7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

LDM inf.

Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1966–1976

2017 m. birželio 30–rugpjūčio 20 d.

Paroda pristato itin reikšmingą Kazio Varnelio kūrybos dešimtmetį, kurio metu susiformavo savitas šio dailininko tapybos braižas ir jis ėmė eksperimentuoti su erdvinėmis konstrukcijomis.

Peržengęs keturiasdešimtmetį ir jau pagarsėjęs kaip bažnyčių interjerų dekoratorius, K. Varnelis iš naujo atrado save kaip dailininką, visų pirma – tapytoją. Jis greitai sulaukė pripažinimo Čikagoje, kur buvo apdovanotas prestižiniais Čikagos meno instituto apdovanojimais, o 1970 m. surengė personalinę parodą novatoriškame Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje ir netrukus kitą – 1974 m. Milvokio meno centre.

Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines, tačiau šešėliavimu praturtintas formas. Įgijęs klasikinį išsilavinimą ir patirties kuriant vitražus, jis vertino šviesą ir tyrinėjo ją kaip priemonę, padedančią sukurti gilumos įspūdį ne tradiciniu linijinės perspektyvos būdu.

K. Varnelis kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams. Šiais didelio formato abstrakčiais kūriniais jis siekė praturtinti modernistines erdves ir kartu jas gerbė. Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą po 1974 m. Milvokio meno centre vykusios personalinės parodos K. Varnelio kūriniai eksponuojami tokioje aplinkoje, kuriai jie buvo tikslingai sukurti. Ekspozicija sukurta pagal paties dailininko taikytus jo kūrinių eksponavimo principus.

Parodos kuratorius ir architektas Kazys Varnelis (jaunesn.)

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kazio Varnelio namai-muziejus

Kūrinius parodai skolino: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kazio Varnelio namai-muziejus, Rolandas Valiūnas

Projektą iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, JAV ambasada, UAB Exterus, Imparat, UAB Narutis

Kazys Varnelis, "Žinia". 1973 m.
Kazys Varnelis, "Žinia". 1973 m.
Monika Krikštopaitytė

Bet kas gali būti išvarytas

Su tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbasi Monika Krikštopaitytė

Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).

Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Rengėjų inf.

Interaktyvi instaliacija/performansas Vilniaus centriniame pašte

Eglė Lekevičiūtė birželio 22 d., 17 val. pristato Interaktyvią instaliaciją / performansą Vilniaus centriniame pašte "Neparašyti laiškai".

Popieriniai laiškai – tai rašytinė komunikacija, kuri palaipsniui nyksta, prarasdama savo aktualumą. Nenutolę tiek, kad jau būtų tapę egzotika, jie tapo tyliais liudininkais einančio laiko, kuriame keičiasi mūsų įpročiai, poreikiai, bruožai. Šiuolaikinės technologijos sukuria reikiamas sąlygas palaikyti tarpusavio komunikaciją mobiliuoju ar internetiniu ryšiu visur ir visada -  šie pokyčiai pagreitino gyvenimo tempą ir transformavo mūsų tarpusavio bendravimą. Popierinė versija tampa per lėta, savotiška prabanga, reikalaujanti daugiau laiko ir papildomo įsitraukimo.  Tačiau elektroniniu būdu vykstantis bendravimas dažnu atveju praranda intymumą, kurį galima stipriai pajusti rankose laikydami senamadišką laišką. Mintys, kurios lieka neišreikštos, nesąmoningai persikelia į bendrą informacijos triukšmą, keliantį baimę, nerimą ar kitus nemalonius jausmus.


Laiško, kaip komunikacinės priemonės kismo refleksija paskatino menininkę, Eglę Lekevičiūtę, inicijuoti interaktyvią garsinę instaliaciją – performansą „Neparašyti laiškai“, kuris vyks birželio 22d. 17val Vilniaus centriniame pašte. Performansas bus atliekamas darbo metu, siekiant kuo labiau įsilieti į bendrą jo eigą. Veiksmas susidedės iš dviejų dėmenų: konkrečiai šiai erdvei kurtos instaliacijos – interaktyvių dėžių - kėdžių bei gyvai muzikantų atliekamos garsinės improvizacijos. Pastebint, kad pašto pagrindinė funkcija tampa nebe laiškų, o siuntų siuntimas, instaliacijoje, kaip pagrindiniu objektu pasirenkamos dėžės. Jų konstrukcija leis ne tik jomis naudotis kaip krėslais, laikinai pakeitusius įprastus, stovėjusius centrinio pašto hole, tačiau ir kaip subtiliais garsiniais instrumentais.


