7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Kultūros bendruomenė

Lietuvos kultūros bendruomenės viešas laiškas

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

Kęstutis Šapoka

Knyga, skirta grupei „Post Ars“

„Post Ars partitūra“, sudarė Agnė Narušytė. Vilnius, „M puslapiai“, Šiuolaikinio meno centras, 2017, 520 p., 300 egz.

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Knygos „Post Ars partitūra“ viršelis
Knygos „Post Ars partitūra“ viršelis
Gintaras Zinkevičius, kadrai iš videofilmo „Seansai“. 1994 m.
Gintaras Zinkevičius, kadrai iš videofilmo „Seansai“. 1994 m.
„Post Ars“: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius, Aleksas Andriuškevičius. 1992 m.
„Post Ars“: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius, Aleksas Andriuškevičius. 1992 m.
Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Meilė. geriausi“
Iš parodos „Ko liepsna nesunaikino“. BMP nuotr.
Iš parodos „Ko liepsna nesunaikino“. BMP nuotr.
Iš parodos „Ko liepsna nesunaikino“. BMP nuotr.
Iš parodos „Ko liepsna nesunaikino“. BMP nuotr.
Iš parodos „Darbas viename kadre“. ŠMC nuotr.
Iš parodos „Darbas viename kadre“. ŠMC nuotr.
Mo inf.

Liepą iškils pirmas MO muziejaus aukštas

MO muziejaus statybvietėje sparčiai kyla pastato sienos. Liepą planuojama baigti pirmo aukšto statybas. Taip pat vidurvasarį statybų aikštelę paliks archeologai, MO muziejaus sklype aptikę unikalių istorinių radinių.

Archeologų komandai vadovavusio dr. Lino Girlevičiaus teigimu, jau nuo XIV a. būsimo muziejaus vieta buvo istoriškai svarbi Vilniaus miestui. Manoma, kad tuo metu sklype galėjęs būti pylimas, kurio menamos liekanos aptiktos po kino teatro pastatu. XVI a. pradžioje Vilniaus miestą apjuosus gynybine siena, šalia būsimo MO muziejaus buvo vieni iš miesto vartų – Trakų vartai. Nuo XVI a. pradžios Vingriai tapo pagrindiniu vandens tiekimo šaltiniu vilniečiams.

„Didžioji miesto dalis – smėlynai, taigi viduramžiais kasti individualius šulinius buvo sudėtinga, vandentiekis tapo itin svarbia miestiečių gyvenimo dalimi. Vietovė už gynybinės sienos iki XVII–XVIII a. buvo neužstatyta, todėl čia laisvai tiestos vandentiekio trasos. XVI a. pradžioje, Aleksandro Jogailaičio valdymo laikais, pertvarkant miestą, vandentiekio eksploatavimo teisės buvo perduotos domininkonams. Senoji sistema veikė iki XIX a., viena vandentiekio trasų tuomet nuo Vingrių tęsėsi iki Šv. Ignoto kareivinių – dabartinės LR Krašto apsaugos ministerijos“, – pasakoja L. Girlevičius.

Nors XX a. vid., statant kino teatrą „Lietuva“, Vingriuose buvo nukasta didelė dalis kultūrinių sluoksnių, archeologams pavyko rasti nesuardytą sluoksnį, išsaugojusį įdomius radinius.

„Šiame sluoksnyje išliko ne tik vandentiekio trasos, bet ir itin ankstyvo laikotarpio gynybinio pylimo liekanos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad toks pylimas egzistavo kažkur už pranciškonų vienuolyno, tačiau iki šiol jis nebuvo itin gerai identifikuotas. Manoma, kad prie šio pylimo galėjusi vykti Vilniaus gynėjų kova su kryžiuočiais“, – apie netikėtą istorinį palikimą kalba archeologas.

