7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mūsų laikų testamentas

Nauji filmai – „Liepsnojanti jūra“

Nr. 9 (1203), 2017-03-03
Kinas
„Liepsnojanti jūra“
„Liepsnojanti jūra“

Rašydama apie šių metų Berlinalę Dovilė Grigaliūnaitė klausė, ar kinas gali keisti visuomenę? Vis dėlto, norėtume to ar ne, kinas tai daro jau seniai ir gana sėkmingai. Juk sunku atskirti, kas ką labiau veikia: tikrovė, pavyzdžiui, holivudinį kiną, ar atvirkščiai. Kinas, kaip masinės kultūros dalis, išgalvoja mūsų geismus ir jų kryptis, iš esmės steigia pačią tikrovę, jos suvokimą. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs chrestomatinę istoriją apie Errolo Morriso filmą „Plonytė mėlyna linija“ (1988). Filmas padėjo išteisinti Randallą D. Adamsą, kuris 1976 m. buvo neteisingai apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Plonytės mėlynos linijos“ pavyzdys gal ir neiliustruoja teiginio apie kino galią keisti visuomenę, tačiau iškalbingai rodo tiesioginę kino įtaką tikrovei ir žmonių likimams.

 

Morriso, kuris prieš pradėdamas kino režisieriaus karjerą dirbo privačiu detektyvu, ir Gianfranco Rosi kino strategijos išties skiriasi. Morrisui dokumentinis kinas – tai detektyvinis tyrimas tiesiogine to žodžio prasme, jo filmai dažniausiai kalba apie didžiąją JAV politiką. Rosi galima pavadinti poetinės dokumentikos atstovu (bent turint omenyje paskutinius režisieriaus filmus), jis akylas ir subtilus tikrovės, žmonių, smulkių jų kasdienybės judesių stebėtojas. Ne veltui režisierius interviu ne kartą yra sakęs, kad kuriant filmą jam didžiausia investicija – laikas (pavyzdžiui, „Žemiau jūros lygio“ Rosi filmavo penkerius metus), nes tai vienintelis būdas įžengti į žmonių gyvenimą, užmegzti artimą santykį su filmų veikėjais, erdve.

 

Akivaizdu, kad Rosi dėmesį visada traukė tarpinės, periferinės erdvės – JAV ir Meksikos siena („El Sicario – kambarys nr. 164“), Kalifornijos dykuma („Žemiau jūros lygio“), Romos aplinkkelis („Šventasis greitkelis“). Naujausiame Rosi filme „Liepsnojanti jūra“ („Fuocoamare“, Italija, 2016) – tai Lampedūzos sala, tarpinė stotelė pabėgėliams iš Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų. Salos gyventojai vieni pirmųjų susidūrė su fiziškai „besitraukiančiu“ pasauliu, t.y. tai, kas daugelį metų vyko kitų žemynų ir šalių viduje – pilietiniai karai, miestų ir bendruomenių destrukcija, korupcija, diktatūra, politiniai perversmai ir susidorojimai, nedarbas, skurdas, badas ir t.t. (ir tikrai ne be Vakarų pagalbos), tapo mūsų, europiečių, „čia ir dabar“. Regis, jau kaip ir nebegalime apsimesti, kad tai ne mūsų reikalas. Tačiau atrodo, kad Lampedūzos gyventojų per daug nejaudina didžiausia pabėgėlių krizė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Žmonės ir toliau gyvena savo ramų, nors tikriausiai ir nelengvą gyvenimą. Filme Rosi aiškiai išskiria tris erdves – tai Lampedūzos vietos gyventojų, pabėgėlių, kurios visą filmą taip ir nesusiduria viena su kita, ir tarpinė – daktaro, gelbstinčio tiek vietinių salos gyventojų, tiek pabėgėlių gyvybes.

 

Rosi svetimos aiškinamosios žurnalistinės dokumentikos priemonės, sentimentalios klišės (nors tam tikrą sentimentalumą visada, žinoma, gali įžvelgti). Filme nėra visažinio komentaro, dramatiškos muzikos, aiškios naratyvinės linijos arba bandymų paaiškinti didžiausios XXI a. humanitarinės krizės priežastis. Mąsli, dažniausiai statiška ir kartais maksimaliai prie žmogaus priartėjanti Rosi kamera fiksuoja intymias salos gyventojų kasdienybės scenas, pabėgėlių gelbėjimo operacijas, jų perkėlimą į salą, trumpus jų gyvenimo stovykloje epizodus. Vaizdai taupūs, tačiau įsirėžiantys į atmintį, jie persmelkia. Rosi itin sąmoningai naudoja tiek kameros „galią“, jos santykį su filmuojamuoju, tiek vaizdų poveikį.

 

Lėtai ir santūriai, dažnai sustabdydamas kamerą ir leisdamas įsižiūrėti į žmonių veidus, peizažą, Rosi formuluoja filmo ištarmę, supažindina su išraiškingais veikėjais – paaugliu Samueliu, jo šeima, vietinio radijo laidų vedėju, paslaptingu nardytoju. Jų kasdienybė ir mažos salos geografijos nulemtas hermetiškas gyvenimo būdas tampa priešprieša siaubui, kurį išgyvena pabėgėliai. Asociatyviai jungdamas šias erdves – „archetipinę“ salos gyventojų ir prašančių pagalbos pabėgėlių – Rosi kuria atviros struktūros poetinį, jautrų pasakojimą, mūsų laikų testamentą. Filme Lampedūzos sala tampa Europos ir kolektyvinio abejingumo metafora. Tai filmas apie du pasaulius (vienam iš jų esant „pažangesniam“, ekonomine prasme viršesniam) pavojaus akimirką, kurį pats Rosi vadina šiuolaikiniu Holokaustu, nebendraujančius vienas su kitu. Kalbant filmo metaforomis galima sakyti, kad viena europiečių akis yra tingi ir neperduoda tikrovės vaizdinio smegenims. Tad tam tikra prasme filmas tampa Europos – Vakarų veidrodžiu.

 

Net ir kritikų Lietuvoje „Liepsnojanti jūra“ buvo kaltinta konformistine distancija, sentimentaliu ir prikišamu metaforiškumu, o „Auksinio lokio“ apdovanojimas pernai Berlyno kino festivalyje vadintas tiesiog politiniu aktu. Taip, Rosi filmas savo priemonėmis „neišverčia iš koto“ kaip kad bene vienas garsiausių paskutiniais metais sukurtų dokumentinių filmų – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas“, kurį kažkas pavadino pirmuoju dokumentiniu miuziklu apie genocidą. Tačiau, regis, siekiant suvokti ir reaguoti į mus supančią tikrovę ar filmus, reikia neaptingusios akies. Ir nors turiu pripažinti, kad tam tikri kaltinimai Berlinalei dėl perdėto festivalio politinio angažuotumo yra teisėti, manau, paprasčiausio politinio išprusimo bei jautrumo, kad ir iš filmų, mums reikėtų tik pasimokyti.

„Liepsnojanti jūra“
„Liepsnojanti jūra“