Instaliaciją papildantis performansas bus gyva spontaniška improvizacija, kuriai susibūrė grupė jaunų muzikantų. Pasklidę turtingoje interjero architektūroje – balkonuose, nišose, klientų aptarnavimo kabinose, telefono būdelėse, laiptinėse ir kt. jie komunikuos nuolat klausydamiesi ir imituodami ne tik vieni kitus, tačiau ir renginio metu pašte būsiančių darbuotojų bei lankytojų keliamus atsitiktinius aplinkos garsus - klientų žingsnių ritmus, spausdinamų kvitų čirkesius, pokalbių nuotrupas, skambučius, pypsėjimus ir t.t. Muzikantų tarpusavio sąveika savaime pažeria minčių apie žmonių komunikavimo būdus ir galimybes. Kalba, laiško formoje įgavusi rafinuotą rašto pavidalą, tampa visai kitokia ją išgaunant muzikos instrumentais, tačiau nepraranda savo fundamentaliųjų funkcijų – dalinimosi intelektine bei emocine informacija. Improvizacijos metu muzikantų sau išsikeltas uždavinys klausytis ir „kalbinti“ vieniems kitus (imituoti ir inspiruoti) leis išgyventi betarpiškos ir išgrynintos komunikacijos žaismą. Aplinkoje esanti interaktyvi instaliacija padės ne tik muzikantams komunikuoti su žiūrovu, bet ir žiūrovams su muzikantais – tokiu būdu kartu kurti savą garsinę kompoziciją, čia ir dabar.


Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Kristina Stančienė

Sena meilė nerūdija

Apie meno mugę „ArtVilnius ’17“

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
VDA inf.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“

Birželio 20 d. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“ atidaroma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.

 

Kultūros naktį Šv. Stepono bažnyčioje prasidėjęs meninis vyksmas parodos pavidalu persikelia į „Artifex“ galeriją. Įvykiai Europoje, susiję su sumaištimi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos kraštuose, – svarbiausias veiksnys, nulėmęs troškimą įgyvendinti šį projektą. Juo siekiama apmąstyti svetimumo, išvarymo, ištrėmimo, prieglobsčio prašymo, ilgesio būsenas, išreikšti šias sunkias žmogiškas patirtis meno kūriniais ir poetiniais tekstais.


Pabėgėliai yra tema, kurios ikonografija aptinkama nuo VI a. pr. Kr. papirusų iki gotikinių katedrų portalų, nuo Rembrandto iki Käthe’s Kollwitz. Pabėgėlis – ir dėl religijos, rasės, pilietybės ar politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo, ir tas, kuris dėl baimės ar ligos negali grįžti į „normalų gyvenimą“. Tai būsena, kuri yra bendražmogiška ir nebūtinai tik politiškai ar socialiai apibrėžta. Norima parodyti, kad šiandieniai geopolitiniai įvykiai gali būti svarstomi vadinamomis tradicinėmis meninėmis priemonėmis, ir kartu atskleisti, kaip ekranuose transliuojami vaizdai siejasi su skirtingus pavidalus įgaunančia, tačiau „amžina“ pabėgėlių tema.


Kompaktiškoje „Artifex“ galerijos erdvėje eksponuojami penki paveikslai, sukurti remiantis kanoniniais, šiuolaikinėmis informacinėmis priemonėmis mus pasiekusių pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdais. Parodos struktūra: spaudinys – tapyta replika – Biblijos tekstas. Paroda kuriama remiantis Hanso Beltingo teiginiu, jog „tarp gyvų kūnų ir dirbtinių laikmenų vyksta nuolatinė vaizdų ir vaizdinių apykaita“, tapytojai taip pat rūpi atskleisti pirmavaizdžio ir kartotės, įkvėpimo šaltinio ir replikos sąlygiškumą. Vaizdus drobėse lydi užrašai ant kirviu atkirstų medžio skeveldrų, kurios gali būti suvokiamos ir kaip laiškas, ir kaip laivas, ir kaip paprasčiausias lapas tremties ir ilgesio psalmei užrašyti:


„Prie Babilonijos upių –
ten mes sėdėjome verkdami,
Ziono kalną atsiminę [...].
Nes mus į nelaisvę išvariusieji
ten liepė mums giedoti,
mūsų engėjai vertė mus džiūgauti [...]“ (Ps 137, 1–3)

 

Tekstai yra netrumpi, sunkiai įskaitomi, nes medžio rievės ištirpdo raides, „išsiplauna“ tušo sodrumas. Sigita Maslauskaitė gilinasi į pabėgėlių temą ir vaizduotės bei patirties santykio problematiką. Ekraniniai vaizdai ir tapyba (piešiniai), pirminė ir antrinė tikrovės, medžio atplaiša ir įrašas, praeitis ir dabartis – ryšys tarp šių dalykų parodoje nėra aiškiai suformuluotas, bet autorei visos parodos dalys yra reikalingos ir ji tikisi, kad žiūrovas supras ir susies, atrodytų, tolimus ir svetimus vaizdus, žodžius ir ženklus.