Būsimo muziejaus vietoje archeologams taip pat pavyko rasti istorinių monetų – tikėtina lietuviško ilgojo fragmentą, LDK Vytauto denarą, Žygimanto Augusto obolą, papuošalų. Krosnių fragmentai patvirtina, kad šiame sklype užsiimta gamybine veikla – žiesta keramika, nes šalia nestigo molio ir vandens. XIX. a. vid. istoriniai planai rodo, kad Vingriuose pranciškonai veisė daržus, o šalia, dabartinės Purvynės gatvės vietoje, tekėjo upelis, XIX a. nukreiptas į kolektorių.

MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, archeologiniai kasinėjimai – itin svarbi statybų proceso dalis ir svarbus miesto istorijai pasakojimas.

„Kasinėjimai patvirtino šio sklypo istorinę svarbą vilniečių gyvenimui. Gynybinis pylimas, vandentiekis, gamybinė veikla – neatsiejama viduramžių ir vėlesnio laikotarpio miestiečių gyvenimo dalis. XX a. čia gyvavo svarbi kultūrinė erdvė, taigi turime rimtą užduotį – ne tik kaupti miesto istoriją, bet užtikrinti tęstinumą ją kurdami.“, – sako M. Ivanauskienė.

Pasak direktorės, kasinėjimai bus baigti kartu su pirmo aukšto statybomis. Iki rugpjūčio bus statomos antro aukšto sienos. Planuojama, kad iki vasaros pabaigos iškils 60 proc. pastato. Iki spalio pabaigos ketinama visiškai baigti trečio aukšto statybų etapą, uždengti stogą ir įstiklinti pastatą.

Nuo 2009 m. iki atidarymo MO muziejus veikia kaip „muziejus be sienų“ – įgyvendina visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“), leidžia meno edukacijai skirtas knygas. Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra daugiau nei 4300 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažintų menininkų kūrinių.

Kontaktai: Komunikacijos vadovė Ringailė Papartytė, [email protected], 861585707.

VGMC inf.

Jurgos Šarapovos kūrybos paroda „Barelina“

2017 m. birželio 30 – liepos 22 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje    „Kairė-dešinė“ veiks Jurgos Šarapovos kūrybos paroda „Barelina“.


Atidarymas 2017 m. birželio 30 d., 17 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)
Pageidaujantiems autorė pasakos apie kūrinius 2017 m. liepos 7, 14, 21 d. (penktadieniais), 12–14 val.

Kai Jurga Šarapova (g. 1965) kalba apie savo kūrinius, ji visada kalba apie gyvenimą (vaikystę, meilę, mirtį, instinktų luošinimą, ryšį su savimi, santykius, nuotykius), tik ne apie meną. Kasdienės ženklų piešimo, audimo, siuvimo, konstravimo ir ardymo vienu metu praktikos susivijusios su gyvenimu tiek, kad gauto veltinio per šimtą metų neišpainiotum.


Jos kūryba kelia abejonių ateivių egzistavimu, nes Šarapova kuria tiek intensyviai ir tokio pasišventimo reikalaujančius dalykus, kad sunku patikėti, jog jie sukurti žmogaus. Kitaip tariant jos darbų koncentruotas prisisotinimas laiku, darbu, pojūčiais yra sunkiai paaiškinami, o „tiesa slypi kažkur anapus…“


Menininkės kūryba pasižymi neaprėpiamu tankiu. Šarapovos darbai kaip koralų rifai auga gaivališkai, apaugdami visa, kas pasitaiko aplinkui: į daugianarius piešinių blokus įtraukiami sąrašai iš archyvų, iškarpos iš leidinių, pakuočių, įspūdžiai iš šalia namų esančio vaikų darželio ritmo, susitikimai su žmonėmis. Bet labiausiai ji siekia, kad pro visa tai prasiveržtų nesuvaldytas, nesuplanuotas kūrybiškumas. Pradėdama dirbti, ji tik kuria sąlygas prasiveržti tai sunkiai apibūdinamai, bet gyvybiškai svarbiai galiai.


