Kinas
Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmais ir jų kūrėjais. Wojciecho Smarzowskio (g. 1963) kūryba žinoma Lietuvoje – kino festivaliai rodė visus jo filmus, pradedant debiutinėmis „Vestuvėmis“ (2004). Dėmesio sulaukė „Blogi namai“ (2009), „Rožė“ (2011), „Kelių policija“ (2012), 2014 m. sukurta Jerzy Pilcho romano „Stiprusis angelas“ ekranizacija. „Voluinė“ („Wołyń“, Lenkija, 2016) – naujausias Smarzowskio ir pirmasis vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943–1944 m. Ukrainoje vykdytas masines lenkų mažumos žudynes. Filmas sulaukė keturiolikos Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksinių erelių“ nominacijų (nugalėtojai paaiškės kovo 20 d.) ir prieštaringų vertinimų. Pateikiame fragmentus iš pernai rudenį katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ pasirodžiusio Katarzynos Kubisiowskos pokalbio su „Voluinės“ režisieriumi.
Ar bijote, kaip bus reaguojama į „Voluinę“?
Filmą kurti pradėjau 2012-aisiais, taigi dar prieš Maidaną Ukrainoje ir prieš akimirką, kai pasaulis radikaliai pasuko į dešinę. Jei ir galiu ko bijoti, tai reakcijos tam tikrų grupių, kurios gali suvokti filmą tiesmukai ir nuspręsti, kad jis nukreiptas prieš ukrainiečius. Tai netiesa – „Voluinė“ pasisako prieš nacionalizmą apskritai, rodo, prie ko gali atvesti kraštutinės jo formos. Degikliu gali tapti viskas – metinės, nuotrauka, tarptautinės futbolo rungtynės arba filmas. Tačiau aš tikiu žiūrovais ir viliuosi, visi supras, kad filme kalbama ne apie kerštą, o tik apie atmintį.
Po filmo „Rožė“ tvirtinote, kad nebekursite istorinio filmo.
Nes žiūrovai nenori matyti popierinių tankų, o istoriniam kinui reikia daug pinigų, kurių Lenkijoje stinga. Tačiau po „Rožės“ seansų susidurdavau su emocinga reakcija, kuri liko galvoje – mano darbe atsirado viena spalva daugiau.
Tarp filmą įkvėpusių kūrinių buvo Stanisławo Srokowskio apsakymų rinktinė „Neapykanta“. Rašytojas praleido vaikystę Hnilčės kaime Tarnopolio regione. Kai netoliese įsikūrusiame Slavetine 1939 m. rugsėjo 17 d. pasirodė sovietai, ukrainiečių teroristų grupės, ginkluotos šakėmis, kirviais ir peiliais, pradėjo žudyti kaimynus lenkus. Tai buvo ženklas, kad prasideda masinės žudynės. Netrukus buvo nužudyti autoriaus artimieji: senelis užkapotas kirviais, pusbrolis sudegintas gyvas.
Stanisławas Srokowskis buvo mano pirmasis mokytojas. Rimtas darbas prasidėjo susitikimu su juo. Pirmiausia jis sudėliojo mano žinias. Iš pradžių jis man paaiškino, kad „Voluinės žudynių“ sąvoka susiaurina temą iki vienos vaivadijos. Voluinėje žuvo 60 tūkstančių lenkų, bet jų žuvo ir kitose pakraščių vaivadijose.
Srokowskio apsakymuose mane sukrėtė tai, kad jie parašyti iš vaiko perspektyvos. Stulbinantį efektą kuria naivaus vaiko suvokimo ir žiauraus pasaulio susidūrimas. Viena vertus, „Neapykanta“ – tai savotiškas siaubingų nusikaltimų katalogas, bet, kita vertus, tai ir subtiliai, jokiu būdu ne balta ir juoda spalvomis piešiami žmonių požiūriai, pavyzdžiui, atsiranda ukrainietis, gelbstintis lenkus.
Pradėjęs dėlioti scenarijų nusprendžiau, kad noriu papasakoti apie tuos įvykius iš kuo platesnės perspektyvos, kad tai tokia mano pareiga, iš jos ir kyla „Voluinės“ digresija. Jei kas nors anksčiau jau būtų sukūręs filmą šia tema, tai gal apskritai nebūčiau iškišęs nosies ne tik iš kaimo, bet ir iš filmo veikėjo Maciejaus Skibos kiemo. Jame iš pradžių būtų Lenkija, paskui ateitų rusai, vokiečiai ir pagaliau ukrainiečiai. Tačiau „Voluinė“ – pirmas toks filmas, todėl pasirinkau kitą kelią. Epiškesnį.
Būtent todėl pagrindiniu „Voluinės“ siužetu tapo nežmoniškais laikais sužydėjusios meilės istorija?
Net labai žmogiškais laikais, nes juk karus sukelia žmonės.
Pagrindinę filmo veikėją Zosią likimas „pasmerkia“ ryšiams su trimis vyrais, gal net su kiekvienu iš jų jai pavyksta sukurti meilės formą.
Svarbiausia yra tyra pirmoji meilė ukrainiečiui Petro. Kitas ryšys – tai šeimos sutartos vedybos su turtingu ūkininku Skiba, o trečiasis, galima sakyti, brandus ir partneriškas ryšys su jaunu „Armia Krajowa“ kovotoju Anteku.
Filmas – istorinis, bet pasakojimas apie meilę yra universalus. Susižavėjimas, įsimylėjimas, atsidavimas, išdavystė, paklusnumas, bejėgiškumas, artimo žmogaus praradimas, tuštuma –situacijos ir jausmai, kurie aktualūs ir dabar.
Istorikai bando tyrinėti ukrainiečių nacionalizmo ištakas, jie remiasi XVII a., kai lenkai tyčiojosi iš ukrainiečių ir valstiečius sodindavo ant kuolo, o tarpukariu vyko Ukrainos kolonizacija.
Sužvėrėjimas kyla iš žmogaus. Tuo pačiu laiku, kai stačiatikių šventikai šventino banderininkų kirvius, katalikų kunigai šventino kroatų ustašių peilius, kuriais vėliau buvo rėžiamos serbų gerklės. Visame pasaulyje turime pavyzdžių, ką gali padaryti žmogus, apginkluotas atitinkama ideologija ir gavęs leidimą žudyti. Tai Nankinas, Ruanda, Srebrenica ir daugybė kitų.
Kalbėjote apie jausmus, kuriuos sukelia žodis „Voluinė“. Papasakokite, kaip su jais tvarkėtės kurdamas filmą.
Iš pradžių turėjau būti sujaudintas, kad galėčiau kurti filmą. Kai pradėjau rašyti istoriją, išjungiau jausmus ir kuriam laikui turėjau tapti mašina, kad galėčiau atlikti konkrečius veiksmus. Kai emocijos grįždavo, darydavau pertrauką. Taip buvo kiekviename filmo kūrimo etape.
Filmavimo aikštelėje sunkiausia buvo per tą siaubą pervesti vaikus. Čia jau prireikė psichologo pagalbos. Su kiekvienu vaiku reikėjo elgtis skirtingai, priklausomai ne tik nuo jo jautrumo, bet ir nuo amžiaus. Tada pagalvojau, kad pasižiūrėję filmą žiūrovai gal pažvelgs iš kitos perspektyvos. Pagalvos, kad mūsų laikai, kuriais nuolat skundžiamės, ne tokie sunkūs, kaip atrodo. Jie grįš iš kino teatro namo, kad apkabintų savo vaikus.
O kokius jausmus „Voluinė“ sukeldavo specialiose peržiūrose žmonėms iš pakraščių, istorikams, vyresniųjų klasių moksleiviams?
Man regis, pakraščių gyventojams iš pradžių svarbiau už veiksmą buvo rodomo pasaulio tikroviškumas. Pirma jie grįždavo į aną laiką, į išsaugotus vaikystės prisiminimus. Bet iškart po to jau iškildavo patirtų įvykių trauma. Ir jausmai, daug jausmų.
Peržiūros istorikams buvo reikalingos tam, kad pakoreguotume galimas klaidas. Seansai mokiniams turėjo patikrinti, ar aiškiai suprantama „Voluinės“ visuma ir detalės. Užduoties jiems nepalengvinau, nes filme nėra datų. Teoriškai žinoma, kada kilo karas, taip pat žinoma, kada atėjo rusai ir vokiečiai, bet vėlesni istoriniai įvykiai jau reikalauja tam tikrų žinių. Tyrimai rodo, kad pusė lenkų nežino, kas atsitiko pakraščiuose. O iš tos pusės, kuri skelbiasi žinanti, pusė žino blogai.
Ar po šių peržiūrų turėjote filmą permontuoti?
Ne, iš esmės jau nieko neturėjau keisti. Tačiau kartais pasitikrindavau detales. Pavyzdžiui, ar žiūrovai prisimena batus. Jei niekas neatkreipė dėmesio į tokią detalę, tai montuodami ištęsdavome kadrą. Jei visi juos matė, trumpindavome. Mėgstu žaisti tokiomis smulkmenomis. Ieškoti prasmių, adresuoti jas įdėmiems žiūrovams.
