Vienas sparčiausiai Baltijos šalyse augančių trumpametražių filmų festivalių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – skelbia filmų registracijos į konkursines programas pradžią. Festivalis kviečia Lietuvos ir užsienio kino kūrėjus teikti naujausius trumpametražius filmus į nacionalinę ir tarptautinę konkursines programas. 16-ąjį kartą rengiamas festivalis įvyks 2023 m. sausio 18–24 d. hibridiniu formatu – Lietuvos kino teatruose bei virtualiose namų kino platformose.
Pokalbis su režisiere Céline Sciamma
„Liepsnojančios moters portreto“ režisierė Céline Sciamma šiemet sugrįžo į „Kino pavasarį“ su nauju filmu „Mažytė mama“ („Petite maman“, Prancūzija, 2021). Režisierė jautriai, poetiškai ir subtiliai pasakoja aštuonmetės Neli (Joséphine Sanz), ką tik netekusios savo mylimos močiutės, istoriją. Mergaitė su tėvais atvyksta tvarkyti mamos vaikystės namų. Neli ima klaidžioti ir žaisti rudeniškuose mamos Marion (Nina Meurisse) vaikystės miškuose. Čia ji sutinka bendraamžę, statančią slėptuvę iš medžių šakų.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.
Balandžio 13–14 dienomis kino ir medijų erdvėje „Planeta“ bus rodomi Lietuvių menininkės Lauros Stasiulytės ir Ukrainos režisierių Oleksiy Radynski ir Oksanos Karpovych dokumentiniai filmai. Dvi dienas truksiantį seansų ciklą „Kelios linijos“ pradės politologės Dovilės Jakniūnaitės pranešimas „Rytų europiečiai amžiams? Reflektuojant regioną ir posovietines patirtis karo Ukrainoje akivaizdoje“. Renginių pradžia – 19.30 val.
Krėsle prie televizoriaus
Paklausta, kas yra kino režisierius, Jane Campion atsakė: „Man tai žmogus, sugebantis žiūrėti, bet ne asmuo, kuris sako aktoriams, ką jie turi daryti.“ Pagal Henry Jameso romaną sukurtas jos filmas „Moters portretas“ (LRT, 10 d. 22 val.) – lyg žvilgsnis į patriarchato schemose įkalintą moteriškumą. Nicole Kidman vaidinama Izabelė Arčer yra jauna, išsilavinusi XIX a. moteris.
Šį sekmadienį Lietuva neteko pasaulyje garsaus kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus. Kūrėjas žuvo Ukrainoje, kur filmavo dokumentinius karo siaubiamo Mariupolio vaizdus. Režisieriui atminti ketvirtadienį, balandžio 7 d., LRT PLIUS rodys jo kurtą filmą „Mariupolis“ (2016), įamžinusį miestą, kuriame M. Kvedaravičius žuvo.
Lietuviškas trumpametražis kinas šį pavasarį taps dėmesio centru net trijuose žemynuose. Šią savaitę prasidedančios lietuviškų filmų kelionės po reikšmingus tarptautinius kino festivalius patvirtina lietuviško kino aktualumą ir svarbą tarptautinėje arenoje. Kino gerbėjai ir industrijos atstovai Naujoje Zelandijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje ir Vokietijoje nuo šiandienos turės galimybę susipažinti su ryškiausiais pastarųjų metų lietuvių kūrėjų darbais bei išskirtinėmis režisierių retrospektyvomis. Pagrindinis programų pristatymų partneris – lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
Lietuvos kino centras skelbia Ukrainos piliečių, kino kultūros ir meno kūrėjų, stipendijų paraiškų priėmimą.
In memoriam Mantui Kvedaravičiui (1976–2022)
Šiuolaikinėje graikų kalboje lemtis yra įvardijama žodžiu μοίρα (moira). Išgirdę šį žodį veikiausiai asociatyviai pagalvojame apie tris moiras, likimo deives Klotę, Lachesę ir Atropę, kurios rūpinasi visų – gyvų ir nemirtingų – būtybių likimu: tai jos nusprendžia, kada nutrūks jų pirštų galiukais sprūstanti gyvenimo gija. Ne veltui žodis moira etimologiškai susijęs su kitu senosios graikų kalbos terminu – meíromai, reiškiančiu „gauti savo dalį“. Lemtis – tai gyvenamojo laiko miera: gyvename tik tiek, kiek mums atseikėta, nei daugiau, nei mažiau.
Nauji filmai – „Piligrimai“
Debiutinis Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (Lietuva, 2021) – pirmasis vaidybinis filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, laimėjęs Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos „Juodojo liūto“ statulėlę. Filmas ir jo sėkmė nekukliai primena du dalykus: kad savus reikia mylėti (net ir be statulėlių), ir kartais, kad pasiektum žiūrovų (ne vien lokalių) širdis, visai nereikia sukrėsti, šokiruoti ar parodyti kažką monumentalaus. Užtenka istorijos, kuri paliečia.