7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Plakatas tautos šventei

Nauji filmai – „Emilija iš Laisvės alėjos“

Živilė Pipinytė
Nr. 9 (1203), 2017-03-03
Kinas
Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.
Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

 

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

 

Viskas, kas vyksta, filme rodoma pakiliai, pabrėžiant, kad veikėjos meilė Lietuvai yra ypatinga auka, todėl nekeista, kad Vilniaus premjeros žiūrovai po filmo buvo pakviesti paragauti pyrago „Emilija“. Jei manote, kad pernelyg ironizuoju, perpasakodama Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ siužetą, klystate. Filme rodoma gėrio kova su blogiu primena prastus Holivudo filmus apie Vidurio ir Rytų Europą, kurių autoriai tik apytikriai įsivaizduoja istorines realijas, todėl jas redukuoja iki melodraminių klišių. „Emilija iš Laisvės alėjos“ kaip ir dauguma pastarųjų metų lietuviškų filmų, tenkina masinės kultūros subrandintų žiūrovų poreikius. Filme bus piktadarių kagėbistų, trispalvė, skaisti ir naivi mergina, pavydi ir plėšri teatro primadona, seksas, savižudybė, poezija, išdavystė, Sibiras, daug triukšmingos muzikos ir Marijonas Mikutavičius už kadro. Pigu, supaprastinta iki plakatiškų simbolių.

 

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ kino kalba, švelniai tariant, archajiška. Ulvydas, regis, tai supranta, todėl bando kurti sparčiai siužetą stumiančio pirmyn filmo įspūdį, naudoja daug pasakojimo elipsių, dažnai montuoja trumpas veiksmo atkarpas, kartais kamera energingai juda, pasitelkiami įvairūs neva dramatiški rakursai. Deja, panašūs triukai tik paryškina neįgalią režisūrą, primityvias mizanscenas ar dar primityvesnę vaidybą.

 

Kita vertus, ką daryti, kai tenka „dramatizuoti“ banalius ir pompastiškus dialogus. Visą filmą nepalieka įspūdis, kad vietoj žmonių ekrane matai neaiškaus karnavalo persirengėlius. Ypač tai akivaizdu demonstracijos epizode, kur save vaidina režisūriškai neorganizuota masuotė. Prastos saviveiklos, neprofesionalumo dvasia apskritai persmelkia filmą, ką jau kalbėti apie klaidą pavadinimo užraše – „iš“ parašyta didžiąja raide sakinio viduryje.

 

Didvyriai ir niekšai

Scenaristas Jonas Banys naiviąją (švelniai tariant) Emiliją vaizduoja kaip idealią heroję, nors Ievos Andrejevaitės bejėgiškai suvaidinta mergina neturi nė menkiausio supratimo apie tikrovės primetamas taisykles. Jei ji toms taisyklėms priešintųsi sąmoningai, jei bent apie filmo vidurį imtų keistis, gal filme atsirastų konfliktas, bet Emilija tik deklamuoja maištingas eiles, spausdina jas mašinėle ir kaišioja kiekvienam sutiktam, tarsi iš vaikystės pasaulio būtų teleportuota tiesiai į Laisvės alėją ir nežinotų, kas yra KGB ar sovietinė tikrovė. Andrejevaitė vaidina ne žmogų, o palaimintą būseną, kuri pasireiškia patriotiškais monologais (ir aktorės Emilijos, ir jos vaidinamos Pliaterytės) bei plakatiškai išgyvenama baime, pasišlykštėjimu arba meile. Filmo personažai yra vienmačiai, jie juodi arba balti, nesikeičia visą filmą, tarpinė būsena ar pustoniai neegzistuoja. Filmo plakatiškumą pabrėžia ir nepakeliamai gausi bei garsi Jono Jurkūno muzika – tokią iliustratyvią ir patetišką gali išgirsti nebent sovietų filmuose apie komunistus didvyrius. Net jei filme rastųsi subtilybių ir pustonių, muzika juos iškart sunaikintų.

 

Teigiamiausi filmo personažai – Dariaus Gumausko režisierius ir Emilija – yra rezistentų vaikai, jie deklaruoja ištikimybę tarpukario Lietuvos idealams. Neigiamiausias – menininkus „kuruojantis“ kagėbistas Leonas (Tauras Čižas). Jis – buvęs partizanas ir poetas, išdavęs laisvės idealus ir tapęs žudiku. Kiti filmo veikėjai – teatro direktorius (Remigijus Vilkaitis), aktoriai ir pagalbiniai darbuotojai – tipiški prisitaikėliai, karjeristai, kuriuos Banys ir Ulvydas diskredituoja nuo pat pirmųjų epizodų, kai aktoriai nutraukia įkvėpto režisieriaus repeticiją ir puola dalytis iš mėsos kombinato atvežtų kaulų. Kitąkart repeticija nutrūksta, nes Vido Petkevičiaus vaidinamas veikėjas pradeda klausinėti, kas pavogė kolektyviniam sodui skirtą mėšlą. Kaulai ir mėšlas filme apibūdina sovietinius menininkus, o ir pats teatras bei jo papročiai labiau primena ne bendraminčių menininkų susibūrimo vietą, o kokio nors kultūrnamio mėgėjų būrelį ar landynę, kur girtaujama, pykstamasi ir kartais pasikalbama apie teatrą.

 

Nors antrojo plano personažų nedaug, jie neįsimena. Iš pirmo žvilgsnio kiekvienas jų turi savo dramaturginę funkciją: vienas yra komunistas, kitas – savižudis, trečia prisitaikėlė, yra ir teatro lemtingoji moteris (Severija Janušauskaitė), su kuria miega režisierius. Antrasis „Emilijos iš Laisvės alėjos“ planas tik liudija, kad Ulvydui stinga visumos jausmo. Nepadeda kurti vientiso filmo stiliaus ir operatorius Rytis Kurkulis bei antrasis operatorius Tomas Vilys. Vientisumo nesukuria ir dailininkai, ypač kostiumų, todėl viską ir nustelbia persirengėlių įspūdis. „Emilija iš Laisvės alėjos“ – ne tik rėksmingos ištarmės, bet ir rėksmingų vaizdų filmas, dvelkiantis atviru kiču.

 

Netikslumų (ne tik kostiumų ar rekvizito, bet ir fabulos) būtų galima išvardyti daug. Lietuva ne tokia didelė, kad atsargusis Leonas nebūtų sekęs Emilijos likimo. Filmas prasideda 1972-ųjų gegužę Romo Kalantos susideginimo vaizdais, bet sunku suprasti, kiek trunka visas jo veiksmas. Vadinasi, ir Emilija ten atsiranda gegužę, nors konservatoriją ji turėtų baigti vėliau, o pagal paskyrimą teatre pasirodyti tik rudenį. Kiek laiko trupė stato spektaklį, kada įvyksta premjera, taip pat neaišku. Panašu, kad Kaune yra amžina vasara, kaip ir mitiniai populiariosios kultūros laikas ir erdvė, kur Emilija ir apgyvendinta.

 

Ideologija vietoj meno?

Aptardamas naujametinius televizijos „žiburėlius“ žurnale „Snob.“ Artiomas Rondarevas rašė, kad populiarioji kultūra – pagrindinis dominuojančių ideologijų ginklas: „Nebūtinai tokių ideologijų, kurias tiesiogiai palaiko valstybė, bet ir tų, kurias formuoja bei palaiko įsivaizdavimai apie „normalų“ gyvenimą. Šie įsivaizdavimai įvairiose šalyse skirtingi, bet jie turi vieną bendrą bruožą: visi yra kiaurai konservatyvūs.“

 