Paroda veiks iki liepos 8 d.
Rėmėjai: Lietuvos Kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Daugiau informacijos: [email protected] ir [email protected], tel. nr. +37061550297

ŠMC inf.

Elenos Narbutaitės paroda „Klestėjimas“ ŠMC

2017.06.16–08.13

Šiuolaikinio meno centras su malonumu kviečia jus į Elenos Narbutaitės parodos „Klestėjimas“ atidarymą šį penktadienį, birželio 16 d. 18 val. Tą pačią dieną bus atidarytos dar dvi naujos parodos: Šiaurinėje salėje pristatoma ŠMC ir Goethe’s instituto organizuojama filmų paroda „Darbas viename kadre“, o Pietinėje salėje - „Vienbalsė naktis“.

„Tik ką iš naujo perskaičiau vieną iš savo pastabų, užsirašytų vos pabaigus skaityti „Juozapą ir jo brolius“. Tąkart rašiau: „istorijoje pabaigos yra išgalvotos, o pradžios yra tik subjektyvių požiūrių rezultatas. Neverta jomis kliautis, nebent jeigu turi tam priežastį.“ Dar rašiau, kad turi būti seka, kad visos dalys ir epizodai turi nenutrūkstamai eiti vienas po kito. Dabar aš prisimenu, kad kažko, tarkim, knygos pabaiga, neužbaigia joje plėtojamos temos. Ir pabaiga nuo to labai priklauso – kaip sustoji. O sustojimas yra uždarymo priešingybė. Galiausiai, pratęsti toliau nebūtinai turi tas pats žmogus ar tas pats vėjas. Taigi, mane domina dalykų perrašymas ir kopijavimas. Jie labai būdingi ir muzikai.“

„Klestėjimas“ yra Elenos Narbutaitės „Xerox“ atspaudų trilogijos „Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“ pavadinimas. „Juozapas“ – tai menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“, o pavadinimas „Roberts“ – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas,“ yra rašiusi Narbutaitė.

Nors pirmosios trilogijos dalys jau buvo rodytos anksčiau („Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 m., o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 m.), visa trilogija šioje parodoje pristatoma pirmą kartą. Kiekvieną jos dalį lydi mobilios skulptūros iš serijos „Apžvalgininkai“ (sukurtos bendradarbiaujant su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu) ir garso takelis: Narbutaitės įrašytas muzikos miksas, Prince’o daina „Joy in Repetition“ ir Boramo Lie ir Grégoire Simono specialiai „Vedusiam vyrui“ sukurtas, atliktas ir įrašytas kūrinys „Green Alien Liquid“. Dideli grafikos atspaudai parodoje – tai „Kvailiai“. „C“ ir „Vėjas“ yra nauji šviesos darbai.

Drauge su šia paroda pristatoma ir nauja menininkės knyga „Žvaigždės atsiminimai“, išleista atskirai lietuvių ir anglų kalbomis. Joje publikuojami Narbutaitės, menininkės Candice Lin, rašytojo Marcelio Prousto, kuratoriaus Bernardo José de Souza’os, biofiziko ir rašytojo Luca Turino ir kuratoriaus ir rašytojo Raimundo Malašausko tekstai. Grafinį dizainą sukūrė Vytautas Volbekas su Goda Budvytyte. Trys Akvilės Melkūnaitės išversti fragmentai iš pirmosios publikuotos Prousto knygos „Malonumai ir dienos“ („Les plaisirs et les jours“) lietuvių kalba spausdinami pirmą kartą.

Elena Narbutaitė (g. 1984) dalyvavo tarptautinėse parodose, tokiose kaip Liverpulio bienalė 2016 m. ir bendras Lietuvos ir Kipro paviljonas Venecijos bienalėje 2013 m. Tarp pastarųjų metų grupinių parodų minėtinos parodos tokiose institucijose kaip „Escola De Artes Visuais do Parque Lage“, Rio de Žaneiras, Brazilija (2015); „Marco Museo de Arte Contemporanea“, Vigo, Ispanija (2015); „Art Department Di Tella University“, Buenos Airės, Argentina (2014). Ji bendradarbiavo kuriant „Federal“, „Nero“ ir „ŠMC Interviu“ žurnalų numerius bei įvairias kitas iniciatyvas.

