Keturis vakarus, lapkričio 21–24 dienomis, kino teatre „Skalvija“ vyks nemokamos kino peržiūros, skirtos vieno ryškiausių lietuvių kino režisieriaus ir scenaristo Almanto Grikevičiaus (1935–2011) kūrybai. Atveriant renginio organizatoriui VšĮ „Meno avilys“ patikėtą saugoti menininko asmeninį archyvą, žiūrovai kviečiami prisiminti ir iš naujo atrasti A. Grikevičiaus kūrybą bei anuomet režisierius įkvėpusius užsienio filmus. Kino peržiūros „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius“ vėliau keliaus į Panevėžį, Kauną ir Varėną.
„Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! (...) Žiūrovas paslaptį turi pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti“, – taip kiną suvokė A. Grikevičius. Savo karjerą jis pradėjo dokumentiniais filmais. Pirmuosius žingsnius kine ir kūrybinę raidą atskleis kino peržiūras atidaranti išsami trumpametražių filmų programa. Trys pirmieji bei daugelis kitų filmų bus rodomi iš 35 mm kino juostos. Poetinis pasakojimas apie vitražą „Saulės pasakos“ (1964), religinius įsitikinimus apsvarstantis „Tavo rankose“ (1965) ir dirigento Jono Aleksos repeticiją fiksuojantis „Trys taktai“ (1966) – ilgus metus nerodyti kino teatrų salėse. Pirmajame seanse bus ir parodyti „Meno avilio“ naujam gyvenimui prikelti, suskaitmeninti ir restauruoti filmai „Laikas eina per miestą“ (1966) ir „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973). Trumpametražių filmų programą uždarys archyvinius lemtingos 1991 m. sausio 13 d. nakties kadrus su liudininkų prisiminimais jungiantis televizijai kurtas filmas „Malda už Lietuvą“ (1991). Filmo leitmotyvas – tikėjimo jėga ir dvasios stiprybė: neturėdami pakankamų ginklų, į sovietų armijos agresiją lietuviai atsakyti galėjo tik vienybe ir malda. Šio seanso filmus pristatys kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, taip pat moderuosianti pokalbį apie Grikevičiaus kūrybą su kino kritike Živile Pipinyte, aktoriumi Juozu Budraičiu ir režisieriumi Audriumi Stoniu.
Baltijos šalių filmai „Scanoramoje“
Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.
Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.
„Paklausiau Jimo Jarmuscho, ar sukurs apie mane ir mano grupę filmą, jis pagalvojo dvi minutes ir sutiko“, – atvirauja muzikantas Iggy Popas. „Dešimt minučių“, – šypsodamasis pataiso Jimas Jarmuschas. Taip apie dokumentinio filmo „Gimme Danger“ priešistorę pasakoja du garsūs kūrėjai ir draugai. Lietuvos kino ekranuose filmas pasirodo lapkričio 18 d.
Kanų kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas – atviras ir skvarbus žvilgsnis į vieną garsiausių bei įtakingiausių rokenrolo grupių pasaulyje „The Stooges“ ir jos lyderį. Režisierius rodo muzikantų karjerą pradedant 7-uoju dešimtmečiu – pašėlusių pasirodymų, svaiginimosi narkotikais metais iki staigaus nuopuolio bei netikėto grupės atgimimo 2003-iaisiais.
