7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsiųstas mirusiųjų

Andrzejus Wajda apie Andrzejų Wróblewskį

Nr. 14 (1379), 2021-04-09
Kinas
„Viskas parduodama“
„Viskas parduodama“

Nuo kovo 20 d. MO muziejus kviečia į didžiąją parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. Paroda pristato trijų Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) – kūrybą. Pastarasis menininkas gimė ir augo Vilniuje, iš kurio išvyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Wróblewskio ryšys su Vilniumi ir jo reikšmė XX a. antrosios pusės Lenkijos menui tapo pagrindine priežastimi surengti šią parodą.

 

Wajda ne kartą yra sakęs, kokia svarbi jam buvo draugystė su Wróblewskiu. Pačiame autobiografiškiausiame režisieriaus filme „Viskas parduodama“ („Wszystko na sprzedaż“, 1969) dailininkas tapo vienu pagrindinių veikėjų, nors ekrane matomi tik jo paveikslai. Daug žodžių Wróblewskiui režisierius skyrė ir 2013 m. pasirodžiusioje savo prisiminimų knygoje „Andrzejus Wajda. Kinas ir likęs pasaulis. Autobiografija“ („Andrzej Wajda. Kino i reszta świata. Autobiografia“). Pateikiame kelis jos fragmentus.

 

Wróblewskį sutikau iškart, įstojęs į Krokuvos dailiųjų menų akademiją (ASP). Vieną dieną „Broliškos pagalbos“ („Bratnia Pomoc“ – nuo XIX a. vidurio Lenkijos aukštosiose mokyklose veikusios studentų savišalpos organizacijos – K. R.) surengtoje parodoje pamačiau nedidelį paveikslą: vyšnios stiklinėje salotinėje, nutapytos keliais tiksliais kraplako prisilietimais; stiklas mainėsi šviesos atspindžiuose melsvais šešėliais, trumpai tariant, tai buvo gražus natiurmortas à la Bonnard’as. Jo autorius – Andrzejus Wróblewskis. Pavydžiai žiūrėjau į kolegos darbą. Žinojau, kad jis studijuoja meno istoriją ir kad pažįsta Tadeuszą Kantorą bei kitus šiuolaikinius menininkus. Mums, kitiems ASP studentams, tada tai buvo nepasiekiama svajonė. 1948-aisiais Wróblewskis jau dalyvavo parodoje kartu su „Šiuolaikiniais“, o jo paveikslas „Saulė ir kitos planetos“ buvo iškabintas virš įėjimo į Krokuvos meno rūmus Ščepanskio aikštėje.

 

Vėl pamačiau Wróblewskį beveik po metų. Studentų ir Akademijos situacija buvo jau visai kitokia. Mūsų jaunatviškas noras išreikšti save susidūrė su tikrais sunkumais. Koloristinė tapyba nebebuvo mūsų pasaulis. Trys obuoliai, svogūnas ir lėkštelė, į kuriuos Cezanne’as sudėjo egzistencijos paslaptį, diena po dienos mums darėsi vis svetimesni, nebejaudino. Matėme karą iš arti. Žinojome, kad lėktuvas – amžinų žmogaus svajonių apie sparnus įsikūnijimas – tarnauja žudymui, o berniukų pamėgtas žaislas karabinas palieka baisias žaizdas. Buvome didžiųjų permainų dalyviai. Pažinome neteisybę ir niekšybes. Ar natiurmortas su vyšniomis gali tai išreikšti? Toks buvo mūsų klausimas.

 

Visi išgyvenome krizę, jautėmės siaubingai sutrikę. Jau buvome prariję tikrojo meno, tikrų reikalavimų kabliuką – to mus mokė mūsų profesoriai koloristai. Tą sunkią akimirką pradėjome ieškoti bendrumo, bandėme suvokti savo situaciją. Taip atsirado „Savišvietos grupė“.

 

Andrzejus Wróblewskis daug mėnesių sirgo ir sugrįžęs išsirinko mane iš daugybės kolegų, kad parodytų, ką per tuos metus nutapė. Tada pamačiau kažką ypatingo, stulbinančio ir to įspūdžio niekad nepamiršiu. Baltame, dažų nepaliestame fone – iš nugaros (kaip filmo kadre) šaudančio pistoletu esesininko figūra, o priešais jį, apimta kažkokio siaubingo irimo, – žudomojo figūra: kelnės, švarkas, sklandantys ore, apgailėtini ir susigėdę. Pamačiau žudymo vaizdą, tokį, kokį žinojau iš patirties: taip atrodė tankų suvažinėti žmonės, kuriuos mačiau paskutinėmis karo dienomis. Liko drabužiai, o žmogus kažkur sklandė, nesileisdamas, kad jį nužudytų.

 

Pasižiūrėjau į Andrzejų. Tai buvo jo švarkas.

 

Galbūt ta valanda, kai žiūrėjau į pirmąjį Wróblewskio „Sušaudymą“, buvo svarbiausias mano gyvenimo momentas. Galbūt tada ir atsisakiau tapybos, kad ieškočiau sau kito kelio. Gal tada supratau, kad mūsų karta yra karta sūnų, kurie turi papasakoti savo tėvų likimą, nes mirusieji jau nebegali kalbėti. Andrzejus Wróblewskis tęsė didžiąją lenkų menininkų romantikų liniją, tų, kuriuos mums atsiuntė mirusieji.