„Emilija iš Laisvės alėjos“ paskatino susimąstyti, kaip dvidešimt šeštaisiais nepriklausomybės metais galėjo atsirasti toks propagandinio kino retorikos persmelktas, ideologizuotas ir konservatyvus filmas. Koks jo tikslas? Ar autoriai sąmoningai kūrė valiopatriotinį filmą? Ar edukacinį reginį paaugliams, kuriems sovietmetis toks pat tolimas kaip ir viduramžiai? Ar indoktrinuojantį naujosios ideologijos manifestą? Viena vertus, tarsi užsimota pagerbti žmones, kurie net sovietmečiu bandė priešintis sistemai. Todėl filmas prasideda užuomina į Romo Kalantos susideginimą ir po to įvykusias eitynes Laisvės alėjoje. Tačiau akivaizdus supaprastinimas, akis badančios dramaturginės schemos ir iš personažų lūpų transliuojami šūkiai liudija propagandinę jo prigimtį. Tad kyla klausimas, ar tai nepriklausomos Lietuvos ideologija, ar filmo kūrėjai patys bando ją kurti, siūlydami piliečius dalyti į tuos, kurie garsiai šaukia apie meilę Lietuvai, ir į likusius? Panašus „patriotizmas“ vis populiaresnis, jį galima pavadinti naująja lietuviška konjunktūra, kai būti patriotu reiškia šlovinti didvyrišką praeitį, žavėtis kariuomene, niekinti sovietmetį, garbinti valstybę, nepaliekant vietos jokiems pustoniams, abejonėms, klausimams. Tuo propagandistai ir skiriasi nuo menininkų, jiems visada viskas aišku ir valstybė visada svarbesnė už jos piliečius. Šiuo požiūriu vasario 16-ąją ekranuose pasirodžiusi „Emilija iš Laisvės alėjos“ atgaivina sovietinę „tradiciją“ kurti propagandinius filmus šlovingoms istorijos datoms. Gal todėl Emilija taip primena kitą mergaitę spindinčiomis akimis, kuri deklamuoja Adomo Mickevičiaus eiles apie laisvę, puošiasi tautiniais rūbais ir aukojasi už laisvą Lietuvą – Veros Strojevos filmo „Marytė“ (1947) veikėją. Panašiai kaip ir filmą apie sovietų partizanę Marytę Melnikaitę sukūrusi Strojeva, Banys manipuliuoja realių žmonių (Jono Jurašo, Kosto Kubilinsko ir kitų) biografijos faktais. Jono Jurašo statytos „Barboros Radvilaitės“ istoriją jis tik panaudoja savai sovietmečio vizijai sukurti. Štai čia ir glūdi esmė. Žiūrėjau vieną premjerinių „Barboros Radvilaitės“ spektaklių, todėl galiu palyginti filmo spektaklį ir tą, kurį mačiau Kaune 1972-ųjų rudenį.

 

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai mikliai, kaip tikri propagandininkai, sukeičia prasmes: Banys ir Ulvydas rodo plakatišką reginį, kuris baigiasi politine akcija – pro teatro langą išskleidžiama trispalvė. Tačiau svarbu ir tai, kad šio spektaklio pagrindas – kagėbisto ir žudiko eilės. Jurašo spektaklis – meno kūrinys, privertęs išgyventi katarsį. Jame nebuvo kraujo kibirų ir trispalvės, bet buvo tikėjimas, kad net juodžiausiais laikais galima išsaugoti laisvę, ryšį su nacionalinės kultūros tradicija, tautinę tapatybę, išlikti savimi.

 

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjams nacionalinės kultūros tradicija – ne organiškas, asmeniškas ar net intymus praeities ir dabarties ryšys, bet plakatiškas patriotizmas. Rodydami tai, ko nebuvo iš tikrųjų, bet susiedami su Kalanta ir „Barbora Radvilaite“, filmo kūrėjai tik pabrėžia, kad sovietų Lietuvoje negalėjo būti pilnaverčio meno ir kultūros, kad menininkai buvo vergai ir išdavikai. Tokią praeitį galima tik paneigti, išbraukti, išstumti iš atminties. Todėl paradoksalu, kad filmas prasideda ir baigiasi dokumentiškais kadrais, kuriuose nufilmuoti į Kauno dramos teatro salę sukviesti tos anos kultūros kūrėjai. Ką mato ir kam ploja šie žmonės?

Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.
Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.