Tai, nuo ko ji bėga, yra tvarka, saugumas, švara, gražumas. Tai ko ieško – klaida, pajutimas, kad išlindo žinojimas iš iki žodinės plotmės. Vienas iš svarbių kūrybos kriterijų yra juokingumas. Juokas čia irgi žymi sėkmingą klaidą. Parodos pavadinimas „Barelina“ ne tik suteikia smagios klaidos įspūdį, bet ir rodo Šarapovos darbo metodą – tyčia klysti ir daryti tai organiškai, per klaidą patekti ten, kur tvarka akla.


Paroda rodo dienos, minčių, reikšmių, pasaulio tankio galimybes. Jos pranoksta bet kokį išankstinį žinojimą. Nėra teisingo būdo kalbėti apie Šarapovos kūrybą. Tai gyva, gaivališka, nesutvarkoma visuma. Parodoje pristatomos kelios, per paskutinius dvejus metus sukurtos, įvairių technikų piešinių serijos, tekstilės kūriniai ir jų hibridai.

Kuratorė Monika Krikštopaitytė

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Kauno bienalės inf.

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas 

2017 09 15 – 2017 11 30
Kaunas  
I-as pranešimas spaudai, 2017 m. birželio 26 d.
Kas yra paminklas, koks, kada, kodėl, jis galėtų būti ar nebūti? Šiuos klausimus nuo šių metų rugsėjo kels 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra“. Oponuodama populistinei griovimo-statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, Bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. Kauno bienalės paroda šį kartą vyks miesto viešosiose erdvėse. 11-osios bienalės kuratorė menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė pakvietė menininkus iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos sukurti kūrinius specialiai Kauno miestui. Šią mieste pasklidusią ekspoziciją lydės trys parodos Paveikslų galerijoje. “Ateini ar išeini” (kuratorė Laima Kreivytė) sieks parodyti, ką Lietuvos menininkai veikė su esamais, buvusiais ir galimais paminklais per pastaruosius porą dešimtmečių. „Iš ko padaryti paminklai“ (kuratorius Udi Edelman) pateiks įvairių šalių menininkų video filmų apie paminklus kolekciją. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje bus rodomas Sophie Calle, vienos iš žinomiausių ir svarbiausių šiuo metu kuriančių konceptualių menininkių, kūrinys. Rugsėjo 16-17 d.d. vyks viešos paskaitos ir diskusijos paminklo tema (kuratorė dr. Rasa Antanavičiūtė), kuriose pakviesti dalyvauti žymūs menininkai ir teoretikai, tarp jų James E. Young, Jochen Gerz, Horst Hoheisel ir kiti. 


YRA IR NĖRA menininkai: Adina, Manca Bajec, Karolina Freino, Allard van Hoorn, Jenny Kagan, Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Anton Lukoszevieze, Philip Miller, Tatzu Nishi, Paulina Pukytė, Juozas Zikaras. Svečias: Sophie Calle

Informacija lankytojams:

Kauno bienalė veiks: 2017 m. rugsėjo 15 – lapkričio 30 dienomis
11-osios Kauno Bienalės YRA IR NĖRA atidarymas: 2017 m. rugsėjo 15 d. 18 val. / Vienybės aikštė Kaune

Parodų ATEINI IR IŠEINI bei IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, Donelaičio g. 16, Kaune

Pranešimai ir diskusijos: GINČYTINA ATMINTIS - GINČYTINOS ERDVĖS / 2017 m. rugsėjo 16 – 17 d. / VDU Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (Putvinskio g. 23, Kaunas).  Pranešėjai ir diskutantai: prof. James E. Young, dr. Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, Jochen Gerz, dr. Matthew Rampley, Manca Bajec, dr. Rasa Antanavičiūtė, dr. Giedrė Jankevičiūtė, dr. Giedrė Mickūnaitė ir kt.  
 
Vietos: 
Paroda YRA IR NĖRA (kuratorė Paulina Pukytė) veiks viešosiose erdvėse, lankymas pagal specialų žemėlapį-gidą, kurį rasite bienalės būstinėje, įvairiose Kauno vietose ir mobiliųjų programėlių parduotuvėje. Darbo valandos: kai kurie kūriniai turi individualų darbo laiką, pažymėtą bienalės giduose. 

