Jerzy Stuhro filmo „Didelis gyvūnas“ („LRT Plius“, balandžio 2 d. 21.30) istorija ilga. Jo scenarijų parašė Krzysztofas Kieślowskis pagal Kazimierzo Orłosio apsakymą, kuris buvo išspausdintas 1972-aisiais. Netrukus Kieślowskis gavo teisę jį ekranizuoti, bet Orłosis atsidūrė uždraustų rašytojų sąraše ir filmą kurti Lenkijoje buvo neįmanoma. Kieślowskis bandė ieškoti finansavimo Vokietijoje, tačiau pinigų gauti nepavyko. Vėliau scenarijus dingo ir jį tik 1988-aisiais surado kitas lenkų režisierius Januszas Morgensternas, bet Kieślowskis jau turėjo kitų įsipareigojimų. Nors „Didelis gyvūnas“ pasirodė ekranuose praėjus ketveriems metams po jo mirties, Stuhrui, kuris ne viename režisieriaus filme sukūrė svarbius vaidmenis, pavyko perteikti Kieślowskio sumanymą.
„Didelis gyvūnas“ pasakoja banko tarnautojo Zigmunto (pats Stuhras) ir jo žmonos, priglaudusių cirko paliktą kupranagarį, istoriją. Pora greit susidraugauja su gyvūnu, stato jam specialų tvartelį, Zigmuntas eina kartu su juo pasivaikščioti ir atrodo, kad šeimos gyvenimas tapo tik geresnis. Deja, Savickių sprendimas nepatinka miestelio gyventojams. Dalis mano, kad jie elgiasi asocialiai, kiti bijo, kad kupranugaris yra afrikietiško sifilio užkrato nešiotojas. Prasideda, švelniai tariant, nemalonumai: Savickiais susidomi mokesčių inspekcija, kaimynai protestuoja, tėvai nebeleidžia vaikų į darželį, kuriame dirba ponia Savicka. Tačiau Savickiai savo kupranugarį tik dar labiau myli.
Po filmo pasirodymo praėjo jau dvidešimt metų, bet netolerancijos, savo pažiūrų gynimo tema, regis, net aktualesnė, ypač šiuolaikinėje Lenkijoje. Pasirodymo metais Stuhras jį lygino su eilėraščiu, kuris kaip ir „Didelis gyvūnas“ gali turėti daugybę interpretacijų. Kad žiūrovas galėtų maksimaliai susitelkti į turinį, Stuhras nusprendė naudoti nespalvotą kino juostą.
Janas Komasa – jaunosios kartos lenkų režisierius, tačiau ir jam nesvetimos poetinio kino metaforos. Filmo „Kristaus kūnas“ (TV3, 3 d. 22.40) veikėjas dvidešimtmetis Danielis (Bartosz Bielenia) lygtinai paleidžiamas iš pataisos namų. Jis vyksta į Lenkijos užkampį, kur turės dirbti lentpjūvėje. Atvykęs į miestelį, apie kunigystę svajojantis Danielis palaikomas kunigu. Kol serga vietinis kunigas, Danielis nusprendžia pasinaudoti situacija. Jis laiko mišias, nori sutaikyti po tragedijos susiskaldžiusią vietos bendruomenę ir tampa svarbių įvykių katalizatoriumi.
Tai nereiškia, kad Danielis filme kuo nors ypatingas, net atvirkščiai, jis toks kaip visi – mėgsta parūkyti žolės, išgerti, paniškai bijo priimti išpažintį ir net fiziškai atrodo silpnas. Komasa tiksliai dėlioja vieną pagrindinių filmo temų – klausia, kas dabar yra tikėjimas, kokia turi būti Bažnyčia, kaip ji turi keistis, prisitaikyti prie naujų vėjų, koks turėtų būti dvasininkų vaidmuo. Nesu didelis filmo gerbėjas, bet LRT velykinė programa tokia primityviai klerikališka, kad „Kristaus kūnas“ bent jau sugrąžins prie realių klausimų, kurie Lietuvoje lieka neišgirsti.