 

***

 

Tam tikru savo kūrybos laikotarpiu Andrzejus Wróblewskis norėjo pareikšti, kad suvokia mūsų šalyje vykstančių permainų būtinybę. Jis norėjo būti socialiai angažuotas menininkas, bet lygiai taip pat stipriai jis buvo angažuotas meno ideologijos atžvilgiu. Žinojo, kad tai, ką turi pasakyti, turi išreikšti disciplina, kuria jis užsiima, ir kad jau negalima nežinoti, kaip pastarojo šimtmečio erdvėje evoliucionuoja tapybos formos. Jis buvo iš tikrųjų išsilavinęs menininkas. Atsisakydamas Krokuvos ASP profesorių tapybos mokyklos, o kartu po 1948-ųjų parodos nutraukdamas ryšius su „Šiuolaikiniais“ ir pasirinkdamas tada nepalankiai vertinamą karo temą, jis pasirinko vienatvę.

 

Po 1996 m. Krokuvoje surengtos Wróblewskio parodos spaudoje perskaičiau, kad paskutiniai menininko darbai pagaliau, po jaunatviškų kančių su socrealizmu, tapo tikra tapyba. Leisiu sau turėti priešingą nuomonę. Esu įsitikinęs, kad Wróblewskis visiškai realizavo save tik tose keliolikoje drobių, nutapytų 1948–1949 metais. Man tai tie paveikslai, kuriuos jis privalėjo nutapyti ir po kurių juto didelę, nesiliaujančią frustraciją.

 

Kadaise, prieš daug metų, Brazilijoje dalyvavau makumboje – ypatingose mišiose, per kurias gyvieji išpildo savo mirusiųjų pageidavimus ir taip jiems padeda palikti pasaulį. Tokią pat funkciją prisiėmė Andrzejus, tapydamas savo paveikslus ranka mirusiųjų, kurie reikalavo šios paslaugos būtent iš jo – gyvojo. Atlikęs šią pareigą, jis ir toliau bandė būti tapytojas ar net menininkas. Kūrė įdomius, originalius, kartais net gražius kūrinius, bet jo – mediumo – misija išsisėmė, o tikroji kūrimo priežastis liovėsi egzistavusi. Kitomis, geresnėmis sąlygomis, kitoje, gal laimingesnėje šalyje jis būtų galėjęs nutapyti tų kūrinių daugiau. Deja, niekas tada nenorėjo į juos žiūrėti: mirties vaizdas juose buvo pernelyg realus ir todėl nepatiko gyviesiems.

 

Andrzejus Wróblewskis iš tikrųjų niekad nebuvo studentas, niekad nebuvo vienas iš mūsų. Laikau jį paskutiniu romantinės krypties lenkų tapytoju, nes tapyba jam niekad nebuvo savaiminis tikslas. Jam tapyba buvo priemonė, turinti kam nors tarnauti. Todėl jis taip troško bendrumo su žiūrovais, su tais, kurie jį supo. Norėjo, kad jų būtų kuo daugiau, troško juos pasiekti. Man tai taip pat nebuvo svetima. Palikau tapybą ir įgijau daug žiūrovų, ateinančių į mano filmus, tačiau niekad to nelaikiau tikra pergale. Seniai, dar po filmo „Liotna“ („Lotna“, 1959), vienas italų žurnalistas paklausė, kodėl mano pirmieji filmai yra apie karą. Atsakiau: „1939-aisiais man buvo trylika, nedalyvavau karo pradžios mūšiuose, taip pat laimingai susiklostė, kad okupacijos metais neatsidūriau koncentracijos lageryje nei kalėjime, o 1945-aisiais manęs nemobilizavo ir nedalyvavau paskutinėje kovų fazėje, tad mano filmai buvo mano pasiaiškinimas, kodėl nedalyvavau tuose įvykiuose. Lenkijoje reikia nuolat aiškintis, kodėl atititinkamu laiku nesėdėjai kalėjime arba kodėl nebuvai sušaudytas. Neturėjau kitos išeities – reikėjo reabilituotis, ir tam pasitarnavo kinas.“

 

Andrzejus Wróblewskis tęsė romantiškąją liniją menininkų, kurie mums atsiųsti mirusiųjų. Čia yra dalis menininko susinaikinimo: mirusieji negali kalbėti ir mes esame įpareigoti suteikti jiems balsą, tai viskas.

 

***

 

Dažnai girdžiu apie Wróblewskį – tragiškas menininkas, bet dauguma jį tokį mato dėl ankstyvos mirties. Tačiau buvo daug gilesnio tragizmo visuose jį supančiuose įvykiuose. Jis buvo vienišas su sava angažuoto meno idėja, aplinkos tyla, gaubiančia jo tapybą, pasipriešinimu jo rašomoms recenzijoms, neapykanta jose išsakytai nuomonei apie kitus tapytojus. Jis tapė kitaip nei kolegos, su kuriais kartu eksponavo darbus 1948 m., tad „Šiuolaikiniai“ jį kaltino buku natūralizmu. Juolab jo nenorėjo priimti Akademijos profesoriai.

