Pokalbis su filmo „45 metai“ režisieriumi Andrew Haigh
Lapkričio 5 d. prasidėjusi „Scanorama“ žada ne vieną psichologinę dramą. Viena įsimintiniausių – britų režisieriaus Andrew Haigh filmas „45 metai“ („45 Years“). Jis prasideda banaliai: Keit ir Džefas rengiasi 45-ųjų santuokos metinių paminėjimui. Iš pat pradžių akivaizdu, kad priemiestyje gyvenanti inteligentų pora iš tikrųjų myli vienas kitą, o ne tik gyvena šalia vienas kito. Tačiau netrukus ateina laiškas, kuriame rašoma, kad Alpėse rastas prieš pusę amžiaus dingusios Džefo merginos kūnas. Mirusi moteris įsiveržia į poros gyvenimą ir pradeda griauti jos pamatus, skatina Keit susimąstyti, ką jai reiškia ryšys su Džefu. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Charlotte Rempling ir Tomas Courtney’us šiemet Berlyne buvo apdovanoti „Sidabriniais lokiais“ už geriausius moters ir vyro vaidmenis. Pateikiame Krzysztofo Kwiatkowskio pokalbio su režisieriumi fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.
Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.
Su Arūno Žebriūno filmu „Gražuolė“ (1969) užaugo ne viena karta. Jis jau tapo klasikiniu. Iki šiol vertinama išskirtinė filmo kino kalba, subtilumas ir gebėjimas į vaikų pasaulį pažvelgti jų akimis.
Galimybę pamatyti „Gražuolę“ sostinės 8–12 kl. moksleiviams dovanoja Lietuvos kino centras, kviečiantis į nemokamas „Gražuolės“ peržiūras ir diskusijas po filmo. Peržiūros vyks lapkričio 10–12, 17 ir 19 d. „Skalvijos“ kino centre.
Prieš metus Lietuvos kino centro iniciatyva suskaitmenintas ir restauruotas filmas – odė vaikystei, jos trapumui ir dvasinėms vertybėms. Pagrindinė filmo herojė (Inga Mickytė) yra kiemo vaikų mėgstama mergaitė, kuriai gamta pašykštėjo išorinio grožio, tačiau apdovanojo dvasiniu. Mergaitė tiki, kad grožį galima sukurti.
„Jaudinkitės tik dėl filmo herojų. Gyvenimo dramas palikite mums“, – tokiu šūkiu šiemet žiūrovus į kino teatrus kvies jau lapkričio 5-ąją prasidedantis 13-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ir draudimą nuo gaisro festivalio lankytojams dovanojanti draudimo bendrovė „If“.
Šiais metais kiekvienas „Scanoramos“ žiūrovas, įsigijęs bilietą į bet kurį festivalio filmą, gaus draudimą nuo gaisro namuose, kuris nelaimės atveju padengs nuostolius iki 10 tūkstančių eurų. Draudimas galios viso filmo metu bei dvi valandas prieš jį ir po jo, todėl ramūs dėl savo namų ir juose esančio turto žiūrovai galės jaustis ir keliaudami į kino teatrą, ir seanso metu. Lapkričio 5–22 d. vyksiančios „Scanoramos“ bilietą rekomenduojama išsaugoti iki grįžtant namo.
„Scanorama“ rodo Jano Nĕmeco filmų retrospektyvą
Kasmet „Scanorama“ lietuvių sinefilams siūlo atrasti originalius kino kūrėjus. Šiemet tai bus Janas Nĕmecas (g. 1936). Tai vienas iš nedaugelio čekų Naujosios bangos autorių, kurio filmai nepasiduoda klasifikuojami. Maištininkas ir vienišius Nĕmecas niekad neplaukė pasroviui. Gal todėl jo filmai ir dabar žada daug atradimų. „Scanorama“ pristatys tris režisieriaus filmus: ilgametražį debiutą „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), komišką dramą „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ („О slavnosti a hostech“, 1966) ir siurrealistinės lyrikos kupinus „Meilės kankinius“ („Mučedníci lásky“, 1967).
Informacija parengta pagal Peterio Hameso knygą „The Czechoslovak New Wave“ (2005).
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ištvermingiausius kino žiūrovus šiemet ir vėl kviečia į iki paryčių truksiančią kino naktį – šįkart jos programoje juokas ir kraujas. Siaubo komedijų naktis „Ateiviai, zombiai ir poniai“ vyks lapkričio 6 d., penktadienį, „Forum Cinemas Vingis“ kino centre.