Registracija į ekskursiją su gidu (grafikas bus paskelbtas rugsėjo 1 d.): www.bienale.lt, e-paštu: [email protected], arba būstinėje. 
11-osios Kauno bienalės būstinė: Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJA / Donelaičio g. 16, Kaunas.
Darbo valandos: II-VII 11 – 19 val. 

Bienalės parodos Kauno paveikslų galerijoje:
Sophie Calle, DETACHMENT (Atsitraukimas). Bendradarbiaujant su Ringier Collection (Šveicarija). 
ATEINI AR IŠEINI (kuratorė Laima Kreivytė). Menininkai bus paskelbti vėliau.
IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI. Tarptautinė video programa (kuratorius Udi Edelman, Izraelis). Menininkai: Yochai Avrahami, Mark Clare, Ruben Woodin Dechamps and Oscar Hudson, Effi and Amir, Karolina Freino, Plattform Geschichtspolitik (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne), Christian Jankowski, Uri Katzenstein, Tali Keren and Alex Stranda, Kristina Norman, Kamila Szejnoch, Julia Turbahn and Tal Alperstein, Artur Żmijewski ir kiti.

Kontaktai pasiteiravimui: Projektų vadovė Ana Čižauskienė, [email protected] 
Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė
Informaciniai parteriai: LRT, 15 min, Kauno diena  

 

Romualdas Požerskis, Nepriklausomybės paminklo atstatymas, 1989-02-10
Romualdas Požerskis, Nepriklausomybės paminklo atstatymas, 1989-02-10
Rengėjų inf.

Panemunės pilyje – laikui nepavaldi Justino Vaitiekūno tapyba

Pilies menėje sparnais plakančiam čiurliui atrodė, kad langas, pro kurį galima pasiekti dangų yra, štai tame paveiksle. Iš vakaro įsibrovęs į Panemunės pilies erdvę, čiurlys naktį ant kojų sukėlė pilies apsaugos tarnybą ir pirmasis išvydo menininko Justino Vaitiekūno tapybos parodą, kuri čia buvo atidaryta vakar vakare. Čiurlio kelione į paveikslą labiausiai džiaugėsi pats menininkas. „Vadinasi, paukštis pamatė tai, ką norėjau savo paveiksle išgauti – erdvę“, - po parodos atidarymo sakė autorius.


Erdvė – itin svarbi Justino Vaitiekūno dvidešimtiems metų kūrybą apžvelgiančios parodos detalė. Vilniaus dailės akademijai priklausančioje, bene labiausiai autentiškoje XVII-XVIII amžiaus Lietuvos rezidencinėje pilyje veikianti Pilies galerija – irgi tarsi meno kūrinys. Restauracijos dar laukiančios sienos sugėrė Justino Vaitiekūno spalvas ir potėpius. „Tobulesnio apšvietimo neįsivaizduoju, - vaikščiodamas po galerijos erdves kalbėjo tapytojas. – Mano paveikslai čia kabės be jokių lempų ir prožektorių, žmonės juos galės matyti šviesoje, kurioje juos ir tapau“.   


Turistų vasarą itin lankomoje Panemunės pilyje, Jurbarko rajone surengta antroji tapytojo kūrybos dvidešimtmečio apžvalgai skirta paroda. Pirmoji dar pavasarį vyko Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Trečioji dalis, Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga, planuojama Palangoje, Antano Mončio name-muziejuje.


Pilies galerijoje vakar susirinkę meno gerbėjai galėjo pamatyti 45 itin didelio formato tapybos darbus. 16 iš jų – niekur nerodyti. „Kai kurie šios parodos darbai sukurti paskutinįjį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį, - juokauja menininkas. – Visi parodos darbai yra svarbūs mano paties tapybos raidai. Nesu projektinės kūrybos šalininkas, viskas, ką tapau, susiję su gyvenimu ir tapyba“.
Visą savaitę Pilies galerijoje kabinęs didžiulius savo darbus Justinas Vaitiekūnas negali atsidžiaugti ypatingomis erdvėmis. „Yra nedaug salių, kuriose paveikslą gali žiūrėti iš 40 metrų nuotolio, - sako. – Pilyje esama ne vienos, o daug galerijų. Jose randasi galimybė panirti į tapybą, joje būti“.  
Justino Vaitiekūno paveiksluose akylesni jo tapybos gerbėjai atpažins konkrečias vietas, konkrečius, su realybe susijusius motyvus. Metai, kuriais kūriniai buvo atlikti, specialiai neįvardinti. „Kūryba kaip ir pasaulis – prasideda ir baigiasi. Vienas etapas praeina, ateina kitas, norisi naujos kokybės, naujų darbų“, - neabejoja dvidešimtąją personalinę savo parodą surengęs menininkas.   

