Kur tik pažvelgsi – pūga ir nesibaigiantys sniegynai. Stingdantis šaltis ir mirtina tyla. Iš tolumos šunų kinkinys atitempia roges. Tai – pirmoji scena iš filmo, kuriamo pagal Rutos Sepetys bestselerį „Tarp pilkų debesų“. Tarptautinė Lietuvos, D. Britanijos ir JAV kinematografininkų grupė pirmuosius kadrus filmuoja Nidos kopose. Čia filmuojamos tremtinių stovyklos prie Laptevų jūros scenos. Čia atsidūrė filmo herojė – į Sibirą ištremta paauglė Lina su šeima. Pagrindinius vaidmenis filme kurs Bel Powley ir Jonah Hauer-Kingas. Jie į Lietuvą atvyks vasario pradžioje.
Filmo, kurio tarptautinis pavadinimas „Pelenai sniege“ („Ashes in the Snow“), scenarijų parašė Benas Yorkas Joneass. Filmo režisierius – Marius Markevičius, filmo „Kita svajonių komanda“ kūrėjas.
Pirmą kartą festivalyje „Kino pavasaris“ pristatomos programos „Aš esu hibridas“ filmai jungia skirtingas kino kalbos išraiškos priemones ir turi dokumentinio, vaidybinio kino elementų. Taip šie filmai įgauna išskirtinę formą, juose pastebimi įdomūs kūrybiniai sprendimai. Hibridiniai filmai nesiekia pavaizduoti „tiesos“, bet bando reflektuoti ir persvarstyti realybę.
„Šios programos filmai vadinami hibridiniais, nes atsiduria tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Jei pasižiūrėtume į kino istoriją pradedant Dziga Vertovu, Sergejumi Eizenšteinu, tęsiant Johnu Cassavetesu ir Jonu Meku – šis santykis buvo nuolat apmąstomas. Nors kino kamera veikia lyg pasaulį atveriantis, objektyvus stebėtojo žvilgsnis, iš tiesų ji sąveikauja su tikrove ir pati ją keičia. Programos filmai apmąsto ir įsisąmonina šią realybės kaitos problemą paverčia“, – sako filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius ir siūlo tris programos filmus.
Pabėgėlių gyvenimai, kova už moterų teises, žmogiškumo paieškos vis žiaurėjančiame pasaulyje – „Kino pavasario“ dokumentinių filmų programa šiemet tradiciškai pristatys sudėtingas temas, bet pasiūlys šviesų požiūrį į jas.
Amerikiečių režisierius Davisas Guggenheimas gavo „Oskarą“ už filmą „Nepatogi tiesa“ („An Inconvenient Truth“), sukėlusį tarptautinę diskusiją apie klimato kaitą. „Kino pavasario“ žiūrovai galės pamatyti naują jo filmą „Aš esu Malala“ („He Named Me Malala“), kuris pasakoja apie Malalą Yousafzai – pakistanietę paauglę, kurios kova už mergaičių teisę į mokslą virto pasauliniu judėjimu.
Krėsle prie televizoriaus
Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.
Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.
Nauji filmai – „Grėsmingasis aštuonetas“, „Didžioji skola“
Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.
Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.
Pernai rudenį „Skalvijoje“ surinktas pirmasis jaunųjų kino programų kuratorių kursas kviečia į išskirtinį savaitgalio seansą – kino ekrane bus pristatytas klasikinis Holivudo miuziklas „Dainuojantys lietuje“ („Singin’ in the Rain“, 1952). Jaunųjų kuratorių kursą sudaro kinu besidomintys 10–12 kl. moksleiviai, suburti „Skalvijos“ kino akademijos ir tarptautinio projekto „Moving Cinema“ rengėjų.
Kultinį Stanley Doneno ir Gene’o Kelly miuziklą jaunieji kuratoriai pasirinko po ilgų diskusijų. Visą semestrą filmus analizavę ir į kino istoriją gilinęsi moksleiviai mano, kad būtent šis filmas yra viena Holivudo miuziklo viršūnių, todėl itin tinka baigiamajai semestro užduočiai. Filmo peržiūra ir pristatymas vyks sausio 23 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre.
Tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas - A3“ kvietimu Vilniuje lankysis žinomas Rusijos kino režisierius ir scenaristas Aleksandras Veledinskis. Sausio 22 d. jis dalyvaus viešame susitikime tema „Mūsų laikų herojai“.
Veledinskis gimė 1959 m. Nižnij Novgorode. Būdamas 22-ejų baigė vietos Politechnikos institutą ir tapo laivų elektros įrengimų specialistu, o 34-erių nusprendė vėl mokytis – įstojo į Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje. Karjerą televizijoje Veledinskis pradėjo kaip vienas iš populiaraus serialo „Tolimųjų reisų vairuotojai“ (2000) scenaristų. 2001 m. pagal savo scenarijų sukūrė trumpo metražo filmą „Tu ir aš, ir mes abu“. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Sergejus Makoveckis, Anapoje, festivalyje „Kinošok“ ir Sankt Peterburgo festivalyje „Laiškas žmogui“ tapo geriausiu trumpametražiu filmu, dalyvavo Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas požiūris“.
Šiais metais minime diplomatinių ryšių tarp Lietuvos ir Japonijos 25 metų sukaktį. Šia proga visus metus Lietuvoje bus organizuojami įvairūs renginiai. Vienas pirmųjų – sausio 22 d. „Forum Cinemas Vingis“ prasidėsiantis 15-asis Japonijos kino festivalis, kurį kartu rengia Japonijos ambasada, Japonijos fondas ir „Forum Cinemas Vingis“.
Šio festivalio tema – animacija. Šįkart dėmesys bus skirtas jauniesiems žiūrovams, tačiau unikalūs animaciniai filmai iš Japonijos gali užkariauti visų žiūrovų simpatijas. Per šešias festivalio dienas bus parodyti devyni animaciniai filmai. Festivalį pradės gamtos svarbą atskleidžiantis animacinis filmas „Mijori ir šventoji giria“ („Miyori in the Sacred Forest“, rež.Nizou Yamamoto, 2007), pasakojantis istoriją apie miestietę mergaitę, kuriai visai netikėtai tenka nepaprastos girios globėjos vaidmuo.
Kovo 31-ąją prasidėsiantį festivalį „Kino pavasaris“ šiemet papildys speciali programa „Kažkas atsitiko“ – jos seansuose žiūrovai pamatys pastarųjų dvejų metų lietuviškus muzikinius klipus. Klipų kūrėjai jau dabar kviečiami siųsti savo darbus – geriausieji bus ne tik parodyti didžiajame kino ekrane, bet ir apdovanoti.
Programa pavadinta „Kažkas atsitiko“ prisimenant prieš 30 metų išleistą lietuvišką muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ (rež. Artūras Pozdniakovas), kuriame pasirodė Vytautas Kernagis, „Antis“ bei „Foje“. Žiūrovai galės įsitikinti, kaip pasikeitė muzikinių klipų kultūra Lietuvoje nuo 1986-ųjų.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.
Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.
Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).
Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).
Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.