 

Nerėmė jo ir socrealistai, kurie juk turėjo jame matyti tikrą sąjungininką, nuoširdžiai atsidavusį žmogų. Jie nepriėmė jo dėl dviejų priežasčių: pirma, nes tai dar vienas norintis prie nedidelės lėkštės, kurią siekė pasaugoti sau, antra – nepriimtina jo estetika. Nieko keista, kad Wróblewskį buvo užvaldžiusi manifestų rašymo manija. Juos siuntinėjo į įvairias vietas, naiviai lyg vaikas tikėdamasis, kad gaus bent kokį atsakymą.

 

***

 

Tiesa, Andrzejus Wróblewskis turėjo grupę draugų, kurie jį priėmė tokį, koks yra, kartu su jo sudėtingu elgesiu bei ironija, slepiančia viską, kas buvo tikroji jo gyvenimo ir elgesio paslaptis. Jis labai nenoriai atskleisdavo tikruosius sunkumus, nemėgo atsivėrimų ir asmeninių išpažinčių, viską paversdavo juokais. Kartą jo paklausiau: „Kodėl visus nužudytus personažus tapai tais pačiais žydrais dažais?“ Atsakė: „Turiu didelę prūsiško mėlio tūtą, o tai, žinai, labai našūs dažai.“

 

Nebuvo jokios tolesnės diskusijos: turėjo didelę tūtą prūsiško mėlio ir jam nereikėjo jokio mano patarimo, kaip jį naudoti. Nenoriu apibendrinti, bet manau, kad Wróblewskis žiūrėjo į mus kaip į žmones, kurie leidžiasi su juo į visai nereikalingus pasvarstymus. Jis jau buvo susitvarkęs visus savo tapybos pasaulio reikalus ir nenorėjo su mumis kalbėtis šia tema. Paprasčiausiai žinojo, kaip tapyti, ir pamažu įgyvendino savo planą. Tai Andrzejus Wróblewskis suformulavo tezę apie fotografinį realizmą daugelį metų prieš amerikiečius. Aš išėjau į kino mokyklą, kur remiamasi fotografija, o jis nutapė nuostabius paveikslus, remdamasis fotografijos konvencija. Tai didelis skirtumas, kurio niekad nepamiršau.

 

***

 

Jei Wróblewskis būtų kūręs savo meną, būdamas įsitikinęs, kad jį kas nors žiūrės po dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų, viskas būtų buvę priimtina, bet jis norėjo būti pripažintas iškart ir išdrįso kovoti dėl savo vietos čia ir dabar. Jis troško, kad jo paveikslus žiūrėtų dar drėgnus, parodose arba geriau aikštėje, ir ne tik Krokuvoje. Ar tai galėjo nekelti pasipiktinimo? Todėl, vos tik ištiesdavo ranką, iškart sulaukdavo nesėkmės. Jis viską atvesdavo iki pasipriešinimo ribos. Statė aplink save kolegų abejingumo ir priešiškumo sieną. Jie matė jį kaip žmogų, trokštantį politinės sėkmės.

 

Tada Lenkijoje, iš esmės dėl savo partinių bei draugiškų ryšių, laimėjo sovietų socrealizmo imitatoriai. Wróblewskio sumanymas rengti parodą „Jaunieji kovoje už taiką“ jiems buvo kraštutinių formalistų manifestas, o dovanai Wróblewskis gavo smūgį plyta į galvą iš nežinomų kaltininkų tamsioje Krokuvos gatvėje.

 

***

 

Jis gyveno tik trisdešimt metų. Sąmoningai tapė gal kokius devynerius. Tik tiek prireikė, kad taptų gal pačiu originaliausiu ir savarankiškiausiu pokario Lenkijos tapytoju. Save ir savo kelią suvokė nuo pat pradžių, o paskui jau nešvaistė laiko. (...)

 

Kai grįžtu prie anos patirties, savęs klausiu, kas mums kėlė didžiausią siaubą žiūrint į Andrzejaus tapytas sušaudymų scenas, įsimylėjėlių pasivaikščiojimus, į niekur važiuojančius vairuotojus. Dabar neabejoju, kad tai buvo tų žmonių ir tų drabužių beasmeniškumas. Tada nežinojome tokio žmogaus unifikavimo laipsnio. Kiekvienas mūsų kitam buvo kažkas, kūrė nuosavą gyvenimą ir save. Tačiau žmogus Wróblewskio paveiksluose – tai dabartinis kiborgas. Sukurtas kino, televizijos ir kompiuterinės kūrybos. Buvo baisu į tai žiūrėti. Visuotinis tokios tapybos atmetimas kilo iš to, kad Wróblewskis tapė kažkokią svetimą ateities formą, o ne, kaip mums atrodė, gerai pažįstamą karo praeitį. 

 

Parengė K. R.

„Viskas parduodama“
„Viskas parduodama“
„Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“)
„Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“)