Autoriaus interviu su „pop“ parodos autoriumi
Kl. ?..
Ats. Pop – pastelės, objektai, piešiniai.
Pop – popierius (kūrinio metrikoje nurodoma medžiaga).
Pop – popuri trumpinys.
Istorijos įženklinimas dabartyje
Grafiko Adomo Matuliausko darbus nedažnai išvysi parodose – didžiausią kūrybinio laiko dalį yra pasiglemžusi knygų grafika, solidžiais tomais nugulusi knygynų, viešų bei privačių bibliotekų lentynose ir džiuginanti daugiausiai akademinės bendruomenės estetinius receptorius. Tačiau Adomas randa laiko ir laisvajai kūrybai. Parodoje eksponuojamose nespalvotose miniatiūrose skleidžiasi retai dabar sutinkamas neoromantizmas: žavimasi praeitimi ir gamta, vadovaujamasi stipriomis emocijomis, o ne protu, aukštinama didvyrių drama, epiškumas ir vaizduotė nugali buitiškumo tendencijas ir kt.
Liepos 21 d., antradienį, 17.30 „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“. Atidarymo metu bus surengtas prisiminimų vakaras, jį moderuos parodos kuratorė Danguolė Ruškienė, jame ketina dalyvauti Vytautas Balčytis, Audronė Baranauskaitė-Urbakavičienė, Violeta Bubelytė, Raminta Jurėnaitė, Algimantas Kunčius, Rima Mačiulytė, Algirdas Šeškus bei kiti autoriaus kolegos.
Modernaus meno centro projektas „Vilniaus kalbančios skulptūros“
Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning – Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis. Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų – „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Pateikdami šiek tiek kontekstinės informacijos, gana daug dėmesio skyrėme bandymams sukurti užduotis ir suformuluoti klausimus, kurie padėtų laikraštuko vartotojams patiems suprasti, ar skulptūrai parinkta forma ir vieta atitinka jos transliuojamą pranešimą, iš kokių elementų skulptūra susideda ir kaip tų elementų derinys sukuria tam tikrą įspūdį.






Iš dailės pasaulio
Nicolas Bourriaud nesirengia pasitraukti tyliai
Panašu, kad skandalai dabar vyksta ne tik mūsų aplinkoje – Prancūzijoje kultūros ministrė Fleur Pellerin iš Vaizduojamojo meno akademijos vadovų, dar nesibaigus sutarčiai, atleido ir Lietuvoje žymų dailės teoretiką ir praktiką Nicolas Bourriaud. Socialinės dailės kritikos plėtotojas viešai spaudoje suabejojo ministrės sprendimu, ministrė irgi pasisakė ir taip užvirė viešos žodinės muštynės, kurias, regis, laimi Bourriaud, kadangi biurokratų mėgstamas aptakias atakas atrėmė įvardydamas konkrečius darbus. Sklinda gandai, kad siekta ne tiek atsikratyti Akademijos vadovu, kiek atlaisvinti patrauklią vietą saviems. Ko gero, pasaulio spauda taip plačiai niekada nesureaguotų į pagrindinių Lietuvos meno institucijų kadrų kaitą, nes pirmiausia mes jau ir patys sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.
Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune
Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“
Kritiškai apie tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“
Kai praėjusių metų gruodį perskaičiau Christiano Viveros-Fauné atsiliepimą apie tuo metu Majamyje vykusią meno mugę „Art Basel“ pavadinimu „Ar meno mugės sunaikino meną? Majamyje viešpatavo zombiška abstrakcija ir kvaila tapyba“ („Have Art Fairs Destroyed Art? Zombie Abstraction and Dumb Painting Ruled in Miami“), darbalaukyje prisiklijavau virtualų lapelį su nuoroda, nes jau nuo rudens, perėjusi per keturias skirtingas meno muges, galvojau, kad vasarą būtinai parašysiu apie „Art Vilnius ’15“.






Modernaus ir šiuolaikinio Latvijos meno paroda „30 iš 30“ Pamėnkalnio galerijoje
Liepos 15 d. (trečiadienį) Vilniuje, Pamėnkalnio ir Šv. Jono gatvės galerijose, atidaroma tarptautinė šiuolaikinės dailės paroda „(Ne)Riba“, joje dalyvauja menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos. Tai tęstinio, jau šeštus metus Lietuvoje vykdomo meninio projekto „Menamos istorijos“ (kuratorius – Linas Liandzbergis) dalis.
Kaip ir ankstesnės projekto „Menamos istorijos“ ekspozicijos, paroda „(Ne)Riba“ – tai tam tikra koncepcija pagrįstas renginys. Jos ašis – šiuolaikinio meno ir moralės, visuomenės etikos normų santykis. Parodos rengėjams rūpi radikali meninė kūrinio išraiška, menininko (savi)cenzūros klausimas, ribinė kūrėjo laikysena, socialiai angažuotų meno kūrinių įvairovė bei galia keisti požiūrius, stereotipus.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, pirmą k