Paroda būtų visai kitokia, jeigu niekad nebūtų buvę elektros. Taip pat ačiū parodos ir knygos autoriams ir visiems, kurie nuolat inspiruoja ir keičiasi, ypač Viktorui Vaičikauskui ir Raimundui Skipičiui („Optronika“) ir Andriui Petruliui („Ledigma“).

Kuratorė: Virginija Januškevičiūtė

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: [email protected] // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius

ŠMC inf.

Paroda „Darbas viename kadre“ ŠMC

2017.06.11–08.06 Parodos pristatymas: birželio 16 d., penktadienį, 18 val.
Kuratoriai: Antje Ehmann ir Harun Farocki


Paroda „Darbas viename kadre“ (Labour in a Single Shot) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių penkiuose kontinentuose. Dvidešimtyje įvairių pasaulio miestų, taip pat ir Venecijos bienalėje (2015), viešėjusi paroda atkeliauja į Vilnių. Oficialus atidarymas Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyks Kultūros nakties metu birželio 16 d. 18 val. Parodą papildys Haruno Farocki sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. 

Videomenininkas Harunas Farocki ir kuratorė Antje Ehmann trejus metus keliaudami po pasaulį pakvietė apie 400 kino kūrėjų patyrinėti darbo procesus savo šalyse ir gyvenamojoje aplinkoje. Kokie darbai yra tradiciniai, o kokie naujoviški? Kas yra apmokamas ir neapmokamas, fizinis ir intelektualinis, formalus ir neformalus, materialus ir nematerialus darbas? Filmo kūrėjai ir videomenininkai Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje bandė išsiaiškinti, ką šiandien apskritai reiškia sąvoka „darbas“.

Įvairiuose miestuose rengtų kūrybinių dirbtuvių dalyviams buvo iškeltos trys sąlygos: filmo trukmė neturi viršyti dviejų minučių, filmas turi būti apie darbą, negalima naudoti montažo. Šio projekto rezultatas – paroda iš mirgančių ekranų miško, kurių kiekvienas reprezentuoja atskirą miestą: Bengalūrą, Berlyną, Bostoną, Buenos Aires, Kairą, Ženevą, Hangdžou, Hanojų, Johanesburgą, Lisaboną, Lodzę, Meksiką, Maskvą, Rio de Žaneirą ir Tel Avivą.

„Jei norėčiau nežemiškai būtybei iš kitos planetos paaiškinti, kaip atrodo mūsų pasaulis, kokiais darbo instrumentais Žemėje naudojasi žmogus bei kuo jis maitinasi, taip pat kas tuo pačiu metu vyksta 15-oje žemės taškų, nusiųsčiau jai filmų kolekciją, atrinktą iš šių 450-ies. O dar geriau – visus juos iš karto“, – taip apie parodą kalbėjo amerikiečių televizijos prodiuseris ir režisierius Prof. Geoffrey Poisteris.

Praėjus šešioms savaitėms po paskutinių kūrybinių dirbtuvių Berlyno videomenininkas Harunas Farocki netikėtai mirė 2014 m. liepos 30 d. Berlyno menininkai Alice Creischer ir Andreas Siekmannas, prie projekto prisidėję grafinėmis piktogramomis, tuomet sakė: „Savo paskutiniuoju didžiu projektu Harunas norėjo apkabinti visą pasaulį.“

Parodos atidarymą ŠMC lydės Haruno Farocki filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ (Arbeiter verlassen die Fabrik, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su darbo tema režisieriaus Haruno Farocki kūryboje. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas

„Palyginimui“ (Zum Vergleich, 61 min., 2009), birželio 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ (Sauerbruch Hutton Architekten, 73 min., 2014), birželio 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ (Nicht ohne Risiko, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais. Parodą lydės ir speciali kino programa vaikams, kuri bus paskelbta vėliau. Pirmą kartą po Farocki mirties Vilniuje vėl bus rengiamos kūrybinės dirbtuvės. Jas ves dokumentinių filmų kūrėja Eva Stotz, kurią tęsti projektą pakvietė Antje Ehmann. Kūrybinės dirbtuvės prasidės 2017 m. liepos 12 d. bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) ir Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriumi (AMII).

HARUNAS FAROCKI (1944–2014) buvo žinomas vokiečių filmų kūrėjas, rašytojas ir dėstytojas. Nuo 1966 m. jis sukūrė daugiau nei 100 filmų televizijai ir didžiajam ekranui: dokumentinių filmų, naratyvinių filmų, filmų-esė, laidų vaikams. Nuo 1996 m. aktyviai dalyvavo svarbiose meno parodose muziejuose ir galerijose visame pasaulyje, tarp kurių – Manifesta 11, documenta 12, Venecijos bienalės ir kitos.

