7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

„Kino pavasario“ inf.

„Kino pavasaris“ tęsiasi rudenį: žiūrimiausi festivalio filmai „Teo“ videonuomoje

Intensyviai 2017 metams besiruošiantis „Kino pavasaris“ nepamiršta žiūrovų ir rudenį. Šių metų festivalio filmus žiūrovai dabar gali pamatyti išmaniosios „Teo“ televizijos videonuomoje. Ši platforma papildyta 24 filmais. „Kino pavasaris“ ir „Teo“ skatina gerbti autorių teises ir domėtis kinu nepažeidžiant įstatymų. „Teo“ išmaniosios televizijos videonuoma leidžia filmus žiūrėti legaliai. Vienos peržiūros kaina – 2,40 euro.

 

„Teo“ siūlomame „Kino pavasario“ 50-ies filmų sąraše – kanadiečio Jeano Marco Vallée filmas „Cafe de Flore“, kuris 2011 m. į kino teatrus sutraukė būrius žmonių, kito kanadiečio Xavier Dolano 2015 m. festivalį atidaręs ir daugiausiai žiūrovų sulaukęs filmas „Mamytė“. Šiemet daug dėmesio sulaukė kultinių „Adomo obuolių“ režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno naujausias filmas „Vyrai ir viščiukai“. Šią juodąją komediją Danijoje jau pamatė keli šimtai tūkstančių žiūrovų.

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Narius Kairys

Lėtosios peržiūros. Dialogas #4. Maištas

Maištas visąlaik intencionalus – jis niekada nėra suvokiamas atskirai nuo to, prieš ką ar už ką maištaujama. Ketvirtame „Lėtųjų peržiūrų“ seanse rodytuose filmuose – Mártos Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir Margarethe von Trottos „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (1978) – dėl skirtingos istorinės, sociopolitinės ir asmeninės padėties pasirenkami skirtingi būdai klausti ir atsakyti į klausimą, koks tai maištas, prieš ką. Bet abiejuose filmuose maišto centre stovi moteris.

 

„Dienoraštis mano mylimiesiems“ – antroji kvaziautobiografinės „Dienoraščių“ tetralogijos dalis. Pirmojoje „Dienoraštis mano vaikams“ matėme, kaip paauglė Juli grįžta iš Sovietų Sąjungos į Vengrijos Liaudies Respubliką. Ją globoja Magda, šventai tikinti komunistine ideologija ir turinti realią galią, taigi kelianti kitiems baimę. Juli santykiai su pretenduojančia tapti jos įmote Magda sudėtingi. Užuovėją ji randa pas inžinierių Janošą, kuris jai atstoja skulptorių tėvą (abu vaidina Janas Nowickis), 1938 m. dingusį per stalinistinį valymą, kai gulaguose atsidūrė patys funkcionieriai ir komunistai ortodoksai. Nors Juli visiškai priklauso nuo Magdos, ji puoselėja viltį, kad, padedant Janošui, pavyks ištrūkti iš jai nemielų namų. Tačiau Magda apkaltina Janošą tėvynės išdavimu, šis nuteisiamas (antrojoje dalyje jis reabilituojamas, kai liudija prieš bendradarbį). Juli, taip ir nebaigusi mokyklos ir negavusi Magdos leidimo, persikelia gyventi pas neįgalų Janošo sūnų ir įsidarbina fabrike paprasta darbininke. Antroji „Dienoraščių“ dalis prasideda išėjimo iš namų scena ir filmo „Berlyno žlugimas“ (1950) – panegirikos Stalinui – ištraukos pakartojimu. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad tai dienoraščio tęsinys. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, tęstinumas yra veikiau formalus, siužetiškas. Nors iš esmės plėtojamos tų pačių personažų linijos, stilistiškai tai du labai skirtingi filmai: nespalvotą juostą antroje dalyje keičia spalvota, filmas daug konvencionalesnis, dramaturgija trūkčiojanti, nevientisa. Atrodo, kad režisierė stengėsi aprėpti kuo platesnį įvykių, svarbių tiek protagonistei, tiek ir Sovietų Sąjungai bei socialistinei Vengrijai, spektrą, tačiau nesugebėjo rasti įtikinamo būdo juos pavaizduoti.