Dabar jau kurį laiką žiūriu „Voluinę“ kasdien: atsimenu atmintinai kadras po kadro, bet netrukus pamiršiu, nes pradėsiu gyventi kitu filmu. Prieš peržiūras Gdynės kino festivalyje pasižiūrėsiu paskutinį kartą ir pabaigsiu savo nuotykį su „Voluine“. Tai labai sunkus filmas.
Nes sunki tema?
Pirmiausia todėl. Bet taip pat mums buvo sunku surinkti pinigus, nes kažkuriuo momentu pasitraukė investuotojai.
Tai buvo priežastis įkurti Voluinės fondą. Internete pakvietėte žmones finansiškai paremti filmo gamybą.
Filmavimas jau buvo įpusėjęs, tęsti jo nebuvo už ką, todėl ir kreipiausi. Žmonės pasielgė fantastiškai.
Kokios „Voluinės“ scenos nufilmuotos už surinktus pinigus?
Pavyzdžiui, visas bažnyčios užpuolimo epizodas.
Šioje scenoje banderininkai per mišias užpuola bažnyčią ir nužudo beveik visus susirinkusius – vaikus, moteris, vyrus, kunigą.
Tai viena iš sunkiausių scenų. Jai reikėjo skirti dvi intensyvias filmavimo dienas, pridėkime dar brangias repeticijas.
Klausėte apie sunkumus.... Vienas jų buvo didelis masinių scenų skaičius. Tuos žmones reikia aprengti, nugrimuoti, atvežti, apgyvendinti. Taip pat ir gyvulius – mus lydėjo daug arklių. Žinote, kiek laiko atima ištraukti vežimą, aktorių ir arklį iš krūmų? Kiekvienam reikia skirti penkiolika minučių, tad jei nepaisant ankstesnių treniruočių kadre arklys pasuks ten, kur jam labiau patinka, tai keturiasdešimt penkios minutės skirs vieną kadrą nuo kito. O juk laikas ir filmavimo dienų skaičius lemia filmo kainą. Arba darbas su vaikais – vaikas gali nenorėti dirbti pagal mūsų nustatytą grafiką, jis gali atsisakyti bendradarbiauti, nes miega arba yra pavargęs. Nepaisant nieko manau, kad vaikai ir jų tėvai pademonstravo tiesiog angelišką kantrybę.
O kulminacinės žudynių scenos, kai visas pasaulis tampa spąstais, o Zosia su sūneliu neturi kur pasislėpti?
Kulminacinės žudynių scenos ekrane trunka po kelias minutes, o mes jas filmavome kelias trumpas vasaros naktis. Pridėkite antra tiek repeticijų. Ne todėl, kad tai tiek truko, bet todėl, kad reikėjo sinchronizuoti daug elementų – kaskadininkų, pirotechnikų, priešgaisrinių tarnybų, grimuotojų ir svarbiausia – žmonių.
Sužeistas arklys, vienoje scenoje gulintis ant žemės, atrodo taip, lyg iš tikrųjų dvėstų.
Kaskadininkas gulėjo su arkliu, bet paskui kompiuteriu jį trynėme ir kompiuteriu pridėjome žaizdą. Juk nemanote, kad filmo labui nužudėme arklį?
Kiek kartų jau girdėjote, kad dabar nėra tinkamas laikas kurti „Voluinę“?
Visada girdžiu, kad tai blogas laikas. Jis niekad nebuvo geras: komunos laikais, po 1989-ųjų, dabar taip pat negeras ir rytoj bus negeras. Vadinasi, jis idealus. Kodėl? Jau esu savo metų, netrukus man pristigs jėgų kurti epinį kiną, nes tai tikrai nelengva. Svarbiausia, kad dar gyvi žmonės iš pakraščių, kurie prisimena tuos laikus ir jiems iš dalies ir sukurta „Voluinė“.
Be abejo, tai, ką pasakysiu, liudija mano idealizmą, bet politikai dabar privalo sukurti teigiamą atmosferą lenkų ir ukrainiečių istorikams. Būtų gerai leisti jiems padirbėti ramiai, surinkti arba supriešinti įrodymus, atlikti ekshumaciją, o egzistuojant ypač skirtingiems įvykių vertinimams, nepriklausoma, bendra komisija galėtų parašyti ataskaitą, kuri pateks į ukrainiečių ir lenkų vadovėlius. Į tokią sunkią temą reikia pasižiūrėti be emocijų, o žmones parengti konfrontacijai su faktais. Tikrai žinau, kad negalima tylėti. Tik tada galėsime kalbėti apie tikrą susitaikymą – tas žodis pagaliau įgis prasmę.
Parengė K. R.