ANTJE EHMANN (g. 1968 Vokietijoje) yra kuratorė, rašytoja ir menininkė, gyvenanti ir dirbanti Berlyne. Daugelį metų ji aktyviai dirbo su Farocki. Jos naujausios kuruotos parodos: Harun Farocki. Another Kind of Empathy (su Carlesu Guerra) Antoni Tàpieso fonde Barselonoje (2016), Harun Farocki. What is at Stake (su Carlesu Guerra) IVAM Valensijoje, Ispanijoje (2016), Labour in a Single Shot 56-ojoje Venecijos Bienalėje (2015), Haus der Kulturen der Welt Berlyne (2015), MUAC Meksike (2014) ir Tel Avivo Šiuolaikinio meno muziejuje (2013). Taip pat: Harun Farocki. 4 films from 1967-1997. An Homage projektų erdvėje àngels barcelona (2014); Between Eye and Hand (Hotel Pythagoras, Samas, Graikija, 2012); Serious Games. War – Media – Art (Mathildenhöhe, Darmštatas, Vokietija, 2011) ir daugelis kitų.

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras ir Goetheʼs institutas Vilniuje

 

 

Rengėjų inf.

Knygos „Post Ars partitūra“ pristatymas

Knygos pristatymas ŠMC skaitykloje (Vokiečių g. 2, Vilnius) birželio 14 d., 17 val.
Autoriai: sudarytoja Agnė Narušytė, menininkai: Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius.
Dailininkas: Jurgis Griškevičius.
Leidėjai: „M puslapiai“ ir Šiuolaikinio meno centras, 2017.

Knygoje pristatomas avangardinio meno grupės „Post Ars“ trisdešimties metų veiklos laikotarpis: parodos, akcijos, hepeningai, performansai, instaliacijos, žemės meno projektai, leidiniai ir individuali keturių menininkų – Alekso Andriuškevičiaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Roberto Antinio, Česlovo Lukensko ir Gintaro Zinkevičiaus – kūryba. Knygai tekstus rašė grupės menininkai, taip pat Erika Grigoravičienė, Giedrius Gulbinas, Daiva Citvarienė, Linara Dovydaitytė, Rūta Lukenskienė, Agnė Narušytė, Miglė Survilaitė, Kęstutis Šapoka.


Grupė „Post Ars“ oficialiai susikūrė 1989 m., nors jos nariai bendradarbiavo jau nuo dešimtmečio pradžios. Tais pačiais metais jie surengė įspūdingą akciją Zatyšių smėlio karjere, o 1990 m. – parodą „Kauno dailininkų instaliacijos“, iššaukusią tradicinių dailininkų protestą. 1992 m. 60 egzempliorių tiražu išleistoje savadarbėje knygoje „Post-Ars tekstai“ (dalyvavo rašytojas Herkus Kunčius) grupė prisistatė iki tol Lietuvoje nematytais parafilosofiniais eksperimentais, kalbos geometrija, dadasemiotinėmis esė, aforizmais ir piešiniais, o 1994 m. atkreipdami dėmesį į nepriklausomybės idealų išdavystes vasario 16-osios proga surengė akciją Kauno gatvėse „Šešiolikos taktų periodas“. 1993 m. Post Ars įgyvendintas žemės meno kūrinys „Partitūra“ laimėjo pagrindinį prizą Europos bienalėje Niederlausitz II – ten „natomis“ tapo tarp pabėgiais nubraižytų penklinių atsidūrę peizažo elementai: medžiai, paukščiai, akmenys, žolės ir net vėjas. Šie ir kiti grupės kūriniai pristatomi knygoje, bet pagrindinis akcentas – unikali 1989–1991 m. įgyvendintų akcijų ir performansų fotografijų kolekcija (156 vnt., jos išlikę tik du egzemplioriai, o negatyvai dingę). Fotokolekcija pernai buvo eksponuojama Šiuolaikinio meno centre (kuratorės Julija Fomina ir Agnė Narušytė), be to, žiūrovams po kojomis buvo išklotos „brandžios MINDYS“.


Pristatyme dalyvauja: Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Erika Grigoravičienė, Lolita Jablonskienė, Česlovas Lukenskas, Agnė Narušytė, Miglė Survilaitė, Gintaras Zinkevičius.

 

Monika Krikštopaitytė

Bėgantys su vilkais

Tarptautinės Venecijos meno bienalės įspūdžiai

Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.

Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.

Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Paulina Blažytė

Tapatybės kaita

Paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

 

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas