7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„7md“ rekomenduoja

„7md“ inf.
Nr. 14 (1379), 2021-04-09
Kinas
„Frida. Viva la vida“
„Frida. Viva la vida“

„Frida. Viva la vida“

 

Begalinė aistra gyventi ir kurti pavertė Fridą Kahlo (1907–1954) ryškia meno ikona ir moterų laisvės simboliu. Nuo balandžio 5 d. Lietuvos namų kino platformose pradedamas rodyti Giovanni Troilo dokumentinis filmas „Frida. Viva la vida“ (Italija, 2019), atskleisiantis garsiausios pasaulio menininkės gyvenimo ir kūrybos detales.

 

Šis filmas – tai kelionė į Meksikos širdį siekiant suprasti, kaip formavosi menininkės pasaulis. Ekspertų įžvalgos ir autentiški kadrai žvelgia už menininkės paveikslų ir pasakoja apie jaunystėje patirtą sunkią traumą, bohemišką aplinką, daugybę meilės romanų ir užsispyrimą būti savimi.

 

Filme pirmą kartą žiūrovams parodomi asmeniniai menininkės daiktai, drabužiai ir nuotraukos, saugomi Fridos Kahlo muziejuje Meksike. Šio muziejaus vadovė Hilda Trujillo rodo lankytojams neprieinamus kambarius, o Meksikos menininkai – tarp jų ir Fridos giminaitė Cristina Kahlo – dalijasi mintimis, ką Kahlo palikimas reiškia meno pasauliui ir apskritai kultūrai. Menininkės gyvenimo keliais filme žiūrovus veda aktorė ir režisierė Asia Argento. Originalų garso takelį sukūrė kompozitorius ir pianistas Remo Anzovino.

 

Frida Kahlo gimė 1907 m. Meksikoje, Kojoakano miestelyje, migranto, vengrų ir vokiečių kilmės Guillermo Kahlo bei Amerikos indėnų ir ispanų šaknų turinčios Matilde’s Calderon y Gonzales šeimoje.

 

Būdama šešerių, Frida susirgo poliomielitu. 1925 m. rugsėjo 17 d. mergina pateko į autobuso avariją. Vos neliko paralyžiuota, skausmas ir sveikatos sutrikimai persekiojo visą gyvenimą, dėl avarijos Frida negalėjo susilaukti vaikų. Tačiau būtent tas nelaimingas atsitikimas paskatino jauną moterį rimtai atsidėti kūrybai – tapyba tapo būdu pabėgti nuo nuobodulio ir skausmo. Ji pradėjo tapyti tiesiog gulėdama lovoje.

 

Neįtikėtinas noras gyventi ir asmenybės stiprybė menininkei nubrėžė įvykių kupiną kelią. Frida Kahlo susituokė su žymiausiu to meto Meksikos menininku Diego Rivera, gerokai už ją vyresniu. Pora bičiuliavosi su Meksikos ir pasaulio meno elitu. Rivera garsėjo savo meilės nuotykiais, tačiau Kahlo tai priėmė kaip santykių su juo duotybę. Menininkė ir pati turėjo daugybę meilės romanų. Tarp jų – su revoliucionieriumi Levu Trockiu (beje, Rivera SSRS slaptųjų tarnybų užsakymu rengė pirmą, nesėkmingą pasikėsinimą į Trockį Meksikoje) ir André Bretono žmona, tapytoja Jacqueline Lamba.

 

Simboliška, kad filmas pavadintas „Viva la vida“ (liet. tegyvuoja gyvenimas). Taip vadinasi ir paskutinis menininkės nutapytas paveikslas. Nors Fridos Kahlo gyvenimas buvo kupinas kančios, ji neprarado noro džiaugtis. Paveiksle vaizduojami ryškiaspalviai arbūzai simbolizuoja gyvenimą, o frazę „Viva la vida“ Frida užrašė likus aštuonioms dienoms iki mirties.

 

„Paskutinis filmas“

 

Virtualioje „Skalvijos“ kino salėje galima pasižiūrėti kelis dešimtmečius buvusį neprieinamą ir neseniai iš originalaus 35 mm negatyvo restauruotą Denniso Hopperio Paskutinį filmą („The Last Movie“, JAV, 1971).

 

Aktorius ir režisierius Dennisas Hopperis (1936–2010) buvo tapęs kovos su amerikietiškuoju konformizmu ir melu simboliu. Jo debiutinis filmas „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“, 1969) – kelio filmas apie dviejų narkotikų prekiautojų kelionę per JAV motociklais – ne tik sulaukė tarptautinės sėkmės, bet ir atvėrė Holivudo duris naujai kino kūrėjų kartai, tapo tos kartos maišto simboliu. Tačiau sėkmingą režisieriaus karjerą sugriovė būtent „Paskutinis filmas“, kartu pradėjęs Hopperio automitologizavimo procesą, kuris tęsėsi iki pat aktoriaus mirties. Vėliau Hopperis suvaidino dešimtis vaidmenų ir garsiuose („Mėlynas aksomas“), ir antrarūšiuose filmuose, sugebėjo tapti madingu fotografu, kurio darbus eksponuoja garsios galerijos.

 

„Paskutinis filmas“ nukelia į Peru, Andų kalnus, kur filmuojamas vesternas. Paties Hopperio suvaidintas Kanzasas po tragiško įvykio nori mesti darbą kine. Jis nusprendžia įsikurti Peru kaime, įsimyli merginą indėnę, kartu jie planuoja atidaryti viešbutį, maitinti turistus. Kai jau atrodo, kad pagaliau Kanzasas surado ramybę, kunigas prašo pagalbos: vietiniai indėnai nusprendė kurti savo „filmą“, bet paaiškėjo, kad jie neskiria kino fikcijos ir realybės ir kuria filmuose matytas žiaurias scenas „iš tikrųjų“.

 

„Paskutinį filmą“ Hopperis montavo metus, jis sulaukė Venecijos kino festivalio apdovanojimo, bet amerikiečių prodiuseriai nenorėjo platinti filmo – jiems „Paskutinis filmas“ atrodė nesuprantamas, chaotiškas ir pernelyg meniškas, nes režisierius norėjo priversti žiūrovus būti filmo bendraautoriais. Režisieriai Alejandro Jodorowsky ir Nicholas Ray’us siūlėsi Hopperiui padėti sukurti vientisą filmo pasakojimą, bet vis labiau nuo narkotikų ir alkoholio priklausomas Hopperis atsisakė.

„Frida. Viva la vida“
„Frida. Viva la vida“
„Frida. Viva la vida“
„Frida. Viva la vida“
„Paskutinis filmas“
„Paskutinis filmas“
„Paskutinis filmas“
„Paskutinis filmas“