7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Jei nesuvaidinsiu savaip, galiu pralaimėti

Bogusławas Linda apie „Povaizdį“

Kora Ročkienė
Nr. 10 (1204), 2017-03-10
Kinas
Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“

Šį savaitgalį pradedamas rodyti paskutinis lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, Lenkija, 2016), pasakojantis apie tapytoją, meno teoretiką, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Dailininką suvaidino aktorius Bogusławas Linda, kuris 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo vaidmenimis Krzysztofo Kieślowskio, Agnieszkos Holland filmuose, o po Władysławo Pasikowskio „Šunų“ (1992) tapo idealaus vyro įsikūnijimu. Pateikiame aktoriaus interviu Łukaszui Długowskiui, pernai išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

Gdynės festivalyje pasakėte Andrzejui Wajdai: „Dėkoju kaip tavo nuolankus tarnas, tavo pragaras“.

Tai toks „šeimos pokštas“. Du paskutiniai filmai, kuriuos kartu kūrėme, – „Ponas Tadas“ ir „Povaizdis“. Wajda puikiai žinojo, kokie turi būti veikėjai. Kunigas Robakas buvo kliautininkas ir banditas, Strzemińskis – nepalaužiamas didvyris. Apie kunigą galvojome taip pat, apie dailininką – jau ne. Žinojau, kaip jis tai įsivaizduoja ir kad turėsiu vaidinti kitaip. Todėl ir „pragaras“. Wajda sėdėdavo prie monitoriaus ir kartais sakydavo operatoriui Pawełui Edelmanui: „Pawełai, na ką jis vaidina?!“ Bet paskui numodavo ranka: „Na, gerai, tegu vaidina.“

Nežinau, ką jis matė tame mažame monitoriuje. Tačiau jis pasitikėjo manimi. Neprieštaraudavo, kai ką nors siūlydavau daryti kitaip. Tai neįtikėtina. Bijojau susikirtimų filmavimo aikštelėje, įtampos, bet netikėtai buvo ramu iki pat filmavimo pabaigos. Pasižiūrėjęs pirmą sumontuotą filmo variantą dideliame ekrane, Wajda man paskambino ir pasakė: „Bogusi, labai tau dėkoju. Padarei man filmą.“ Mane tai sujaudino. Kokio turi būti lygio, kad taip pasakytumei?

 

Kaip sekėsi su juo dirbti?

Visada sunkiai. Todėl, kad jis yra, atsiprašau, buvo, kino tapytojas. Jam svarbesnis vaizdas, o ne dialogai. Tai žmogus, kuris turėjo daug pamatyti, jis žavėjosi tuo, ką jam aktoriai rodydavo per repeticijas. Iš prigimties esu drovus ir nieko nerodau, nerepetuoju. Žinau, ką noriu suvaidinti. Visada būnu tai sugalvojęs ir tiesiog įeinu į kadrą. Rodymas man kainuoja daug gėdos, baisiai kankinuosi. Todėl nemėgstu šios profesijos.

 

Koks Wajdos didybės pagrindas?

Nepriklausomai nuo to, ką darė, Wajdos filmai visada buvo lenkiški. Tai žmogus, gyvenęs lenkiškumu. „Katynėje“ jis palietė skaudžią temą, bet vis dėlto filmas buvo parodytas Maskvoje. Jis sukūrė skausmingą filmą, bet sugebėjo nieko neįžeisti. Rusai rašo, kad mirė jų didis draugas. Tai liudija jo lygį ir kultūrą. Taip jis pasakojo ir mūsų istoriją. Juk „Pelenai ir deimantas“ – kiaurai komunistinė knyga, iš kurios į pirmą planą Wajda ištraukė neigiamą personažą – AK kovotoją ir banditą. Ir visi pamilo Zbigniewo Cybulskio suvaidintą Mačieką. Wajda apvertė aukštyn kojomis knygos istoriją, bet cenzūra neuždraudė filmo, jis buvo rodomas kino teatruose. Jam apskritai sekėsi kurti filmus, kurie negalėjo egzistuoti tais laikais. Wajda juokaudavo, kad geras režisierius yra tas, kuriam sekasi su orais. Jam negali lyti.

