Kinas
Nuo balandžio 1 d. „Skalvijos“ virtualioje kino salėje galima pamatyti du iškilaus britų kino režisieriaus Mike’o Leigh filmus „Nuogas“ („Naked“, 1993) ir „Paslaptys ir melagystės“ („Secrets and Lies“, 1996).
Kanuose apdovanoto „Nuogo“ veikėjas Džonis (išskirtinis Davido Thewliso vaidmuo) išprievartauja moterį ir iš gimtojo miesto pabėga į Londoną ieškoti prieglobsčio pas buvusią merginą. Londone jis bandys rasti savo vietą, kalbėsis su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, rinks naujas patirtis.
Garsiausias Leigh filmas „Paslaptys ir melagystės“ – režisieriaus stiliaus konsistencija. Filmo herojė juodaodė Hortens gyvena Londone. Ji – akių gydytoja, kuriai puikiai sekasi. Po motinos mirties Hortens jaučiasi vieniša. Ji buvo įvaikinta ir nusprendžia sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Tikroji motina Sintija (Brenda Blethyn) – darbininkė. Ši senstanti, cigaretės iš rankų nepaleidžianti moteris gyvena kartu su nesantuokine dukterimi. Hortens nori susitikti su motina, kuri nenoriai, bet sutinka...
Gydytojo šeimoje 1943 m. gimęs Leigh turi lietuviškų šaknų ir prieš kelis dešimtmečius buvo atvykęs į Lietuvą. Scenaristas, kino, televizijos ir teatro režisierius Leigh sukūrė daug filmų, išsiskiriančių ypatingu stiliumi. Jis pelnė ne vieną Kanų, Berlyno ir kitų festivalių apdovanojimą, „Oskaro“ nominaciją. Filmuose Leigh dažnai imasi drastiškų socialinių temų ir kartais yra pavadinamas natūralistu. Kine Leigh debiutavo 1972-aisiais filmu „Tamsios akimirkos“ („Black Moments“), vėliau septyniolika metų dirbo televizijoje ir į kiną sugrįžo tik 1988 metais. Tai, matyt, ir suformavo savitus darbo su scenarijumi ir aktoriais metodus, apie kuriuos sklinda legendos.
Režisierius apie juos kalba taip: „Iš tikrųjų aš sugalvoju filmą vykstant jo filmavimo precesui. Tačiau prieš tai būna gana ilgas periodas – dabar jis užima maždaug pusę metų, kai dirbu su aktoriais ir kitais filmavimo grupės nariais. Iš anksto parengtų idėjų neturiu, todėl tiesiog pradedu kalbėtis su aktoriais. Niekad nesakau jiems nieko daugiau, nei žinos jų personažai. Iš pradžių dirbu su kiekvienu aktoriumi ir aktore atskirai, kurdamas jų personažą. Po to personažus suvedu, ir pamažu, aptarinėjant, ieškant bei improvizuojant randasi tam tikras trimatis pasaulis, kuriame slypi būsimo filmo dinamika, atsiranda tam tikra struktūra. Bet tam, kad tiksliai, scena po scenos sukurčiau dialogą, reikia atsidurti filmavimo aikštelėje ir improvizuoti, o paskui repetuojant perrinkti variantus, viską sudėlioti į lentynas, parašyti replikas, išvalyti dialogą, jį struktūruoti ir pagaliau užrašyti. Tačiau bet kokiu atveju neužsidarau atskirame kambaryje, kad parašyčiau scenarijų. Darau tai repetuojant. Ir scenarijus būna maksimaliai tikslus, visi kableliai savo vietose.“
„Nematau prasmės dirbti su aktoriumi, kurio galva tiek visko prikimšta, kad filmavimo aikštelėje jis negali būti natūralus. Kritišku momentu man reikia aktorių, kurie gali giliai jausti savo personažus ir kartu, jei jau mes tuos personažus sugalvojome, geba būti savimi, emocionaliai reaguodami į viską, su kuo tenka susidurti. Kad aktoriai galėtų atskirti save nuo personažų, kuriuos vaidina, ir kartu išsaugoti spontaniškumą bei likti personažu, jie turi turėti sudėtingą meistriškumo ir mąstymo būdo derinį. Išvada tokia: kas tai sugeba, tas iš prigimties apdovanotas tokiu deriniu ir apie tai nesusimąsto. Tas, kas nesugeba, gali daužyti galva sieną iki pat antrojo atėjimo ir jam nieko nepavyks.“
„Būtų neteisinga apeiti faktą, kad mano filmų kontekstas yra Anglija, o aktoriai kilę iš tos pačios socialinės aplinkos kaip ir aš. Ir šiame bendrame kontekste egzistuoja kažkas, dėl ko mano projektai pavyksta. Be to, jų sėkmė priklauso nuo atsakomybės jausmo, neabejingumo ir emocinio ryšio su projektu, išsaugant nešališkumą ir humoro jausmą. Būtent tai ir daro mano kūrybą savita ir nepanašia į kitų režisierių darbą.“
„Užtenka sutikti su kompromisu principiniais klausimais ir viskas baigsis tuo, kad darysi tai, kas neturi jokios prasmės. Kine tai vyksta nuolat ir visur. Žmonės kuria tai, kuo iš tikrųjų netiki, nes galvoja: „Na, tai komercinė istorija, kas nors vis tiek bus.“ Tai lemtinga klaida. Man dažnai tenka bendrauti su jaunais kinematografininkais. Kartais jie manęs klausia: „Ką patartumėt pirmiausia?“ Mano patarimas paprastas: niekad nesutikite su kompromisu.“
