Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune liepos 9 d., ketvirtadienį, 16 val. įvyks šiuolaikinės tapybos festivalio „Kartos XY.Z?“ pagrindinės parodos „Prieš. Po. Dabar“ atidarymas.
2015 m. liepos 8 d. (trečiadienį) 17.30 val. „Vilniaus“ fotografijos galerijoje kviečiame į Mindaugo Gabrėno fotografijų parodos „Atgal į miestą“ atidarymą.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) 2015 m. liepos 7d., 17 val. atidaroma
Martino Jankaus tapybos paroda. „Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva“.
Maloniai kviečiame į Gabrieliaus Mackevičiaus parodos „Romb bomb“ atidarymą, kuris vyks liepos 8 d. 18 val. VDA tekstilės galerijoje “Artifex”. Parodą bus galima pamatyti iki liepos 25 d.
2015 m. liepos 9 d.17. 30 val.
„Klaipėdos galerijos“ filiale, verslo ir mados centre
„Herkaus galerija“ (H.Manto g. 22)
atidaroma vilnietės grafikės Jūratės Stauskaitės paroda „Lengvai“
„Klaipėdos galerijoje“atidaroma Jūratės Stauskaitės grafikos darbų paroda „Lengvai“
2015 m. liepos 7 d., 18 val. galerijoje „Kalnas“ Užupio meno inkubatoriuje (Krivių g. 10a, Vilnius) atidaroma jungtinė keturių menininkų paroda „Ištrauka“ („Extract“). Menas kaip procesas ir procesas kaip meno dalis – pagrindinė parodos „Extract“ idėja yra atskleisti procesą, eksponuojant jo ištrauką.
Dalyvauja: Tue Brisson Mosich (Danija) – video/garso menininkas, Marija Griniuk (Danija/Lietuva) – tarpdisciplininė menininkė, Liisi Kula (Estija/Didžioji Britanija) – tarpdisciplininė menininkė, Giedrė Lisauskaitė (Nyderlandai/LT) – juvelyrė.
„Extract“ yra darbo proceso ištrauka, pateikiama žiūrovui kaip performatyvi proceso dalis.
Liepos 10 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) atidaroma paroda „Pasaulis pagal Fluxus“.
Spaudos konferencija vyks liepos 10 d. 11 val. NDG auditorijoje. Joje dalyvaus parodos kuratorius menotyrininkas Liutauras Pšibilskis, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Gintaras Sodeika, Nacionalinės dailes galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė.
2015 m. liepos 9 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma Leono Striogos paroda „Šviesos lauke“.
„Esu laimingas žmogus“, – sako Leonas Strioga. Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai nereiškia, kad jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir džiaugsmą. Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija jis dalijasi su kitais. Strioga nuėjo ilgą kelią, ieškodamas savito būdo prabilti akmens ir medžio formomis. Talento jėga ir kubizmo eksperimentai jam padėjo išsiveržti iš mokyklos primygtinai diegtų socrealizmo taisyklių. Šiandieninių Striogos kūrinių neįmanoma supainioti su jokio kito menininko darbais. It koks lietuviškas Alberto Giacometti tirpstančiose formose jisai teigia nuo amžių amžinųjų nekintančias pasaulio ir žmogaus savybes. Nebijo pasirodyti sentimentalus ir jausmingas, leidžia ir mums tokiems pabūti. Esame jam už tai dėkingi.
Eglės Ruibytės ir Mildos Dainovskytės paroda „Žemė“ galerijoje „Oslo namai“
Šios galerijos nebuvo tarptautinėje mugėje „Art Vilnius’15“, jos apskritai dar tarsi nėra. „Oslo namai“ – tolimiausias pietinis Vilniaus meno erdvės taškas, vieta netoli stoties, kur norint nueiti, reikia ne tik išklysti iš įprastų takų, bet ir palikti senamiestį, rizikuojant gyvybe pereiti automobiliais, sunkvežimiais, troleibusais ir autobusais ūžiantį Kauno gatvės traktą ir lįsti į naujų, neįsidėmėtinai pilkų komercinių statinių salelę, visai nepanašią į jaukiai aptriušusias senamiesčio galerijas ar nebeveikiančias gamyklas, kur šiais laikais mėgsta glaustis menininkai. O toliau, kaip rašė Jurgis Kunčinas apie visai kitą Vilniaus vietą, „tik rūkas ir dangus, supranti?“... Ne, ten – ne dangus, o kelias į oro uostą ir geležinkelis. Pro „Oslo namus“ išvažiuojama. Dažnai – į patį Oslą.








Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“
Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.







