskelbiant verdiktą. Nuo gegužės 26 d. iki 30 d. „Skalvijos“ kino centre vyks specialūs „Sidabrinės gervės“ nominantų seansai, kuriuos pristatys jų kūrėjai. Žiūrovai kviečiami dalyvauti totalizatoriuje ir iš anksto spėti, kurie filmai bus išrinkti metų geriausiais.

„Avinėlio vartai“
„Avinėlio vartai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą paskelbti 68-ojo Kanų kino festivalio nugalėtojai. Brolių Coenų vadovaujamas žiuri „Auksinę palmės šakelę“ paskyrė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmui „Dipanas“ („Dheepan“), pasakojančiam apie imigrantų iš Šri Lankos gyvenimą pavojingame Paryžiaus priemiestyje. Dipanas pabėgo iš šalies – nuo karo, nes buvo tamilų partizanas. Tačiau Prancūzijoje jį suranda buvęs vadas, norintis tęsti kovą.
 
Vengrų debiutantas László Nemesas pelnė antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą – Didįjį prizą už filmą „Sauliaus sūnus“ („Le fils du Saul“). Filmo herojus – jaunas žydas, dirbantis lavonus deginančioje Aušvico konclagerio „zonderkomandoje“. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos.
Prizas už geriausią režisūrą paskirtas Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsienui už filmą „Žudikė“ („Nie yin niang“). Šis filmas nukelia į IX amžių, Tang dinastijos valdomą Kiniją, kurioje vyksta kovos tarp sostinės ir maištaujančių provincijų gubernatorių. Pagrindinė herojė užaugo vienuolyne, kur įvaldė Rytų dvikovų paslaptis. Ji gauna užduotį pašalinti išdaviką vyrą.

„Dipanas“
„Dipanas“
„Saulo sūnus“
„Saulo sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
Rooney Mara Kanų kino festivalyje
Rooney Mara Kanų kino festivalyje
„Rinkos dėsnis“
„Rinkos dėsnis“
Agnes Varda
Agnes Varda
Ieva Šukytė

Duoklė efektams

Nauji filmai – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“

„Aš gyvenu, mirštu. Vėl gyvenu!“ – nuolat kartoja Nuksas, vienas vadinamųjų karo vaikinų. Tais pačiais žodžiais būtų galima apibūdinti George’o Millerio sukurtą ir kultiniu herojumi tapusį Maksą Rokatanskį. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinės trilogijos dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ (1985), režisierius veikėją prikėlė dar vienam filmui „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“, Australija, JAV 2015), pasakojančiam apie šeimos netekusį, postapokaliptiniame pasaulyje gyvenantį klajūną.
 
Ankstesniuose filmuose (pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė 1979-aisiais) istoriją matėme Makso akimis, naujajame veiksmas rodomas kelių veikėjų požiūriu. Atominio karo nualintame pasaulyje banditų belaisviu tapęs Rokatanskis ne savo noru tampa gaudynių dalyviu. Imperatorienei Furiozai (Charlize Theron) išlaisvinus diktatoriaus Nemirtingojo Džo žmonas, vienintelės civilizacijos liekanos – Citadelės banditai privalo sugrąžinti moteris „teisėtam savininkui“. Jos – miesto valdovo nuosavybė ir privalo gimdyti sveikus berniukus. Maksas tarsi nenorėdamas tampa jų, o kartu ir civilizacijos, gelbėtoju, padėsiančiu merginoms nuvykti į Žalumą, iš kurios vaikystėje ir buvo pagrobta imperatorienė.