Bažnyčia neišmokys džiaugtis gyvenimu, o kinas tai kartais sugeba. Abejoju, ar yra žmonių, nemačiusių „Noting Hilo“ ar kitų populiarių Richardo Curtiso komedijų, tad šeštadienio vakarą siūlau neatsisakyti ir 2013 m. režisieriaus sukurto „Laiko tilto“ (LRT, 3 d. 23 val.). Timo (Domhnall Gleeson) merginos nepastebi arba girdi tik jo kvailus žodžius, bet tėvas jam atskleidžia paslaptį – visi šeimos vyrai gali keliauti laiku. Tai nereiškia, kad ten, kur nori. Tik į tuos įvykius, kuriuos jau kartą išgyvenai, bet turi būti atsargus, nes kiekviena tokia kelionė gali pakeisti tavo ateitį. Aišku, kad Curtisas dėlioja savo pasakojimą iš žinomų klišių, tačiau jo meistriškumo esmė – tai visai netrukdo žiūrėti filmą.
Kennetho Branagh režisuota „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (TV3, 4 d. 22.30) – geras atsakymas į klausimą, kodėl nuolat ekranizuojamos tos pačios knygos. Atrodytų, dabar taip paprasta pasižiūrėti kad ir prieš beveik pusšimtį metų Sidney’aus Lumeto sukurtą Agathos Christie romano ekranizaciją, tačiau nuo 1974-ųjų pasikeitė ne tik kinas, bet ir žiūrovai. Gerai tai ar blogai – nežinau. Tik Branagh, regis, neslepia, kad orientuojasi į tuos, kurie užaugo ir subrendo kompiuterinių žaidimų ar komiksų ekranizacijų laikais. Jis supaprastino rašytojos sukurtą istoriją, tačiau siūlo ne dar vieną žaidimą, o gana teatrališką, net, sakyčiau, senamadišką rafinuotą reginį, kurio ištarmė – ne tik kriminalinės mįslės sprendimas.
Pats nusprendęs suvaidinti ir Puaro, Branagh ne tik savo personažui, bet ir visam filmui suteikė elegiškos nuotaikos. Jo filmas – tai ir išnykusios epochos portretas, kuriame režisieriui svarbu ir gražu viskas: dulkėtos Jeruzalės gatvės, apšiurę Stambulo stogai, prabanga dvelkiantis Rytų ekspresas, traukinio interjerai, veikėjų kostiumai, restorane patiekiami patiekalai. Jis fiksuoja beveik pasakiškus apsnigtos Europos vaizdus ir visa tai dvelkia taip nostalgiškai, net jei nežinai, kad filmas kurtas plačioje 65 mm juostoje.
Dar vieno britų detektyvo meistro Johno le Carré knygos ekranizaciją – Antono Corbijno „Ieškomiausią žmogų“ – parodys LNK (7 d. 22.30). Vokiečių žvalgybininkas Giunteris (paskutinis Philipo Seymouro Hoffmano vaidmuo) darbą Hamburge laiko tremtimi, kol gauna nurodymą sugauti pabėgėlį čečėną Isą (Grigorij Dobrygin), kurį slapsto jauna advokatė (Rachel McAdams). Netrukus į medžioklę įsitraukia kitų šalių žvalgybininkai ir prasideda tikras šnipų žaidimas, kuriame kiekvienas gali tapti masalu. Man pasirodė simboliška filmo pabaiga: Giunteris išlipa iš mašinos, palikęs kamerą ant užpakalinės sėdynės. Kelias sekundes pro stiklą dar matome, kaip nulenkęs galvą jis juda pirmyn. Tą akimirką supranti: tai didelio aktoriaus atsisveikinimas.
Jūsų – Jonas Ūbis