„Jaunystėje išgirdęs „The Stooges“, iškart tapau jų gerbėju. Tai buvo industrinis, darbininkų klasės, užpakalius spardantis rokenrolas. Nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Ši grupė sujungė daugelį dalykų į kažką visiškai naujo, stipraus, primityvaus ir laukinio“, – prisimena režisierius
Spalį prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose Busane ir Varšuvoje buvo pristatytas pirmasis Andriaus Blaževičiaus pilnametražis filmas „Šventasis“. Kiek vėliau filmas rodytas Liubeke, festivalio „Nordic Film Days“ pagrindinėje konkursinėje programoje, o praėjusią savaitę Minsko kino festivalyje „Listapad“, kur filmas rodytas programoje „Youth on the March“ kartu su Japonijos, Kanados, Kolumbijos, Rusijos ir kitų šalių kūrėjų debiutiniais arba antraisiais filmais, „Šventajam“ paskirtas specialusis žiuri prizas. Filmus vertino aktorė Aistė Diržiūtė, San Sebastiano kino festivalio programos sudarytojas Roberto Cueto ir Kanados režisierius Denis Côté. Pasak Blaževičiaus, jam šis laimėjimas labai svarbus, nes programa buvo sudaryta iš itin stiprių, A klasės festivaliuose, pavyzdžiui, Kanuose ar Karlovi Varuose, pristatytų juostų.
„Scanoramos“ premjeros
„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.
Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.
Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.
Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.
Dešimtąjį Tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ jau trečią kartą pradės režisierės Janinos Lapinskaitės filmas. Lapkričio 25 d. festivalį atidarys naujausias režiesierės trumpametražis filmas „Akordas“.
Jame pasakojama socialinės klounės Joanos istorija. Apsirengusi spalvingais rūbais ir užsidėjusi raudoną nosį Joana kartu su aktorių komanda keliauja į ligonines, kad praskaidrintų sunkiomis ligomis sergančių vaikų kasdienybę. Pati susidūrusi su depresija ir išmokusi su ja gyventi aktorė geba suteikti emocinę pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
„Turbūt niekada nebūčiau atsiradusi tarp klounų, jei nebūčiau susirgusi depresija, – sako filmo herojė. – Klouno nosis atveria sielą, apnuogina ją. Ją dediesi, vadinasi, supranti skausmą ir kad ta maža kaukė gali atverti naujos realybės puslapį. Raudona nosis yra langas į mūsų sielą.“
Sekmadienio vakarą „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre įvyko 14-ojo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymas Vilniuje. Beveik dvi savaitės Vilniuje vykęs kino festivalis iškilmingai baigėsi konkursinės festivalio programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatų apdovanojimais ir Alejandro Jodorowsky filmu „Nesibaigianti poezija“ (2016).
„14-oji „Scanorama“ iškeliauja į kitus Lietuvos miestus. Noriu tikėti, kad šios dienos buvo dosnios įsimintinų filmų, pažinčių, susitikimų ir asmeninių atradimų. Tegu jie tęsiasi mūsų mintyse, uždarymo pokalbiuose“, – į „Scanoramos“ uždarymą susirinkusius svečius sveikino festivalio vadovė Gražina Arlickaitė.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodžio 10 d. per Europos kino akademijos ceremoniją Garbės apdovanojimą už indėlį į Europos kiną atsiims airių aktorius Pierce’as Brosnanas. Aktorius yra suvaidinęs per 80 filmų, tačiau žiūrovams geriausiai žinomas kaip vienas Džeimso Bondo įsikūnijimų. Agentą 007 jis vaidino keturiuose filmuose 1995–2002 metais. Įsimintinus vaidmenis Brosnanas sukūrė Bruce’o Beresfordo filme „Ponas Džonsonas“ (1990), Johno McTiernano „Tomo Krauno aferoje“ (1999), Johno Boormano filme „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), Phyllidos Lloyd „Mamma Mia!“ (2008), Romano Polanskio „Vaiduoklyje“ (2010). Europos kino akademijos spaudos pranešime rašoma, kad „herojai, kuriuos Brosnanas suvaidino ekrane, priverčia susimąstyti, jaudina ir įkvepia“.
Aktorius taip pat yra įkūręs ir savo prodiuserių firmą, kuri išleido į ekranus vienuolika filmų. Neseniai jis baigė filmuotis Martino Campbello filme „The Foreigner“, buvo ir jo prodiuseris. Šiame filme Brosnano partneris – Jackie Chanas.
Mia Hansen-Løve apie filmą „Ateitis“
„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.
Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.