„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
Jonas Ūbis

Kalibano veidas

Krėsle prie televizoriaus

Dietricho Brüggemannas „Kryžiaus kelias“ (LRT kultūra, 27 d. 21.30) – antiklierikalinis filmas. Kitaip nei daugumoje šiuolaikinių filmų, religiniai fanatikai čia ne musulmonai. Prieš metus apdovanotas Berlyno kino festivalio prizu „Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų, filmas rodo religingą vokiečių katalikų šeimą, kurioje auganti mergaitė Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Mokykloje gabios ir smalsios Marijos teisių niekas nevaržo, bet šiame pasaulyje ji vis dėlto jaučiasi svetima, nes bijo nusidėti ar kitaip nusikalsti Dievui. Kitą mergaitės pasaulį valdo religinė fanatikė Marijos mama. Ji nuolat kritikuoja paauglę dukterį, o kai ši suserga, net priešinasi gydytojams. Bet fanatikė yra ir Marija – ji įsitikinusi, kad jos liga ir mirtis sukurs stebuklą – mažasis broliukas pagaliau pradės kalbėti.
 
Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau „Kryžiaus kelias“ veikia ne savo gana vienprasmiška „žinia“, o asketiška forma: režisierius filmą suskirstė į tiek dalių, kiek Kryžiaus kelyje yra atkarpų, ir kiekvieną jų, prasidedančią konkrečios stacijos pavadinimu, nufilmavo vienu kadru. Sakyčiau, tai vokiškai preciziškas filmas, nors režisierius ir yra sakęs, kad jį paveikė Robert’as Bressonas. Pridėkite dar nejudančią kamerą, retai skambančią kadre muziką ir išeis tikras kino pamokslas, nukreiptas prieš religinį ekstremizmą. Man regis, Brüggemannas pateko į pasirinktos formos spąstus, todėl visko, kas į ją netelpa, filme atsisakoma.

„Kryžiaus kelias“
„Kryžiaus kelias“
„Kerė“
„Kerė“
„Kino pavasario“ inf.

Kanų festivalyje pristatytas Šarūno Barto filmas

 

Trečiadienį, gegužės 20 d., Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace to Us in Our Dreams“).

 

Kasdieninis festivalio žurnalas „Screendaily“ jau spėjo įvertinti naujausią režisieriaus dramą: „Skausmingos personažų atsakymų į juos kankinančius klausimus paieškos, įamžintos nuostabios gamtos fone, patenkins net patį išrankiausią žiūrovą.“

 

Šarūnas Bartas
Šarūnas Bartas
Lora Kmieliauskaitė, Ina Marija Bartaitė, Šarūnas Bartas
Lora Kmieliauskaitė, Ina Marija Bartaitė, Šarūnas Bartas
Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ pristatymas Kanuose
Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ pristatymas Kanuose
Kora Ročkienė

Apie Dievą ir neegzistuojančią prasmę

Kanų kino festivalio filmai užduoda klausimus

Prieš gegužės 14-ąją – Kanų kino festivalio atidarymą – kritikai sudarinėjo didžiausius lūkesčius žadinančių filmų sąrašus. „Snob.“ kino apžvalgininkas Vadimas Rutkovskis tarp laukiamiausių paminėjo „naują genialiojo lietuvio Šarūno Barto filmą“. Tačiau „svajonių sąrašuose“ dažniausiai minėtos Paolo Sorrentino, Guso Van Santo, Nanni Moretti, Miguelio Gomeso, Matteo Garrone’s, Arnaud Desplechino, Jacques’o Aumont’o pavardės. Nors Kanuose planuoti peržiūras sunku, – „Gazeta Wyborcza“ festivalio išvakarėse net išspausdino sąmojingą žodyną, kuriame įvardytos visos akredituotųjų laukiančios kliūtys ir išbandymai (pavyzdžiui, atstumais, nemandagiais budinčiaisiais ar akreditacijos kortelės spalva), – Kanai lieka svarbiausiu kino festivaliu, nes, nepaisant nieko, svarbiausias čia geras kinas. Kas šiemet taps laureatais, nuspręs brolių Coenų vadovaujamas žiuri, kuris paskelbs verdiktą jau šį sekmadienį. Pristatome kino kritikų pirmųjų įspūdžių fragmentus.

„Pats naujausias testamentas“
„Pats naujausias testamentas“
„Medžių jūra“
„Medžių jūra“
„Kerol“
„Kerol“
„Mano motina“
„Mano motina“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas