Nauji filmai – „Traukinių žymėjimas 2“
Praėjus dvidešimčiai metų pasirodė jau į kino istoriją įėjusio ir populiariosios kultūros vaizduotės dalimi tapusio Danny Boyle’o „Traukinių žymėjimo“ (1996) antroji dalis „Traukinių žymėjimas 2“ („T2: Trainspotting“, D. Britanija, 2017). Pasak režisieriaus, mintis apie antrąją dalį jam kilo jau 2002 m., pasirodžius naujai Irvino Welsho, pagal kurio romaną ir buvo sukurtas garsusis filmas, knygai „Porno“. Tačiau scenarijus pasirodė nepakankamai geras, tad buvo nuspręsta dar šiek tiek palaukti. Naujas ilgamečio Boyle’o bendradarbio Johno Hodge’o scenarijus, regis, visus tenkino. Nors nemanau, kad filmo kūrėjai tokie naivūs ir tikėjosi, kad antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis sulauks pirmosios sėkmės. Greičiau filmą suprasčiau kaip tam tikrą reveransą sau, savo karjeros pradžiai ir toms negrįžtamai praėjusioms jaunystės dienoms.
Krėsle prie televizoriaus
Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.
Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.
Wojciechas Smarzowskis apie „Voluinę“
Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmais ir jų kūrėjais. Wojciecho Smarzowskio (g. 1963) kūryba žinoma Lietuvoje – kino festivaliai rodė visus jo filmus, pradedant debiutinėmis „Vestuvėmis“ (2004). Dėmesio sulaukė „Blogi namai“ (2009), „Rožė“ (2011), „Kelių policija“ (2012), 2014 m. sukurta Jerzy Pilcho romano „Stiprusis angelas“ ekranizacija. „Voluinė“ („Wołyń“, Lenkija, 2016) – naujausias Smarzowskio ir pirmasis vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943–1944 m. Ukrainoje vykdytas masines lenkų mažumos žudynes. Filmas sulaukė keturiolikos Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksinių erelių“ nominacijų (nugalėtojai paaiškės kovo 20 d.) ir prieštaringų vertinimų. Pateikiame fragmentus iš pernai rudenį katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ pasirodžiusio Katarzynos Kubisiowskos pokalbio su „Voluinės“ režisieriumi.
Vienuolika „Kino pavasario“ filmų, kurių negalima pražiopsoti
„Kino pavasaris“ šiemet ir vėl siūlo tiek dėmesio vertų filmų, kad norint juos pasižiūrėti kažin ar užtektų kelias savaites praleisti kino teatre. Todėl ir rekomenduojamų filmų sąrašas netilptų keliuose „7 meno dienų“ puslapiuose. Šįkart atkreipiame skaitytojų dėmesį į tuos filmus, kurie bene geriausiai apibūdina ambicingą, sudėtingų temų nesibaidantį ir žiūrovais pasitikintį šių dienų kiną.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Lietuvos kino centras paskirstė šių metų pirmojo konkurso finansavimą kino projektams. Iš viso paremti 23 kino projektai, bendra jiems skirta suma – 2 010 200 eurų. Paramą gavo 18 prodiuserių kompanijų, savo sumanymus įgyvendins 23 režisieriai. Bus finansuojami 11 vaidybinių ilgametražių, 9 dokumentiniai ilgametražiai, 2 animaciniai trumpametražiai ir 1 interaktyvus kino projektas (iš jų 3 debiutai).
46 tūkstančiai eurų skirti penkiems parengiamųjų darbų projektams. Režisieriai imasi naujų temų savo filmams: Audrius Stonys kurs filmą „Kitoje pasaulio pusėje“, pasakojantį apie Urugvajuje veikiantį folklorinių šokių kolektyvą ir jo bandymus išsaugoti lietuviško tautinio identiteto likučius, Romas Zabarauskas filme „Advokatas“ nagrinės kūrėjui artimas homofobijos ir ksenofobijos temas.OK
14 filmų kuriami su kino kompanijomis iš Latvijos, Olandijos, Latvijos, Vokietijos, Bulgarijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Italijos, Švedijos. Tarp kino projektų – Linos Lužytės „Pilis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“ bei Audriaus Mickevičiaus „Pavyzdingas elgesys“.
Bogusławas Linda apie „Povaizdį“
Šį savaitgalį pradedamas rodyti paskutinis lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, Lenkija, 2016), pasakojantis apie tapytoją, meno teoretiką, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Dailininką suvaidino aktorius Bogusławas Linda, kuris 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo vaidmenimis Krzysztofo Kieślowskio, Agnieszkos Holland filmuose, o po Władysławo Pasikowskio „Šunų“ (1992) tapo idealaus vyro įsikūnijimu. Pateikiame aktoriaus interviu Łukaszui Długowskiui, pernai išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.
Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?
Trumpos kino recenzijos
Broliai Dardenne’ai – žvaigždės. Laimėjo dvi „Auksines palmės šakeles“. Išaugino (tiesiogiai ir ne) ištisą europiečių režisierių kartą. Dalis jų – baisūs epigonai. Net apie filmus dabar sakoma – dardeniški. Vadinasi, tema – socialinė, problema – moralinė, kamera – nešiojama. Kai esi tokia žvaigždė, tau daug kas (at)leidžiama. Net blogas filmas. Kanai vis tiek pakvies į konkursą. Taip nutiko su trimis paskutiniais belgų darbais. Visi, mano nuomone, vidutiniški.
Toks yra ir „Nepažįstamoji“. Jauna gydytoja Ženi neįsileidžia į kliniką paciento, nes darbo valandos jau baigėsi. Kitą dieną mergina sužino, kad tas „pacientas“ buvo „pacientė“ – juodaodė mergina ir kad ją rado nužudytą netoliese esančioje prieplaukoje. Ženi jaučiasi kalta: jei būtų atidariusi duris, mergina būtų gyva. O neatidarė tik todėl, jog norėjo pasirodyti viršesnė už kolegą, kuris puolė prie durų vos tik išgirdęs skambutį. Ženi jį sulaikė. Jos puikybė kainavo gyvybę.
Šis mažas psichologinis niuansas išsivynioja į ilgą kaltės kelią, kurį Dardenne’ai šįkart dėlioja mažiau įtikinamai, mažiau organiškai, netgi, sakyčiau, varginančiai. Be to, kaip ir dera dabar, punktyriškai prisiliesdami ir prie emigrantų temos. Jie yra tikri meistrai ir žino, kaip kurti moralinius pasakojimus. Tačiau lyg ir nenumano, kad jie – nebe vieninteliai socialinių dramų guru Europos kine. Kad tas europietiškas kinas jau supažindino su ne viena rozeta ir nepažįstamąja. Kad įgavęs naujų formų nužengė dar kažkur toliau.
Kovo 9 d. 18 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ Lietuvos kino centras rengia viešą suskaitmeninto ir restauruoto režisieriaus Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ pristatymą. Tai jau aštuntasis Lietuvos kino centro užsakymu naujai prikeltas vaidybinis filmas iš Lietuvos kino aukso fondo.
Filmo pristatyme dalyvaus režisierius Raimundas Banionis, pagrindinis aktorius Augustas Šavelis, taip pat aktoriai Jurga Kasčiukaitė, Tauras Čižas, ir kiti. Filmo kūrybinę grupę kalbins kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Kovo 16 d. „Skalvijos“ kino centre įvyks Latvijos režisieriaus Davio Simanio filmo „Pelenų sanatorija“ premjera. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė garsus vokiečių aktorius Ulrichas Matthesas. Jį Lietuvos žiūrovai matė ne viename filme, vieną įsimintiniausių vaidmenų aktorius sukūrė filme „Trečiojo Reicho žlugimas“, įkūnijęs propagandos ministrą Goebbelsą.
Iškart po premjeros Latvijoje „Pelenų sanatorija“ pelnė daug kino kritikų pagyrų už subtilią, rafinuotą kino kalbą, giriamas ir gilus režisieriaus žvilgsnis į bendražmogiškas problemas, kurias sukelia didžiosios istorinės traumos.