„Antrasis Kristos Klagės pabudimas“
„Antrasis Kristos Klagės pabudimas“
„Dienoraštis mano mylimiesiems“
„Dienoraštis mano mylimiesiems“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal  užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Sevilijos kino festivalyje paskelbti 2016-ųjų Europos kino apdovanojimų nominantai. Dabar už juos balsuos daugiau nei 3 tūkstančiai akademijos narių. Laureatai paaiškės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri gruodžio 10 d. vyks šiųmetinėje Europos kultūros sostinėje Vroclave.

 

Geriausiu 2016 m. Europos filmu pretenduoja tapti filmai: „Ji“ („Elle“, Prancūzija, Vokietija, rež. Paul Verhoeven), „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“, D. Britanija, Prancūzija, rež. Ken Loach), „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, rež. Pedro Almodovar), „Kambarys“ („Room“, Airija, Kanada, rež. Lenny Abrahamson), „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, Vokietija, Austrija, rež. Maren Ade).

 

Geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui nominuoti filmai: „21x New York“ (Lenkija, rež. Piotr Stasik), „A Family Affair“ (Olandija, Belgija, rež. Tom Fassaert), „Liepsnojanti jūra“ („Fire at Sea“ / „Fuocoammare“, Italija, Prancūzija, rež. Gianfranco Rosi), „Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“, Izraelis, Švedija, Vokietija, Olandija, rež. Tomer Heymann), „S is for Stanley – 30 Years at the Wheel for Stanley Kubrick“ („Trent’anni dietro al volante per Stanley Kubrick“, Italija, rež. Alex Infascelli), „The Land of the Enlightened“ (Belgija, Airija, Olandija, Vokietija, rež. Pieter-Jan De Pue).

Kadras iš filmo „Ji“
Kadras iš filmo „Ji“
Kadras iš filmo „Chuljeta“
Kadras iš filmo „Chuljeta“
Aktorius Mattas Dillonas
Aktorius Mattas Dillonas
Režisierius Quentinas Tarantino
Režisierius Quentinas Tarantino
Aktorius Bruno Ganzas
Aktorius Bruno Ganzas
Aktorius Ramis Malekas
Aktorius Ramis Malekas
Živilė Pipinytė

Apie policininką ir dabartį, kurios nėra

Nauji filmai – „Karalių pamaina“

Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.

 

Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.

„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
Jonas Ūbis

Talentai ir gerbėjai

Krėsle prie televizoriaus

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

 

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

„Džeki Broun“
„Džeki Broun“
„Rokas ir jo broliai“
„Rokas ir jo broliai“
„Scanoramos“ inf.

14-ąją „Scanoramą“ atidarys šmaikšti santykių drama iš Vengrijos

Rytoj, lapkričio 3-ąją, jau keturioliktą kartą prasidėsiantį Europos šalių kino forumą „Scanorama“ nuotaikingai atidarys šmaikšti santykių drama „Šeimos šventė“ („Ernelláék Farkaséknál“, 2016).

 

Karlovi Varų kino festivalyje geriausiu filmu pripažintoje ir „Krikštolinį gaublį“ pelniusioe dramoje pasakojama apie jauną vengrų šeimą, kurios kasdienybę sudrumsčia netikėtai į namus pasibeldę giminaičiai. „Šeimos šventė“ pelnė ir geriausio aktoriaus prizą – jį atsiėmė filmo režisierius Hajdu Szabolcsas, dramoje įkūnijęs pagrindinį vyro vaidmenį. Filmas publikos simpatijų apdovanojimu buvo įvertintas ir Miškolco tarptautiniame kino festivalyje.