 

Wajda Jums pasakė: „Bogusi, gal nelaukei to vaidmens, bet jis tavęs laukė.“

Andrzejus gal dvidešimt metų svajojo sukurti „Povaizdį“. Jis iš pat pradžių norėjo, kad aš vaidinčiau tapytoją Władysławą Strzemińskį. Sakydavo, kad nori sukurti menišką filmą, bet, ko gero, jam tai ne visai pavyko... Filmas apie tai, kad jei menininkas turi pasakyti kažką svarbaus, jis privalo tai padaryti. Menininkas negali pasiduoti, jokia valdžia negali jam prievarta primesti savo kanonų, savo mąstymo būdo.

 

Man filmas atrodo problemiškas.

Man kėlė problemų scenarijus, dialogai. Bet kartu traukė vis labiau persmelkianti neviltis, badas, skurdas... Prisiminiau ir savo tėvą, koks baisus buvo tos pralaimėjusios kartos gyvenimas: iš pradžių karas, paskui okupacija ir pagaliau stalinizmas. Visą gyvenimą jiems teko jausti valdžios panieką žmogui, melą, visų individo teisių naikinimą. Žinojau, jei galima kažką išsaugoti iš to scenarijaus, tai būtent prisiminimus apie tuos laikus. Padaryti tai Andrzejui ir mano tėvui.

 

Strzemińskis man yra netikras didvyris. Skaičiau jo dukters Nikos Strzemińskos prisiminimus. Man tai bjaurus tipas. Mušti žmoną ramentais? Bandyti atimti iš jos vaiką?

Priekaištauti, kad ji yra rusė.

 

Toks lenkiškas didvyriškumas: kovoju su valdžia, o namie mušu žmoną.

Verta prisiminti, kaip tai atrodė iš kitos pusės. Strzemińskis ir jo žmona skulptorė Katarzyna Kobro, nors ir buvo išsiskyrę, dar gyveno kartu. Kai pas Strzemińskį ateidavo svečių, Kobro sakydavo dukteriai: „Duok jam revolverį. Tegu nušauna tą šmikį.“ Ji turėjo galvoje Strzemińskį. Tai buvo dviejų menininkų, individualybių santuoka. Manau, kad ji buvo geresnė menininkė, o jos skulptūros gali būti vertingesnės už jo tapybą. Wajda sakė, kad labai norėjo sukurti filmą apie Strzemińskio ir jo žmonos santykius, bet jam reikėjo scenaristo. O scenaristas gali būti tik vienas – Dostojevskis. Tai viską paaiškina.

 

Sakydavau: „Andrzejau, o gal nufilmuokime sceną, kur Strzemińskis bijo. Pavyzdžiui, milicijos skyriuje.“ Wajda atsakydavo: „Ne. Jis negali bijoti. Strzemińskis – niekad!“ Na, tai ir nebijojau.

 

Manau, Wajda pasiūlė Jums šį vaidmenį dar ir todėl, kad Jūs toks pat bekompromisiškas žmogus kaip Strzemińskis.

Nežinau, gali būti. Žinojau viena: prieš mane beprotiškas iššūkis ir 90 procentų, kad žlugsiu. Ne visada tikslūs dialogai ir personažas, kuriam stinga psichologijos, pasmerkia pralaimėti. Bet jei šį veikėją suvaidinsiu blogai, kažko neužčiuopsiu, iki gyvenimo pabaigos liksiu su mintimi, kad sunaikinau Wajdos filmą. Kurdamas vaidmenį turėjau būti bekompromisiškas. Jaučiau, kad jei to nesuvaidinsiu savaip, galiu pralaimėti. Man tai buvo vienas sunkiausių filmų gyvenime.

 

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“
Kadras iš filmo „Povaizdis“