Vilniuje viešpatavo zombiškas figūratyvas ir kvailos instaliacijos

Kai praėjusių metų gruodį perskaičiau Christiano Viveros-Fauné atsiliepimą apie tuo metu Majamyje vykusią meno mugę „Art Basel“ pavadinimu „Ar meno mugės sunaikino meną? Majamyje viešpatavo zombiška abstrakcija ir kvaila tapyba“ („Have Art Fairs Destroyed Art? Zombie Abstraction and Dumb Painting Ruled in Miami“), darbalaukyje prisiklijavau virtualų lapelį su nuoroda, nes jau nuo rudens, perėjusi per keturias skirtingas meno muges, galvojau, kad vasarą būtinai parašysiu apie „Art Vilnius ’15“.

Šiais metais, kitaip nei anksčiau, daugelis kalbančiųjų ir rašančiųjų apie Vilniaus meno mugę sutinka, kad – tai neabejotinai teigiamas reiškinys, nes, suvokus, kokia ji nėra, pasidaro kur kas lengviau apibūdinti, kokia ji yra. O pati pretenzija būti, net ir turint labai minimalų finansavimą, sudaro puikias sąlygas veikti meno rinkai, judėti informacijai, pažindintis ir taip toliau. Tam visiškai pritariu, todėl ir mano teksto pavadinimas čia veikiau yra ne priekaištas, o paglostymas.

Kaip tik menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis interviu neseniai patvirtino, kad prie jaunųjų menininkų kabinėtis neverta, nes šie yra „įžvalgūs, išmano visas tendencijas, žino, kas yra paklausu, madinga“. Ir iš tiesų nuo naujausių madų mūsų menininkai neatsilieka, nes apsilankius, pavyzdžiui, Jaunųjų menininkų mugėje Paryžiuje*, tendencija aiški – zombiška tapyba yra neabejotinai šių laikų arkliukas. (Net įsivaizduoju, kaip skaitytojai dabar staiga važiuoja pirkti vis daugiau tokios tapybos.) Instrukcija smalsiesiems: populiarūs melsvai pilkšvi tonai, tuščios erdvės, kalbėjimas apie tai, kad tikriausiai vis tiek nėra ką pasakyti. Kita vertus, jei lyginsime vidurinės menininkų kartos darbus pristatančias muges, akivaizdu, kad mūsiškė, tarkime, labiau primena ne garsųjį FIAC’ą**, bet turbūt mažai kam žinomą MAC’ą***. Skirtumas tarp jų tas, kad pirmoji veikia kaip intriguojančio tarptautinio šiuolaikinio meno pirkimo ir pardavimo vieta, o antroji rodo vietinės dailininkų sąjungos derlių. Taigi FIAC’e galima pamesti protą nuo meno įtaigumo ir keliamų klausimų aštrumo, o į MAC’ą turbūt verčiau neiti visai – nebent ieškote ne nuotykių, o ko nors interjerui.

Jei „Art Vilnius“ komanda iš pat pradžių būtų turėjusi aiškią viziją, kokia jos organizuojama mugė yra ir kokia nėra, kas ją skiria iš visų kitų ir ko iš jos reiktų tikėtis (pvz., įprasto visiems pažįstamo kičo, rimtosios klasikos ar stebinančių eksperimentų, jaunosios ar vidurinės kartos, modernaus ar šiuolaikinio, vietinio ar tarptautinio, kaimyninių šalių ar meno iš viso pasaulio ir t.t.), tikriausiai būtų sulaukusi ir gerokai mažiau kritikos – dėl nepateisintų lūkesčių bei kitų šalių dėmesio trūkumo. Dabar gi bandymas visiems įtikti, kažkodėl Virginijaus Kinčinaičio pristatomas kaip sėkmingas rinkodaros sprendimas, aiškiai neveikia, bet jei tai yra Vilniaus meno mugės „veidas“ – vis tiek geriau toks nei jokio.

Kitas prastas sprendimas – nuolatinis organizatorių kartojimas, kad mugė buvo ir yra tobula. Vis dėlto jos nėra geriausių pasaulio meno mugių dešimtuke, o turint omenyje tokį savęs vertinimą – ir neturėtų būti. Pavyzdžiui, be galo pigiai šiemet atrodančios „Volfo Engelmano“ ir „Neptūno“ instaliacijos, anot mugės vadovės Dianos Stomienės, „tai – puiki galimybė parodyti, kokius gerus architektus, dizainerius turime ir koks puikus yra kai kurių įmonių meninis skonis“. Tokia idėja, be abejo, sveikintina, jei ne nuolat kirbanti mintis, kad neskoningesnės reklamos jokioje mugėje dar nesu mačiusi. Juk popsą irgi galima daryti kokybiškai – ne perdėm akivaizdžiai, jautriai ir šmaikščiai. Siūlyčiau įtraukti į programą ir daugiau renginių, dirbtuvių, diskusijų, pristatymų – kad būtų visur nespėjama, o ne tiesiog nesilankoma, nes neverta eiti.

Iš pavykusių sprendimų galima paminėti šiek tiek pasikeitusią architektūrą, nes platesnės, neįprastesnės erdvės ir mažesnis meno kūrinių kiekis lengvina ir skatina jų vartojimą. Puiki mintis į mugę įtraukti šiemet daug dėmesio susilaukusias ekspozicijas, pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, nes tokiu būdu tuos pačius kūrinius ar ištisas darbų serijas galima patikrinti kitoje erdvėje – tai jau veikia beveik kaip nuotykis, net jei ir susigalvotas. Apskritai šių metų mugė kiek priminė gimtadienio šventę – tiek daug menu susidomėjusių žmonių vienoje vietoje sukuria įspūdį, kad ir pats esi kažkoks svarbesnis nei įprastai. Taigi greičiausiai dėl to Evaldas Jansas ten vaikščiojo su kostiumu, o man susidarė įspūdis, kad dauguma kitų svarbių meno lauko žaidėjų, deja, į gimtadienį net neatėjo.

* Young International Artists Fair – Jauno tarptautinio meno mugė, Paryžius, yia-artfair.com/ 

** Foire internationale d’art contemporain – Tarptautinė  šiuolaikinė meno mugė, Paryžius, www.fiac.com/paris 

*** Macparis, Manifestation d’art contemporain – Šiuolaikinio meno manifestacija, Paryžius, http://www.mac2000-art.com/