7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Magiškasis miestas

Paroda „Magiškas veidrodis“ Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“

Tomas Pabedinskas
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Dailė
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.

Parodos „Magiškas veidrodis“, surengtos Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, kuratorė Daiva Citvarienė ekspozicijos anotacijoje klausia: „Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?“ Tokie klausimai, susiję su fotografijos įtaka kolektyvinei atminčiai, šiandien atrodo labiau retoriniai, nes atsakymas iš anksto numanomas – taip, fotografija, kaip ir kitos realybės reprezentacijos formos, kuria mūsų atmintyje gyvuojančius miesto vaizdinius.

 

Tokį apibendrintą atsakymą konkrečiame Lietuvos fotografijos kontekste patikrino ir asmenine patirtimi pagrindė filosofas Nerijus Milerius. Tik jo subjektyvios impresijos, suteikiančios žmogišką turinį abstraktiems teoriniams svarstymams, buvo susijusios ne su Kaunu, o su sostine. „Būdamas toli nuo Vilniaus ir jį prisimindamas, niekada negaliu būti tikras, jog prisimenu ne kokią nors kadaise matytą Vilniaus fotografiją. Prisimenami Vilniaus vaizdiniai atrodo tarsi koks fotografijų albumas. [...] Tarp fotografijos, kaip meno kūrinio, ir miesto, kaip tikrovės, nėra saugios distancijos, kad prisiminimuose galėtum juos neklysdamas atskirti“, – dalinasi savo įspūdžiais N. Milerius ir juos apibendrindamas teigia: „Taigi fotografija sukuria regimą ir prisimenamą Vilniaus kontūrą.“[1] Savo teiginius filosofas formuluoja prisimindamas įvairių laikotarpių ir paskirčių Vilniaus fotografijas: nuo XIX a. žymių fotografų darbų iki šių dienų turistinių atvirukų.

 

Žvelgiant į konkrečiu laikotarpiu vieno autoriaus sukurtas fotografijas, išryškėja dar vienas atvaizdų formuojamo miesto vaizdinio aspektas – jo priklausomybė nuo istorinių aplinkybių. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Kauną įamžinusiose Lietuvos fotografijos mokyklos atstovo Romualdo Rakausko darbuose fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė atpažįsta „sovietinės ideologijos slegiamo miesto jausmą“, būdingą brežnevinės stagnacijos laikotarpiui, kai „cenzoriai uoliai prižiūrėjo, kad kūrėjai laikytųsi taisyklių, kad visuomenę pasiektų tik ideologiškai nepriekaištingas naratyvas“[2].

 

Vis dėlto šie svarstymai apie fotografijos reikšmę mūsų atmintyje išliekančiam miesto vaizdiniui labiau susiję su netiesioginiu, bet asmeniniu dialogu tarp fotografų ir jų darbus interpretuojančių kritikų bei jų subjektyvia patirtimi. Romualdas Rakauskas nostalgiškai prisimena, kaip „devyniolikmetis sutiko Vilnių“[3] XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, o kauniečiai rašytojas Kęstutis Navakas ir fotografas Gintaras Česonis jau naujajame tūkstantmetyje „ėjo į savo miestą, lyg nusprendę susitikti su juo“ kurdami albumą „Sutiktas Kaunas“. Nors tai buvo „ir bandymas įminti Kauno kodą, [...] tačiau visų pirma – [dviejų kūrėjų] pasivaikščiojimas po savo miestą, bandant su juo kalbėtis“[4]. Fotografai savo miestus atvaizduose interpretuoja taip pat subjektyviai bei pasikliaudami asmenine patirtimi, kaip ir apie jų darbus rašantys kritikai tekstuose. Todėl ir tose interpretacijose užgimstantys miesto vaizdiniai nėra visuotiniai, jie labiau priklauso kūrybos, o ne kasdienybės ir ją užpildančios populiariosios kultūros sričiai.

 

Tačiau kaip tik į ją atsigręžia parodos „Magiškas veidrodis“ kuratorė D. Citvarienė. Nors šalia mažiau žinomų autorių fotografijų ar nuotraukų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, privačių Jono Palio ir Antano Burkaus kolekcijų parodoje eksponuojami žymių fotografų (Vytauto Augustino, Povilo Karpavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Gintaro Česonio) darbai, tai nekeičia bendro įspūdžio, kad paroda – pirmiausia reprezentacinių ir spaudos fotografijų rinkinys, į kurį retkarčiais įsiterpia mėgėjiškos estetikos kadrai. Šiose fotografijos srityse svarbiau ne autorinis braižas, o „taikomoji“ fotografijos paskirtis, kurią pačia bendriausia prasme šiandien ir vadiname kolektyvinės atminties kūrimu. Tad nenuostabu, kad parodoje atsiskleidžia ne individualus atskirų autorių kūrybinis braižas, bet skirtingais laikotarpiais vyravusi fotografijos estetika, populiarusis „skonis“, o atidžiau įsižiūrėjus – ir tos estetikos perteikiamas ideologinis kontekstas. Įspūdį, kad šiuo atveju svarbi ne tiek kūryba ar konkrečios fotografijos, kiek fotografinių atvaizdų paplitimo kasdieniame gyvenime ir įsitvirtinimo kolektyvinėje sąmonėje būdai ir formos, dar labiau sustiprina greta fotografijų eksponuojamos senos Kauno atvirutės bei turistiniai vadovai.

 

Skirtingų laikotarpių ir įvairių autorių fotografijas sujungti į vieną ekspoziciją leidžia ir pasikartojantis atvaizduose įamžintų miesto vietų ir objektų pasirinkimas. Kauno atvaizdai parodoje grupuojami ne tik chronologiškai, bet taip pat tarsi laikantis kolektyvinės atminties struktūros, kurioje miesto vaizdinį dažniausiai nulemia keletas geriausiai žinomų miesto simbolių: senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalno, Rotušės aikštė, Laisvės alėja, Soboras, Kauno pilis ir t.t. Kartu šiuose, kaip skelbia parodos anotacija, „ikoniniuose“ atvaizduose galima atpažinti ir laikui bėgant besikeičiantį miesto veidą, išnykstančius ar miesto gyvenime įsitvirtinančius vis kitus Kauno akcentus: ne kartą griautus ir vėl statytus tiltus per Nemuną, tarpukaryje modernaus miesto simboliu tapusį Centrinio pašto pastatą, didžiuosius tarybinių laikų užmojus primenančias hidroelektrinės statybas, vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu iškilusį „Merkurijaus“ prekybos centrą ir daugiabučių namų rajonus, fotografijose vis dar nušviestus saulės ir paskendusius pavasario žieduose.

 

Kodėl tokias Kauno fotografijas verta iš senų spaudos puslapių, archyvų, privačių kolekcijų ar visiems prieinamų interneto svetainių perkelti į galerijos erdvę? Pažintis su Kauno istorija šiuo atveju nėra svarbiausias tikslas – informacija apie miesto praeitį minėtuose šaltiniuose yra netgi lengviau prieinama ir išsamesnė (šiuo požiūriu parodą reikšmingai papildo tęstinis su miesto atmintimi susijęs projektas internete www.atmintiesvietos.lt). Tačiau galerija suteikia galimybę tokiam atvaizdų suvokimui, kuris kitomis aplinkybėmis būtų mažai tikėtinas. Meno galerijos erdvė tampa tarsi kabutėmis, į kurias patenka eksponuojamų fotografijų vaizdinė kalba. Parodoje fotografijų ryšiai su jų pirminiais kontekstais ir paskirtimi nutraukiami. Galerijoje fotografijos ideologinis ar komercinis pranešimai netenka įtaigumo – jie vis dar yra atpažįstami, bet jau tik kaip savitas (meninio) tyrimo objektas. Parodos rengėjų keliami klausimai tik nurodo šio sąmoninga refleksija pagrįsto fotografijų suvokimo gaires, o tyrėjo vaidmenį perima pats žiūrovas.

 

Atsiribojus nuo atvaizdų ir jų pradinių kontekstų peršamų interpretacijų, nesunku suprasti, kad fotografija iš tiesų kuria mūsų atmintį. Šis teiginys, žinoma, turi išimčių ir nėra absoliučiai teisingas, bet parodoje lengva suprasti, kad mūsų asmeniniai prisiminimai yra glaudžiai susipynę su fotografine praeities reprezentacija. Pavyzdžiui, sovietmetį lengva „prisiminti“ kaip išblukusių spalvų atvirutę, nors toks šiandieninio miesto atvaizdas atrodytų kaip paprastas techninis brokas, neatitinkantis tikrovės.

 

Taigi paroda „Magiškas veidrodis“ – tai dar viena proga sąmoningai atskirti praeities reprezentaciją nuo tiesioginės patirties ir autentiškos atminties. To nepadarę rizikuojame likti gyventi „magiškame“ mieste, kur istoriją pakeičia „amžiną to paties pasikartojimą atitinkanti būties forma“, o „žmogus užmiršta, jog tai jis gamino atvaizdus, kad pagal juos orientuotųsi tikrovėje“ ir nebegalėdamas jų šifruoti pasiduoda haliucinacijai[5]. Tokios situacijos metafora tampa viena iš parodos ekspozicijos dalių – instaliacija, kurioje nuolat besikeičiančios projekcijos atsispindi veidrodžiuose ir užpildo vieną iš senamiesčio rūsių efemeriškais Kauno istorijos atvaizdais. Lygiai taip ir kasdienybėje nereflektuojamoje kolektyvinėje atmintyje egzistuoja ne baigtinis konkrečių Kauno fotografijų rinkinys, bet vis pasikartojančių atvaizdų nuolat perkuriamas, neapčiuopiamas miesto vaizdinys.

 

Paroda veikia iki lapkričio 11 d.

VDU menų galerija „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–17 val.

 

[1] Nerijus Milerius, „Trys subjektyvios impresijos, bylojančios, jog fotografija kuria Vilnių“, Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera obscura. Lietuvos fotografijos istorija 1839-1945, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 292.

[2] Agnė Narušytė, „Romualdas Rakauskas apie Vilnių ir Kauną“, Romualdas Rakauskas, Šiokiadieniai, Kaunas: Kauno fotografijos galerija, 2012, p. 178–180.

[3] Romualdas Rakauskas, „Pradžios prisilietimas“, Šiokiadieniai, op. cit., p. 5.

[4] Kęstutis Navakas, „Penkiasdešimt susitikimų“, Kęstutis Navakas, Gintaras Česonis, Sutiktas Kaunas, Kaunas: Meno tvirtovė, 2009, p. 5.

[5] Vilem Flusser, Fotografijos filosofijos link, vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Vilnius: Išmintis, 2015, p. 15, 116.

Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.