7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Duoklė efektams

Nauji filmai – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“

Ieva Šukytė
Nr. 20 (1126), 2015-05-22
Kinas
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Aš gyvenu, mirštu. Vėl gyvenu!“ – nuolat kartoja Nuksas, vienas vadinamųjų karo vaikinų. Tais pačiais žodžiais būtų galima apibūdinti George’o Millerio sukurtą ir kultiniu herojumi tapusį Maksą Rokatanskį. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinės trilogijos dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ (1985), režisierius veikėją prikėlė dar vienam filmui „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“, Australija, JAV 2015), pasakojančiam apie šeimos netekusį, postapokaliptiniame pasaulyje gyvenantį klajūną.
 
Ankstesniuose filmuose (pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė 1979-aisiais) istoriją matėme Makso akimis, naujajame veiksmas rodomas kelių veikėjų požiūriu. Atominio karo nualintame pasaulyje banditų belaisviu tapęs Rokatanskis ne savo noru tampa gaudynių dalyviu. Imperatorienei Furiozai (Charlize Theron) išlaisvinus diktatoriaus Nemirtingojo Džo žmonas, vienintelės civilizacijos liekanos – Citadelės banditai privalo sugrąžinti moteris „teisėtam savininkui“. Jos – miesto valdovo nuosavybė ir privalo gimdyti sveikus berniukus. Maksas tarsi nenorėdamas tampa jų, o kartu ir civilizacijos, gelbėtoju, padėsiančiu merginoms nuvykti į Žalumą, iš kurios vaikystėje ir buvo pagrobta imperatorienė.
 
Kitaip nei ankstesniuose filmuose apie Pašėlusį Maksą, kova už degalus jau nebėra esminė. „Įtūžio kelyje“ svarbiausios tampa dailiosios Džo žmonos, kurios turi likti nesužeistos ir prieš savo valią pargabentos atgal į Citadelę. Vaikystėje kartu su motina pagrobta Furioza visą filmą gyvena keršto siekiu ir viltimi atvesti merginas į geresnį pasaulį, kur joms nereikėtų būti tik gražiais Nemirtingojo Džo papuošalais. Filmo moterys nesutinka gyventi valdomos vyrų. Net Maksas, atrodo, tampa antraplaniu veikėju ir padeda situaciją valdančiai amazonei Furiozai.
 
Ar britų aktoriaus Tomo Hardy (aktoriaus meistriškumą įrodė „Scanoramoje“ parodytas „Lokas“) sukurtas naujasis Maksas prilygsta senajam, kurį įkūnijo Melas Gibsonas? Jei ir neprilygsta, tai ne dėl aktoriaus, o labiau dėl scenarijaus autorių Nicko Lathouriso, Brendano McCarthy, George’o Millerio kaltė. Beje, „Įtūžio kelyje“ taip susitelkiama į veiksmą, kad veikėjai tiesiog pamiršta kalbėti. Filme pamatysite daugiau sprogimų nei išgirsite dialogų. Pats Maksas didžiąją laiko dalį neištaria nė žodžio, tik mušasi arba mosuoja ginklu.
 
Todėl silpnąją scenarijaus pusę režisierius stengiasi kompensuoti specialiaisiais efektais, kostiumais ir dekoracijomis: visos mašinos sukurtos pagal Millerio eskizus. Kostiumai ir grimas leidžia labiau pasinerti į režisieriaus sukurtą pasaulį, kuriame įtampą kuria nuostabus Junkie XL (Tomo Holkenborgo) garso takelis, primenantis „Griaustinio karalystėje“ paskutinėje persekiojimo scenoje skambančią melodiją. Namibijos dykumoje šešis mėnesius filmuotas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ tikrai įspūdingas. Kitaip nei kituose veiksmo filmuose, pavyzdžiui, prieš porą savaičių pasirodžiusiame „Keršytojai: Altrono amžius“, šiame kompiuterinė grafika pasitelkiama tik būtiniausiais atvejais.
 
Nors ir sakoma, kad „Įtūžio kelias“ – nauja, su trilogija nesusijusi istorija, iš tikrųjų jis primena ankstesnių dalių kratinį, turėsiantį patenkinti naująją specialiųjų efektų ištroškusią kartą, kuri apie Melo Gibsono Pašėlusį Maksą girdėjo iš savo tėvų arba kadaise matė per televizorių. Naujam filmui trūksta priešistorės, todėl ankstesnių dalių nemačiusiam žiūrovui gali būti sunku suprasti, kodėl Maksą persekioja praeities šmėklos.

 

„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“