Siaubo komedijų žiūrovai kino teatre bus laukiami 23 valandos. Beveik septynių valandų trukmės programoje bus parodyti aštuoni filmai iš juodojo humoro tėvynės D. Britanijos, taip pat iš JAV, Kanados, Čekijos ir net Naujosios Zelandijos. Absurdas, juokas ir siaubas kino nakties dalyvius lydės iki pat šeštos ryto.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Honkongo režisierius ir prodiuseris Johnas Woo rengiasi grįžti į Holivudą ir kurti savo garsiojo filmo „Samdomas žudikas“ („The Killer“, 1989) perdirbinį. 1946 m. pabėgėlių iš komunistinės Kinijos šeimoje gimęs Woo karjerą pradėjo 1969 m. garsiojoje brolių Shaw kino studijoje, 1973 m. jis sukūrė pirmąjį filmą. Kung fu filmai atnešė jaunam režisieriui sėkmę, tačiau tarptautinė šlovė atėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai pasirodė filmas „Geresnis rytojus“ (1986) ir prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su aktoriumi Chow Yun-Fatu. Tada visi žavėjosi ypatingu Woo stiliumi ir ypač sulėtintai nufilmuotomis susišaudymų scenomis. Iš Woo filmų mokėsi Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino.
1993 m. Woo debiutavo Holivude filmu „Bėgantis taikinys“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Jeanas-Claude’as Van Damme’as. 1997 m. Woo sukūrė vieną geriausių savo filmų „Dviveidis“ („Face Off“) – fantastinį pasakojimą, kuriame Johno Travoltos ir Nicholaso Cage’o suvaidinti policininkas ir nusikaltėlis apsikeičia veidais. Po to buvo „Misija neįmanoma II“, „Kalbantys vėjui“, „Prisiminti pavojinga“. Po pastarojo filmo Woo grįžo į Kiniją, čia sukūrė kelias istorines dramas, tarp jų filmą „Raudonoji uola“ (2008) ir 2014 m. pasirodžiusį „The Crossing“. Neseniai interviu „Screen Daily“ režisierius prisipažino, kad norėtų grįžti į Holivudą ir pats užsiimti „Samdomo žudiko“ projektu. Tačiau vis dar neaišku, ar kaip prodiuseris, ar kaip režisierius.
13-ojo Europos šalių kino forume „Scanorama“ Vilniuje viešės būrys įtakingų kino profesionalų iš visos Europos. Jie susirinks į jau vienuoliktą kartą organizuojamą kino industrijos renginį „Scanoramos kryptis“.
Lapkričio 14 d., šeštadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje vyksiantis renginys suburs kino profesionalus, siekiančius pokyčių kino industrijoje, ir jaunus talentus, trokštančius gilinti savo žinias ir dirbti su pasaulyje pripažintais režisieriais, prodiuseriais bei pardavimo agentais iš Skandinavijos ir Vakarų Europos. Šių metų renginys yra skirtas projekto vystymo ir parengiamųjų darbų temoms, jis aprėps prodiusavimo kūrybiškumą, skirtingų projektų valdymą režisūros srityje ir sėkmingą filmų pardavimą.
Šiemet „Scanoramos krypčių“ renginyje su tobulėti siekiančiais Lietuvos kino industrijos profesionalais ir naujokais savo žiniomis bei patirtimi dalinsis svarbiausius pasaulio kino apdovanojimus pelnę režisieriai ir prodiuseriai bei lektoriai, dėstantys Oksfordo universitete, Londono nacionalinėje kino akademijoje ir Londono MET universitete.
Spaudos konferencijoje buvo pristatytas 13-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“, lapkričio 5–22 d. Lietuvos žiūrovus vėl kviesiantis į beveik dvi savaites trunkančią kino šventę. Festivalis pristatys įsimintiniausias Europos kino premjeras, vyks susitikimai su kino kūrėjais, kino profesionalai rinksis į industrijos renginį „Scanoramos kryptys“.
13-osios „Scanoramos“ pradžią lapkričio 5-ąją Vilniuje paskelbs norvegų režisieriaus Ole Giævero komedija „Prieš gamtą“ („Out of Nature“, 2014). Toronto kino festivalyje pristatytas ir Norvegijos kino apdovanojimuose „Amanda“ bei Berlyno kino festivalyje įvertintas filosofiškas filmas pasakoja apie žmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio turi viską, tačiau jam kažko vis trūksta. Ko, nežino ir jis pats. Ieškoti atsakymų vyras išsiruošia į kalnus – ten jis pagaliau lieka vienas su savo mintimis.
Krėsle prie televizoriaus
Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.
Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.