Daugiau informacijos: Rima Blažytė – +370 616 27529

Justinas Vaitiekūnas
Tapyba
2017 m. birželio 22 – spalio 22 d.
Panemunės pilis
Jurbarko rajonas
Parodos kuratorė Rima Blažytė

.
 
 

 

Nidos meno kolonija

Paroda „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ VDA Nidos meno kolonijoje

Liepos 16 dieną Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E.A. Jonušo g. 3, Nida) atidaroma paroda „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“, veikianti kaip intervencija, pranašystė ir radijo žurnalas. Iki vasaros pabaigos truksiančioje parodoje eksponuojami lietuvių ir užsienio menininkų darbai atsigręš į jūrą ir tarpkultūrinę mitologiją, gretindami juos su šiandienos aktualijomis.

„Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas The Many Headed Hydra (Daugiagalvės hidros) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

Jūros veidrodis (vok. Meeresspiegel) meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti egzistuojant skirtingus laiko ir erdvės matavimus: parodoje „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ orakulai byloja, kad Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Šie orakulai šnabžda apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių neriją tam, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą. Pasitekdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.

„Grąžinkite man jūrą“, – šaukia kupranugaris Amalgul Menlibayevos videofilme Transoksianos sapnai. Kupranugaris gyvena žvejų kaimelyje, kuris buvo ant Aralo jūros kranto prieš šiai tampant dykuma dėl sovietų vykdyto agrarinio projekto. Savo sapnuose jis regi, kaip tolimų Aralo vandenų link paskui savo tėvą į ilgą kelionę leidžiasi žvejo duktė. Ji mato lapėmis virstančias keturkojes moteris, kurios ryja surūdijusias žvejybos laivų nuolaužas, tįsančias dykumoje, kuri kadaise buvo jūros dugnas.

Atsigręžti į jūros veidrodį nuo Kuršių nerijos, reiškia regėti kaip miškas tampa smėlio kopa ir kaip mediniai burlaiviai su imperijos vėliava leidžiasi į kelionę per Atlantą. Besitęsiančios rungtynės tarp smėlio kopų dykumos ir miško tebeliudija susipynusias istorijas apie Prūsijos kolonijinės laivybos ir prekybos ekspansiją, egzotizuojamų „mirusių“ kopų ir žvejų kaimelių turizmo bei meno ekonomiką, ir kelių moterų kartų atliktą miškų atsodinimo darbą. Tuo tarpu jūra ir nerija kaip buvo taip ir liko paribio zona, į kurią du šimtmečius pretenzijas reiškė net keturios skirtingos valstybės.

Vietinių, atvykusių ir čia įsivietinusių dalyvių kūriniai parodoje JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) įgarsina užgniaužtus poimperinių ekologijų paliestų veikėjų balsus. Žalčio pasaka yra nuoroda į geriausiai žinomą Eglės žalčių karalienės legendos versiją – 1940 metais poetės Salomėjos Nėries parašytą poemą apie namų praradimą, susidūrimą su nepažįstamaisiais, meilę, išdavystę ir mirtį. Reaguodamos į poemoje aprašytą  žmogaus-roplio ir žmogaus-medžio pavidalų kismą bei istorinį kūrinio ryšį su nacionalizuota kultūra ir migracija, Vilniuje kuriančios Cooltūristės ir performansą atliksianti islandų menininkė Bryndis Björnsdottír siūlo subversyvias mito perskaitymo versijas. Kartu su Sondros Perry vaizdo projekcija Juoda mergina kaip kraštovaizdis jos kvestionuoja ir griauna patriarchalinį kraštovaizdžio kaip eksploatuojamo ir apžiūrinėjamo, įvertinamo ir nacionalizuojamo kūno reprezentacijos modelį. Virgilijaus Šontos Kuršių nerijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje darytose fotografijose tyrinėjamos paribio kopos, kuriose, kaip ilgesio ženklai, įkurdinti veidrodiniai paviršiai, objektai ir plunksnos: „Tikriausiai esu atėjęs į pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, kuri atitiktų mano vidinę būseną.“ (Virgilijus Šonta).