Kadras iš filmo „Šeimos šventė“
Kadras iš filmo „Šeimos šventė“
Kora Ročkienė

Menu turi užsiimti menininkai, o ne valdžia

Andrzejus Wajda apie „Povaizdį“

Lapkričio 3 d. atidaroma „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 d. miręs režisierius dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutinius tapytojo avangardisto, meno teoretiko, pedagogo Władysławo Strzemińskio (1893–1952) gyvenimo metus. Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

„Povaizdis“. Nuotrauka iš „Scanoramos“ archyvo
„Povaizdis“. Nuotrauka iš „Scanoramos“ archyvo
„Skalvijos“ inf.

Federico Fellini „Amarcord“ Vilniuje ir Kaune

„Filmuoti man reiškia svajoti“, – viename interviu yra sakęs italų kino meistras Federico Fellini. Tamsiausiais rudens vakarais kino gerbėjai kviečiami pasižiūrėti 1973 m. jo sukurtą filmą „Amarcord“. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, filmas bus rodomas spalio 30 d., lapkričio 20 ir 27 d., Kauno „Romuvoje“ – lapkričio 2 ir 16 d.

 

„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Fellini filmu. Gimtuoju italų režisieriaus dialektu „Amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Filmo pagrindas – Fellini prisiminimai ir fantazijos apie vaikystę ir paauglystę mažame pajūrio miestelyje 3-iojo dešimtmečio Italijoje. Šie prisiminimai ir išgyvenimai buvo perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą.

 Kadras iš filmo „Amarcord“
Kadras iš filmo „Amarcord“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ingmaro Bergmano gimimo metinių šimtmečiui bus sukurtas filmas „64 minutės su Rebeka“. Šį tekstą Bergmanas parašė 1969 metais. Iš pradžių planuota, kad tai bus bendras Bergmano, Federico Fellini ir Akiros Kurosawos projektas. Režisieriai turėjo kurti novelių filmą „Trio“. Deja, jis taip ir liko neįgyvendintas.

 

„64 minutės su Rebeka“ – tai pasakojimas apie mokytoją, dirbančią su kurčiais vaikais. Herojė yra nėščia, patenka į autokatastrofą, lanko sekso klubus ir vaikšto matuotis suknelių. Rebeką turėjo vaidinti Katharine Ross, išgarsėjusi po vaidmens Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ (1967). Apie tai, kad toks scenarijus egzistuoja, sužinota po to, kai 2002 m. Bergmanas perdavė archyvą fondui, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.

Režisierius Emiras Kusturica
Režisierius Emiras Kusturica
Režisierius Ingmaras Bergmanas
Režisierius Ingmaras Bergmanas
Aktorė Jennifer Lawrence
Aktorė Jennifer Lawrence
Simona Signoret ir Lawrence’as Harvey filme „Kelias į aukštuomenę“
Simona Signoret ir Lawrence’as Harvey filme „Kelias į aukštuomenę“
„Scanoramos“ inf.

„Scanoramos“ meistriškumo dirbtuvės ir seminarai

Europos šalių kino forumas jau dvyliktą kartą rengia „Scanoramos kryptis“. Dirbtuvės prasidės lapkričio 4 dieną. Šiemet vyks susitikimai su pripažintais skirtingų kino rūšių režisieriais ir eksperimentinio, dokumentinio bei animacinio kino meistriškumo dirbtuvės.

 

Salomé Lamas meistriškumo dirbtuvėse bus ieškoma, kaip ištrinti ribą tarp fakto ir fikcijos. Ribas tarp dokumentikos ir fikcijos režisierė aptars pasiremdamas savo filmais. Analizuodama darbą su hibridiniais dokumentikos ir meno projektais, menininkė vers abejoti žanrais bei kino rodymo sąvoka.

 

Ulrike Ottinger meistriškumo dirbtuvėse „Aloha. Realybė ↔ Fikcija“ aptars svarbią realybės ir fikcijos santykio sąvoką, kuri vis dar pagrįsta kompleksiškumu ir įvairove. Režisierė analizuos savo naujausią trumpametražį filmą „Aloha“, kuris galėtų būti vadinamas fikciniu ir realiu dialogu tarp režisierių bei pasaulių, kuriuos jie sukuria.

Ulrike Ottinger. Organizatorių nuotr.
Ulrike Ottinger. Organizatorių nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas