7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Živilė Pipinytė

Dainuojantis bažnytkaimio fontanas

Nauji filmai – „Patriotai“

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

 

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

„Patriotai“
„Patriotai“
„Patriotai“
„Patriotai“

Išsiskyrimų veteranas

Pavelas Ruminovas apie filmą „Laisvas kaip paukštis“

Rusų režisierius ir scenaristas Pavelas Ruminovas – vienas originaliausių jaunosios kartos kūrėjų. Prieš ateidamas į didįjį kiną Ruminovas kūrė vaizdo klipus, montavo garsių režisierių filmus. Jo debiutinis trumpo metražo filmas „Deadline“ sulaukė daugybės apdovanojimų. 2007 m. ekranuose pasirodė pilnametražis Ruminovo debiutas – siaubo filmas „Mirusios dukterys“. Po to buvo dar keli filmai, tačiau tikrąjį pripažinimą režisieriui atnešė melodrama „Aš būsiu šalia“, pasakojanti apie vėžiu sergančią moterį, kuri ieško įtėvių savo šešiamečiui sūnui. Iš pradžių sumanytas kaip serialas, filmas pelnė festivalio „Kinotavr“ Didįjį prizą. 2012 m. Ruminovas sukūrė dokumentinį filmą „Tai tiesiog liga“ („Eto prosto bolezn“) apie vėžiu sergančius žmones. Režisierius pats rašo savo filmų scenarijus. Neseniai pasirodęs naujausias Ruminovo filmas „Laisvas kaip paukštis“ („Status: svoboden“) Rusijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų ir net buvo pavadintas romantine komedija žmonėms, kurie niekad nemėgo romantinių komedijų. Šį savaitgalį „Laisvas kaip paukštis“ pradedamas rodyti mūsų kino teatruose. Pateikiame žurnale „Snob.“ išspausdinto Antono Sazonovo pokalbio su režisieriumi fragmentus.

„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
NDG inf.

Ekrane ir už ekrano – nauja knyga „Kinas sovietų Lietuvoje“

Kaip sovietmečiu klostėsi kino istorija, pradedant scenarijaus idėja ir baigiant premjeros diena? Kokių sumanymų turėjo filmų autoriai ir kaip jų vizijas darkė cenzūra? Kaip ji paveikė filmų likimą? Kodėl taip nutiko? Tai klausimai, į kuriuos atsakymus rasime neseniai Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistoje monografijoje „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“, kurios pristatymas įvyks vasario 4 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje.

 

Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės monografija – tai pirmas mėginimas aptarti vaidybinio kino sovietų Lietuvoje kultūrinį ir politinį kontekstą, institucinę struktūrą, meninės kino kalbos bruožus, filmų recepciją bei režisierių asmenybes.

 

Daugiau nei trejus metus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje vykdytą tyrimą vainikavo 500 puslapių monografija, kuri siūlo naują žvilgsnį į vaidybinio kino kūrybinius užkulisius bei politinių įtampų tarp kūrėjų, valdininkų ir redaktorių istoriją.

„Kino pavasario“ inf.

Kitoks lietuviškas kinas: režisieriaus Raimondo Vabalo filmų retrospektyva

Kasmet „Kino pavasaris“ kviečia žiūrovus pamatyti ne tik geriausius pastarųjų metų filmus, bet ir prisiminti ar iš naujo atrasti iškilių pasaulio režisierių kūrybą. Šiais metais ypatingas dėmesys bus skiriamas lietuvių režisieriui Raimondui Vabalui (1937–2001). Nepelnytai primiršta režisieriaus kūryba, pažymėta sovietinės cenzūros, asmeninių traumų ir nuolatinių ieškojimų, – itin svarbi Lietuvos kinui. Ji neprarado aktualumo.

 

Retrospektyva apims pirmąjį R. Vabalo kūrybos dešimtmetį. Ypatinga žanrų įvairovė, drąsūs eksperimentai su kino raiškos priemonėmis leido režisieriui praturtinti lietuvių kino istoriją išskirtinio stiliaus filmais. Penkias juostas – „Žingsniai naktį“, „Marš, marš, tra-ta-ta!“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“ ir „Akmuo ant akmens“ – prieš festivalio seansus pristatys kino kritikės Izolda Keidošiūtė, Auksė Kanceravičiūtė, kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė bei kinotyrininkės Natalija Arlauskaitė ir Anna Mikonis-Railienė. Visi filmai, išskyrus „Marš, marš, tra-ta-ta!“, bus rodomi iš 35 mm kino juostos.

Raimondas Vabalas
Raimondas Vabalas
„Marš, marš, tra-ta-ta!“
„Marš, marš, tra-ta-ta!“
„Birželis, vasaros pradžia“
„Birželis, vasaros pradžia“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniaklaidą

Sausio 29 d., būdamas 87-erių, mirė prancūzų kino režisierius, vienas prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques’as Rivette’as. Jis gimė 1928 metais Ruane. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje būsimas režisierius persikėlė į Paryžių, kur Lotynų kvartalo kino klube susipažino su Jeanu-Lucu Godard’u, François Truffaut ir Ericu Rohmeru. 1950 m. Rivette’as kartu su Rohmeru įkūrė „Gazette du cinéma“, kuriame intelektualai diskutavo apie šiuolaikinį kiną. Nuo 1952-ųjų Rivette’as rašė straipsnius žurnalui „Cahiers du cinéma“, 1963–1965 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.

 

Pirmuoju Naujosios bangos filmu dažnai pavadinamas trumpametražis „Šachas ir matas“ („Le coup du berger“), jį Rivette’as nufilmavo Claude’o Chabrolio bute. Pilnametražis debiutinis 16 milimetrų kamera už skolintus pinigus nufilmuotas Rivette’o filmas pasirodė 1961 metais, nors buvo nufilmuotas prieš trejus metus. Po to sukurta Denis Diderot „Vienuolės“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Anna Karina, dvejus metus laukė cenzūros leidimo rodyti. Pasirodęs ekranuose šis Bažnyčią demaskuojantis filmas – bene vienintelis režisieriaus karjeroje, sulaukęs komercinės sėkmės.

Jacques Rivette
Jacques Rivette
„Apie meilę“
„Apie meilę“
Jonas Ūbis

Pamiršti ar atsiminti?

Krėsle prie televizoriaus

„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.

„Transo būsena“
„Transo būsena“
„Meilei nereikia žodžių“
„Meilei nereikia žodžių“
„Tai... sudėtinga“
„Tai... sudėtinga“
Neringa Kažukauskaitė

Kas lydi mūsų žingsnius

Pokalbis su režisieriumi Aleksandru Veledinskiu

Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.

Aleksandras Veledinskis
Aleksandras Veledinskis
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“
„Skalvijos“ inf.

Pažinti kino istoriją per nepakeičiamą kino režisierių aštuonetą

Prieš 120 metų atsiradęs kino menas nuolat keitėsi. Jį keitė technologijos, suteikusios kinui garsą, spalvas, specialiuosius efektus, jo raidos kryptį veikė gabūs režisieriai, kino vizionieriai.

 

Pažinti kino istoriją susipažįstant su ryškiausiomis asmenybėmis siūlo „Skalvijos“ kino centras kartu su kino kritiku, VDA dėstytoju Nariumi Kairiu. Jis kviečia į kino kursus jaunimui ir suaugusiems „Nepakeičiamas aštuonetas: kino istoriją rašę režisieriai“. Paskaitos vyks trečiadienio vakarais nuo vasario 10 d. iki kovo 30 d. „Skalvijos“ kino centre.

 

Pasak kursų lektoriaus N. Kairio, per užsiėmimus bus nagrinėjama aštuonių iškilių kino režisierių, be kurių neįsivaizduojama kino raida, kūryba, pradedant broliais Auguste’u ir Louis Lumiere’ais ir baigiant žymiausiu šiuolaikiniu Tailando režisieriumi Achipatpongu Weerasethakulu.