Sekdama vingiuojančia ateities, praeities ir dabarties jūros kranto linija, „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ viešais skaitymais, performansais ir radijo transliacija išsilieja į parodos erdvę supantį kraštovaizdį. Kopų šokiai, posthumanistiniai pokerio lošimai, kibernetinių orakulų pranašystės, sąmoningas sapnavimas ir gilaus laiko mitologinė programėlė pasakoja daugiaprasmes istorijas, slystančias nuo dvišako žalčio liežuvio. Pasitelkdama vaizduotę, atmintį, verbalinę ir vizualinę komunikaciją paroda žvelgia į pasaulio vandenis kaip į istorinių topografijų ir politinių bendrysčių talpyklas.

The Many Headed Hydra yra pavidalus keičiantis kolektyvas, besidomintis iš vandenų kylančiais mitais ir reiškiniais. 2016 m. meno erdvėje District Berlin Emmos Haugh ir Suzos Husse įkurtas kolektyvas jungia žmones iš įvairių salų, žemynų ir pusiasalių. The Many Headed Hydra yra queer, hidrofeministinis, postkolonijinis meno projektas. Bendradarbiaudamas ir rinkdamas pasakojimus (storytelling) kolektyvas užsiima tyrimais, menine kūryba ir leidyba, savo leidinius supranta kaip performatyvius reiškinius ir pasirodo žurnalų, parodų ir pranašysčių pavidalu.

Po pasirodymo VDA Nidos meno kolonijoje „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ vėl „išnirs“ meno erdvėje District Berlin 2017 m. rudenį.

Dalyviai: Bryndis Björnsdottír, Cooltūristės, Ieva Epnere, Daniel Falb, Sonja Gerdes, Ulrike Gerhardt, Golden Diskó Ship, Emma Haugh, Suza Husse, Almagul Menlibayeva, Sondra Perry, Virgilijus Šonta, Elsa Westreicher
 
Atidarymo programa liepos 16 d.
12:00 – 13:30  
Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė
Cooltūristės, performatyvi ekskursija su virtualiais elementais
Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę
18:00 – 20:00
Parodos atidarymas, poetas Daniel Falb skaitys savo eilėraštį Chicxulub Paem

Uždarymo programa rugpjūčio 26 d.
17:30 – 19:00
Landráð II: atkasinėjimas
Bryndís Björnsdóttir performansas
Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę
19:00 – 20:30
Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)
Golden Diskó Ship ir The Many Headed Hydra radijo žurnalas
Tiesioginė transliacija parodoje ir per Neringa FM
Paroda veikia 2017 m. liepos 16 – rugpjūčio 27 d., kasdien nuo 12:00 iki 20:00, išskyrus pirmadienį.

Projektą organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos ir District Berlin
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje ir Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
E.A. Jonušo g. 3, Nida, Neringa
www.nidacolony.lt

 

The Many Headed Hydra (Emma Haugh, Suza Husse), Pranašystės vėliavos „Jūros veidrodžiui“, šilkografija and rankomis dažytos medvilnės, kintamas dydis, 2017. Emmos Haugh nuotrauka
The Many Headed Hydra (Emma Haugh, Suza Husse), Pranašystės vėliavos „Jūros veidrodžiui“, šilkografija and rankomis dažytos medvilnės, kintamas dydis, 2017. Emmos Haugh nuotrauka
NMKČDM inf.

Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos paroda „Liber magnus“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje, M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkuose, liepos 1 d., šeštadienį, 15 val. atidaroma Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos paroda „Liber magnus“.

A. Martinaičio drobės į žiūrovą prabyla ryškiais kolorito sąskambiais ir paslaptinga ezopine kalba. Autoriaus kūrybinė versmė skleidėsi gamtos vaizduose, keliaujančio cirko personažuose, pasakų motyvų kupinose kompozicijose.

Vienas žymiausių XX a. antrosios pusės tapytojų, džiuginęs Lietuvą ne tik savo dailės, bet ir poezijos kūriniais, Antanas Martinaitis (1939–1986) gimė Kauno rajone. Septynerius metus mokėsi vidurinėje Kauno dailės mokykloje, vėliau dar šešerius studijavo Vilniaus dailės institute, dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje, pas profesorių Antaną Gudaitį, kuris ilgam išliko Antano Martinaičio profesiniu autoritetu. Praėjus keleriems metams po studijų, pradėjo dėstyti Kauno vaikų dailės mokykloje, kuriai po dailininko mirties (1996) suteiktas Antano Martinaičio vardas.

Nuo 1965 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Personalinės kūrybos parodos surengtos Vilniuje, Kaune, Liepojoje, grupinėse parodose A. Martinaičio darbai eksponuoti Latvijoje, Italijoje bei Rusijoje. Per gana neilgą savo kūrybinį laikotarpį jis nutapė ne vieną peizažą, figūrinę kompoziciją, natiurmortą, paliko įvairia technika atliktų piešinių. Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus. Nors poeziją A. Martinaitis rašė trisdešimt metų, tačiau tik po jo mirties buvo išleistas vienintelis eilėraščių rinkinys „Paskui medinį arkliuką“.
Paroda parengta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
Paroda veiks: 2017 07 01–2017 09 26

Papildomą informaciją teikia: Druskininkų skyriaus rinkinių saugotoja Viktorija Purvinienė, tel. 8 672 40 287
 

 

Žydėjimas alyvų. 1975 m.
Žydėjimas alyvų. 1975 m.
LDM inf.

Paroda „Formuojant peizažą“ NDG

2017 m. birželio 30–rugpjūčio 20 d.

Parodoje „Formuojant peizažą“ pristatoma dalis Vilniaus peizažo projekcijų – nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos.

Parodą sudaro daugiau nei 300 eksponatų (eskizų, planų, žemėlapių, grafikos ir tapybos kūrinių, fotografijų), perteikiančių peizažą formavusių kolektyvinių ar individualių praktikų – urbanistų, architektų, kraštovaizdžio architektų, sodininkų, gamtos mokslų atstovų – realizuotas ir nerealizuotas idėjas. Aptariamu laikotarpiu vykę besisteigiančios kraštovaizdžio disciplinos procesai parodoje sutelkti teritorinėse ir teorinėse apibrėžtyse.

Eksponatai surinkti iš įvairių muziejų kolekcijų, tyrimų institutų, bibliotekų, valstybinių bei asmeninių archyvų. Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas Prancūzijoje saugomas Edouardo André ir René-Edouardo André Lentvario dvaro parko planas.

Parodos kuratorė Ona Lozuraitytė

Parodos architektai: Petras Išora, Ona Lozuraitytė

Projektą iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai: Exterus, Imparat, BTA draudimas

Informaciniai rėmėjai: žurnalas „Centras“, lrytas.lt

Kūrinius parodai skolino: Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus regioninis valstybės archyvas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Trakų istorijos muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Archives départementales des Yvelines, Rolandas Valiūnas, Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Regimantas Pilkauskas, Irena Daujotaitė, Konstantinas Jakovlevas-Mateckis, Algimantas Nasvytis

Antano Tauro straipsnio „Landšafto architektai“ iliustracija, Mūsų gamta, 1972 m., nr. 5, p. 2
Antano Tauro straipsnio „Landšafto architektai“ iliustracija, Mūsų gamta, 1972 m., nr. 5, p. 2
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas