Nacionalinėje dailės galerijoje – kompozitoriui Juliui Juzeliūnui skirta paroda

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma meninio ir mokslinio tyrimo paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“, skirta kompozitoriaus 100-ųjų metinių proga.

Spaudos konferencija – lapkričio 10 d. 11 val. Joje dalyvaus parodos kuratorius Šarūnas Nakas, projekto „Dizaino fondas: istorijos aktualizavimas“ vadovė Karolina Jakaitė, parodos architektas ir dalyvis Dainius Liškevičius, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Julius Juzeliūnas (1916–2001) – viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių kultūros ir politikos asmenybių. Šiandienos požiūriu, jis būtų tarsi tarpdisciplininis menininkas: įtakingas kompozitorius, tautinio modernizmo ideologas, profesorius, daugiau nei 50-ies lietuvių kompozitorių mokytojas, habilituotas daktaras, originalios teorijos kūrėjas. Tačiau tuo jo nuopelnai nesibaigia: J. Juzeliūnas yra analogų pasaulyje neturinčio kompozitorių miestelio Vilniuje sumanytojas ir įgyvendintojas, vienas iš Sąjūdžio steigėjų, aktyvus Nepriklausomybės atstatymo procesų dalyvis.

Lietuvių muzikos kraštovaizdyje J. Juzeliūnas išsiskiria nepriklausoma laikysena ir nepaprastu iniciatyvumu. Juzeliūnas tapo svarbiausiu M. K. Čiurlionio prieš šimtmetį pradėtos ir Juozo Gruodžio tarpukariu puoselėtos nacionalumo tradicijos modernizuotoju. Jam įtaką darė ne tik už geležinės uždangos vykę reiškiniai ar tų laikų lietuvių menininkams neįprastos kelionės po tolimus kraštus (Nigeriją, Birmą, Tunisą, Kongą, Mauricijų, Madagaskarą), bet ir mokslinės muzikinio folkloro studijos, domėjimasis lingvistika. Besiplečiantys interesai formavo nuo oficialiųjų ideologinių reikalavimų gan radikaliai nutolusią muzikos kalbą ir filosofiją, sudarė prielaidas avangardo ir individualių stilių atsiradimui lietuvių muzikoje.

Paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ rengiama J. Juzeliūno 100-ųjų metinių proga. Ekspozicija sudaryta pagal meninio ir mokslinio tyrimo rezultatus, dalyvaujant įvairių sričių menininkams ir mokslininkams. „Kabineto“ sąvoka čia vartojama metaforiškai, nevengiant sąsajų su įvairiais modernistų kabaretais, kolonijomis ir laboratorijomis. Autoriai domisi daugiabriaune kompozitoriaus asmenybe, jo skelbtomis įžvalgomis ir utopijomis, šiuolaikiškai interpretuoja Juzeliūnui reikšmingas inspiracijas ir kontekstus, prisimindami politinių perversijų persmelktą modernėjančio lietuviškumo laikotarpį, nusitęsusį nuo chruščioviškojo Atlydžio pradžios iki „perestroikos“ pabaigos.