Andrzejus Wajda apie Andrzejų Wróblewskį
Nuo kovo 20 d. MO muziejus kviečia į didžiąją parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. Paroda pristato trijų Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) – kūrybą. Pastarasis menininkas gimė ir augo Vilniuje, iš kurio išvyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Wróblewskio ryšys su Vilniumi ir jo reikšmė XX a. antrosios pusės Lenkijos menui tapo pagrindine priežastimi surengti šią parodą.
Apie parodą „Laisvas kinas: 1990–2020“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMK) atidaryta paroda „Laisvas kinas: 1990–2020“, skirta nepriklausomybės laikotarpio kinui. Ši paroda – pirma įdėmesnė apžvalga Lietuvos kinematografijos procesų, vykusių jau laisvoje valstybėje. Apie parodą kalbamės su jos kuratore Sonata Žalneravičiūte.







Ekspertų įžvalgos ir autentiški kadrai žvelgia už menininkės paveikslų ir pasakoja apie jaunystėje patirtą sunkią traumą, bohemišką aplinką, daugybę meilės romanų ir užsispyrimą būti savimi.
Krėsle prie televizoriaus
Tiršta migla, asfaltuotas kelias, nuo jo nuvažiuojantis automobilis, kuris krinta į pilką nežinią. Tai tik keli netoli gyvenančios šeimos tragedijos elementai. Nuo šios akimirkos šeimos kasdienybę persmelks skausmingas per avariją žuvusios moters – žmonos, motinos, močiutės – ilgesys. Pasak islandų, kai dangaus spalva susilieja su žiemos kraštovaizdžiu, išnyksta riba tarp dangaus ir žemės, gali bendrauti mirusieji ir gyvieji.
Du Mike’o Leigh filmai
Nuo balandžio 1 d. „Skalvijos“ virtualioje kino salėje galima pamatyti du iškilaus britų kino režisieriaus Mike’o Leigh filmus „Nuogas“ („Naked“, 1993) ir „Paslaptys ir melagystės“ („Secrets and Lies“, 1996).
Ką pamatė piktos kino kritikės
Kol laukėme „Kino pavasario“ konkursinės programos pradžios, pasižvalgėme po „Panoramą“, juolab kad pats pavadinimas suponuoja, jog filmai atrinkti stengiantis perteikti dabartinio kino tendencijas. Deja, šios, mūsų manymu, nieko gero nežada: gali susidaryti gana liūdnas ir vietomis net komiškas vaizdas.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Pagalbos linijos“ darbuotoja Justė (Milda Noreikaitė) bando suprasti, kas kankina Anatolijų. Jis tik skambina ir siūlo susitikti, bet iš užuominų galima nuspėti ir vaikino norą nusižudyti. Kas tas Anatolijus ir ar jis įvykdė savo ketinimus, taip ir nesužinosime, nors Tomo Smulkio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstame“ (Lietuva, 2020 ) pradžią galima suvokti ir kaip priešmirtinį jo minčių srautą.
Krėsle prie televizoriaus
Jerzy Stuhro filmo „Didelis gyvūnas“ („LRT Plius“, balandžio 2 d. 21.30) istorija ilga. Jo scenarijų parašė Krzysztofas Kieślowskis pagal Kazimierzo Orłosio apsakymą, kuris buvo išspausdintas 1972-aisiais. Netrukus Kieślowskis gavo teisę jį ekranizuoti, bet Orłosis atsidūrė uždraustų rašytojų sąraše ir filmą kurti Lenkijoje buvo neįmanoma.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Naujasis „Kinas“ neatsisakė tradicijos pristatyti „Kino pavasarį“, nors šiemet šis ne toks ilgas ir programos taip pat trumpesnės. Festivalis dar vyksta ir jo rengėjų rekomendacijos naudingos, juolab kad dalis filmų, matyt, pratęs savo gyvenimą ir lietuviškose virtualiose platformose. Tad pravers ir filmų recenzijos: Linas Vildžiūnas recenzuoja Tsai Ming-liango „Dienas“, Ieva Kotryna Skirmantaitė – Hong Sang-soo „Moterį, kuri pabėgo“, o Gediminui Kuktai patiko Małgorzatos Szumowskos kartu su Michału Englertu režisuotas nuorodų į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“ kupinas pasišaipymas iš stebuklingų prasmingo gyvenimo receptų ieškančių šiuolaikinių turčių „Sniego daugiau nebus“.
Jau savaitę virtualiai vykstantis „Kino pavasaris“ visiems, spėjusiems pažiūrėti didžiają dalį festivalio filmų, siūlo pasiruošti jų pamatyti dar daugiau – pradėta rodyti konkursinė programa. Nuo kovo 25 dienos festivalio žiūrovai galės pamatyti 33 trumpametražius, 11 ilgametražių, tarp kurių – ir konkursinės programos atidarymo filmą „Gagarinas“ („Gagarine“). Šie nauji filmai bus rodomi tik iki balandžio 5 dienos.