Laukdavome magiško laiko

Leonardo DiCaprio apie „Hju Glaso legendą“

Filme rodomas menkai aprašytas Amerikos istorijos tarpsnis. Tam tikra prasme kūrėme mokslo populiarinimo švietėjišką filmą apie laikus, kai JAV teritorijoje dar nebuvo valstybės, tik atskiros anglų ir prancūzų kolonijos, kur žmonės kovėsi už gamtos išteklius ir valdžią. Pabandėme įsivaizduoti, koks tada buvo ir kaip atrodė pasaulis, kaip jo viduje gyveno žmonės ir kaip jie bendravo. Bet filmas iš esmės yra apie žmogaus ir gamtos santykius. Juos išsiaiškinti, man regis, svarbu būtent dabar, todėl filmas, be abejo, aktualus. Kaip tik tai mes su Alejandro ilgai svarstėme. Po pramoninės revoliucijos į Vakarus plūstelėjo milžiniška banga, trokštanti Naujojo pasaulio išteklių, ir tai atvedė prie vietinių gyventojų genocido.

Taip sutapo, kad paraleliai su „Hju Glaso legendos“ filmavimu kūriau dokumentinį filmą apie globalų atšilimą. Teko važinėti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Indonezijoje vyksta tas pats – ten vykstama naftos ir naudingų iškasenų, vietiniai gyventojai išstumiami iš jų žemių, aukojamos visos kultūros, jos naikinamos dėl išteklių.

Man patinka, kaip subtiliai Alejandro parodė indėnus, apsieidamas be stereotipų ir karikatūrų. Jis parodė juos labai humaniškus, parodė įvairias gentis, jų skirtumus ir sugebėjo perteikti šių žmonių pasaulio suvokimą. Bet svarbiausia, kad jis perteikė tą dvasios jėgą, su kuria šie žmonės kovojo už savo palikimą, savo žemę ir teisę joje gyventi. Daugeliui tokia kova už nepriklausomybę ir kultūrinį savitumą aktuali ir dabar.

Leonardo DiCaprio ir Alejandras Gonzálezas Iñárritu filmuojant „Hju Glaso legendą“
Leonardo DiCaprio ir Alejandras Gonzálezas Iñárritu filmuojant „Hju Glaso legendą“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniaklaidą

Amerikos kino akademija sureagavo į kritiką. Kad išvengtų kaltinimų rasizmu, Akademija iš dalies savo narių atims balsavimo teisę ir pakvies dalį naujų narių. 2020-aisiais balsuos dukart daugiau moterų ir tautinių mažumų atstovų. Penktadienį Akademijos vadovė Cheryl Boone Isaacs pranešė, kad Akademijos valdyba balsavo už permainas. Jų dar nebus šiemet, bet per kelerius ateinančius metus pakeitimai turėtų pradėti veikti ir, kalbant apie moteris ar mažumas, nominacijų bei verdiktų rezultatai, pasak jos, bus teisingesni.

 

Per kelias savaites 51 žmogaus valdyba bus papildyta trimis moterims ir mažumoms skirtomis vietomis. Iki 2020 metų jų sudėtis turi padvigubėti. Svarbu ir tai, kad asmenys, su kinu neturintys nieko bendra daugiau nei dešimt metų, negalės balsuoti už „Oskarus“. Dabar teisę pripažinti „Oskarus“ turi maždaug 6 tūkstančiai Akademijos narių. Pasak „Los Angeles Time“, 94 procentai jų yra baltieji, 77 procentai – vyrai. Juodaodžiai kūrėjai ir moterys jau keliasdešimt metų reikalavo permainų. Šiemet visi 20 „Oskarams“ nominuotų aktorių yra baltieji.

Charlotte Rampling filme „45 metai“
Charlotte Rampling filme „45 metai“
Rašytojas Aleksandras Solženicynas
Rašytojas Aleksandras Solženicynas
Režisierius Jegoras Končialovskis
Režisierius Jegoras Končialovskis
Aktorė Maggie Gyllenhaal
Aktorė Maggie Gyllenhaal
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas